| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Ir nusinešė saulę miškai Marija MACIJAUSKIENĖ
Paulius. Prisimenu ankstyvoje vaikystėje skaitytą knygą Paulius ir Virginija. Į autorių tada nekreipiau dėmesio, buvau per maža, kad tuo domėčiausi. O Žemaitė, Salomėja Nėris, Maironis tai jau įstrigo širdyje visam laikui. Tačiau minėtos knygelės herojai, jų meilė tyrumas ir pagarba, rūpestis kits kita įsigėrė sielon ir išliko. Paulius Paulius Širvys man kažkuo priminė tąjį iš knygos. Aš P.Širvį mačiau tik dėmesingą. Degančiom akim ir kai skaitydavo vakaruose, o ypač Poezijos pavasario dieną, kiek virpančiu balsu. Kada mudu susitikom? Kai Jaunimo gretų redakciją, kurioje dirbau baigusi universitetą, drauge su Genio redakcija įkurdino po akim komjaunimo centro komitetui, t.y. abi redakcijos dirbo priešpriešiais to komiteto pirmajame aukšte. Genio redakcijoje buvo garsenybės jaunutis Justinas Marcinkevičius, Kostas Kubilinskas, Paulius Širvys Paulių sutikdavau koridoriuje eidama į mašininkių kambarį ar buhalterijoje atsiimant atlyginimus. Buvo judrus kaip vėjas, bet nekalbus. Dirstelėdavo, ir tiek. Lietuvos pionieriaus redakcijoje dirbęs poetas Jonas Šiožinys pasakojo, kad jiems visiems buvau naujiena ir mįslė, tada daugiausia tose redakcijose dirbo vyrai) ir nė vienas nedrįsdavęs manęs prakalbinti. Vėliau jau mūsų keliai vedė į Romą, t. y. susitikdavom Poezijos pavasario dienomis. Pirmuosius gal dešimt ar dvyliką metų ši garsioji Poezijos šventė provincijoje buvo vadinama Poezijos atlaidais ir trukdavo ar ne savaitę. 1967-aisiais buvo suformuota poetų grupė (vadovas Algimantas Baltakis) iš pačių ryškiausių lyrikų ir aš kaip priedas. Vieni vyrai! Galvoju, viena tai tikrai nevažiuosiu ir įsiprašiau, kad grupėn būtų įtraukta ir Aldona Puišytė. Grupė važiavo nuo Tadenavos, Janio Rainio tėviškės, iki Kauno, iki paskutiniojo šventės akordo. Kaip tik buvo miręs poetų poetas, rašytojas ir pedagogas Vincas Mykolaitis-Putinas. Tai ir vežėm skaudžią žinią latviams ir lietuviams. Ją turėjau perduoti aš, nes grupės vadovas kelionėje prisipažino, jog aš, turinti aktorinį išsilavinimą, ne lyrikai skaityti, bet J.Rainio kūrybai ir skaudžiai žiniai paskelbti buvau į grupę įtraukta. O birželio pradžia buvo ypatingai šalta. Šalom erdvioje salėje J.Rainio kraštuose. Buvo labai vėjuota, kai dėjom gėles Kamajuose, ant Antano Strazdelio kapo Tačiau Salos, tenykštė žemės ūkio mokykla, kurios istorijoje yra ir ryškūs P.Širvio žingsniai, mus priėmė karališkai (TV fonotekoje ar filmotekoje turėtų būti apie tą kelionę ir Salas gražus dokumentinis filmas, gausi dokumentinė medžiaga). Tokios publikos būtų galėję pavydėti pasaulinio masto dainininkai. Plojimai, gėlės, pačių ar draugų pagaminti suvenyrai (iki šiol juos turiu ir branginu), nuotraukos Irstėmės įvairiais užutėkiais, skynėm baltas vandens lelijas Ak, ir prisišokom kaip jaunystėje! Paulius buvo neatpažįstamai pasikeitęs: šėlo su visais, ant rankų buvo nešiojamas ir mėtomas į viršų, vis kartojant, kad Paulius tai jų, saliečių, brangiausias žmogus. Toje kelionėje Paulių galėjai matyti ir be jokių pasibranginimų skaitantį savo kūrybą, ir užsisvajojusį, žvelgiantį į kitoj pusėj Šventosios (buvom stabtelėję kvepiančioje žaluma pievoje atsikvėpti) dunksantį šilą. Tačiau ryškiausi įspūdžiai iš to laiko, kai P.Širvys, tarsi kurjeris, važinėjo iš Vilniaus su pluoštais kolegų siuntos į Nemuno redakciją, kur tada dirbo. Buvo draugiškas, santūrus. Kartais ryte, atėję į darbą, rasdavom Paulių užsikvempusį ant rašomojo stalo ir miegantį. Išgirdusi, kad Kaune gyvenęs jo brolis su šeima, paklausiau, kodėl ten nenakvoja. Nenoriu. Jie su žmona barasi, o paskui klausia, kuris iš jų kaltas. Tai aš geriau redakcijoje Matom, kad Paulius savęs nesaugo, bet ir neįkalbėsi jo Pamenu, gretimoje patalpoje kūrybinę dirbtuvę turėjo skulptorius V.Žuklys ir visą ūkį (redakcija ir dalis dailininkų dirbtuvių tada buvo Nemuno krantinėje 29, dabar Karaliaus Mindaugo prospektas). Tai mudvi su stiliste Danute Skersyte susimokom: aš lekiu pas skulptorių puodo kavai, Danutė rūpinosi sumuštiniais. Paulius purtosi, ne, jis nueis ir papusryčiaus mieste, bet prieš mudvi ima ir neatsilaiko. Tada ir pabendraujam, ir pasišnekam. Kai išsiuntė į frontą per karą, tai prieš ataką nieko daugiau neduodavo, tik gerti. Taip ir įpratau. Sunku atsikratyti. Mano mažą sūnų ėmė kankinti dideli galvos skausmai, pasiekėm neurochirurginį, o ten sutikom šviesiaplaukę mergytę, kuri pasisakė, kad jos tėvelis P.Širvys, kad ji Širvytė. Ir kai kitą sykį iš Vilniaus į darbą atvažiavo Paulius, jam ir papasakojau apie tą netikėtą susitikimą, paraginau skubėti, nes mergytė buvo išsiilgusi tėvo gerumo. Gerai, nusipirksiu citrinų ir nueisiu Nežinau, ar savo pažadą tąsyk įvykdė, bet dukrą, kaip ir žmoną, su kuria keliai išsiskyrė, jo žodžiais tariant, per gėrimus, P.Širvys nuoširdžiai mylėjo. Tik, kaip dauguma vyrų, tų jausmų nesugebėjo realizuoti. Vieną rytą man pasirodžius redakcijoje Paulius ir sako: Maryčėla (taip mane jis vadindavo), mane pakvietė paskaityti eilių pas kalinius Pravieniškėse. Tik nieko prie savęs aš neturiu. Paskolink kokį mano rinkinuką. Ir atnešiau tada Beržų lopšinę. Grąžindamas įrašė gražią dedikaciją. Deja, kaip daugelį knygų, ir šią iš mano namų išnešė ilgapirščiai. Gal ji guli aplaistyta ir sudarkyta kokio gėrovo kišenėje, o gal kolekcininko rinkiniuose Paulius dar dirbo redakcijoje, kai išdrįsau jam parodyti savuosius eilėraščius, savuosius bandymus (po penkiolikos metų pertraukos norėjau sugrįžti į lyrikos pasaulį, nors sielos gelmėse jame gyvenau, tik ilgai nesiryžau imtis plunksnos). Tą vėlyvą popietę mudu ilgai šnekėjomės. Gaila, tie eilėraščiai taip pat neišliko. Tik pamenu, kad vienas iš jam patikusių buvo spaudos kioskas niūrų žiemos vakarą, nuotaika Paskui P.Širvys paliko Nemuno redakciją, po jo aš. Ir susitikdavom tik Poezijos pavasariuose. Girdėdavau, kad draugai jį išnaudodavo. Pavyzdžiui, nusipirkęs kokį naują drabužį sutiktam bičiuliui pasigiria, o draugas sakosi esąs visai apiplyšęs, tai pirkinį, būdavo, ir atiduoda, nors jam pačiam tas drabužis labai reikalingas. Kai pradėjau vadovauti Lietuvių literatūros muziejui, intensyviai rūpinomės suformuoti fondus, nes ne tik neturėjom iš ko ekspoziciją parengti Žinant mūsų paskutiniųjų metų žaizdotą kultūros istoriją, reikėjo skubėti surinkti, išsaugoti kiek įmanoma. Apžiūrėjau, kad fonduose P.Širvio nieko nėra. Kartą, būdama rašytojų sąjungoje (K.Sirvydo 6), laukiau, kada galėsiu patekti pas pirmininką A.Maldonį. Staiga atsiveria pirmininko durys ir pasirodo P.Širvys. Aš tuoj: Pauliau, tu gi visad nešiojies savo knygutę su eilėraščiais Parodyk. Tikriausiai turi (būdavo, lėtai išsitraukia iš kišenės tą užrašų knygutę ir skaito publikai). Paulius, nieko nenujausdamas, ir padavė. Tada sakau: Tavęs tiek kartų prašiau nors vieno rankraščio muziejui Neprisirengei, negavom. Tai dabar ta užrašų knygelė jau Lietuvių literatūros muziejaus nuosavybė. Paulius neprieštaravo. P.Širvio mirtis sukruvino ne tik mano, bet ir visos Lietuvos, visų jį pažinojusiųjų širdis. Važiavom su muziejaus Masinio darbo skyriaus vedėja G.Pauliukoniene, turėdamos Pauliui didelę, vešlią ir gražią sidabrinės eglės šaką O žmonių, rodės, užliejo visas Antakalnio kapines P.Širvys, kaip ir jo gyvenimas bei aplinka, tarsi A.Strazdelio, tapo legendų legenda.
© 2005 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |