Pirmasis puslapis
Aktualijos
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Esminis klausimas

Jonas Kazimieras BURDULIS

Vilniaus miesto vicemeras socialdemokratas Gediminas Paviržis Algirdo Sabaliausko (ELTA) nuotrauka

Gegužės antrąją savaitę kilęs skandalas dėl ūkio ministro V. Uspaskicho Maskvoje supainiotų viešųjų ir privačiųjų interesų niekaip nenori nurimti. Tos savaitės pabaigoje ministras, išvestas iš kantrybės įkyrių žurnalistų klausimų, pareiškė, jog jis jau surado „tą fabrikėlį“, kuriame yra sufabrikuoti įkalčiai ir padirbti dokumentai. Paprašytas patikslinti, ministras išdavė paslaptį – klastotė atsirado Vilniaus miesto savivaldybėje ir čia pat paminėjo Vilniaus miesto mero pavaduotojo Gedimino Paviržio pavardę. Ministras toli gražu neatrodė kaip žmogus, kuris ramiai miega, – buvo aiškiai matyti, jog prasiveržusi į viešumą informacija užklupo jį nepasirengusį. Galiausiai, pareiškęs, jog jam nepriimtina, kai vieną kartą Politinėje (valdančios koalicijos partnerių) taryboje nusprendus, jog naujasis mokestis bus skaičiuojamas nuo apyvartos, Seime atsiranda pasiūlymas skaičiuoti nuo pelno, ministras pažadėjo, jog kitą pirmadienį jis toje pačioje Politinėje taryboje užprotestuos naujus mokesčius ir pateiks principinį klausimą – ar gali dirbti koalicija?!

Ir štai išaušo pirmadienis. 15 val. prasidėjo posėdis. Koridoriuje prie posėdžių salės išsirikiavo televizijos kameros, apie keturias dešimtis žurnalistų kantriai laukė naujienų. Viena valanda netruko prabėgti, iškęsti antrą buvo jau sunkiau, žurnalistai pradėjo liežuvauti, kad posėdyje tariamasi, ką pameluoti žurnalistams.

Galiausiai po ilgo, visus nukamavusio trijų valandų laukimo pasirodė koalicijos lyderiai – K. Prunskienė, A. Brazauskas, A. Paulauskas ir V. Uspaskichas.

Į pirmąjį klausimą, kas nuspręsta dėl naujojo mokesčio, premjeras atsakė, jog pasitarime buvo kalbama ne apie mokesčius, o apie biudžetą. Nes biudžetas turįs būti subalansuotas, sumažinus vienus mokesčius, juos reikėsią kompensuoti kitais. Į klausimą, kuris variantas buvo pasirinktas, Premjeras atsakė, jog Seime yra pateikti du pasiūlymai – apdėti mokesčiu pelną ir apyvartą. Tad Seimui ir reikės nuspręsti. Į klausimą ūkio ministrui, ar jis siūlęs neįvesti naujo mokesčio, ministras atsakė neigiamai ir pridūrė, jog biudžetą iš tikrųjų reikia balansuoti. Klausimas, ar Vyriausybė nesirengia mažinti šešėlinio verslo įtakos, premjerui buvo aiškiai netikėtas, tačiau jis tuoj pat atsakė, jog ekonomika išaugo 6 proc., o biudžeto pajamos padidėjo 10 proc., ir pridūrė, jog tai ir įrodo, kaip Vyriausybė kovoja su šešėline ekonomika.

Premjeras taip pat papasakojo, jog buvo svarstyti koalicijos darbo principai. Tų svarstymų rezultatas esąs galutinai priimtas ir šiandien pasirašytas Politinės tarybos darbo reglamentas. Į klausimą, ar buvo svarstytas šio valdymo organo legitimumo klausimas ir ar reglamente palikta praktika, kai Politinei tarybai priėmus sprendimą kuriuo nors klausimu, atitinkamam ministrui lieka tik klusniai jį vykdyti, A. Paulauskas atsakė, kad tokios praktikos nebuvę ir ateityje nebūsią. Politinės tarybos posėdis esąs tik koalicijos vadovų pasitarimas.

Nemažai klausimų dėl interesų konflikto teko ūkio ministrui. Į visus juos ministras atsakė, jog viskas sprendžiama civilizuotais būdais, jog žurnalistai be reikalo eskaluoja konfliktą, jog valdančioji koalicija dirba darniai ir gali dirbti iki kadencijos pabaigos ir t. t. Čia pat Premjeras parėmė ministro poziciją ir nurodė, jog jis šiandien kalbėjosi su Vilniaus vicemeru G. Paviržiu ir neradęs reikalo to konflikto aiškintis, nes jo pareigos to nenumato. Apie ką kalbėjosi Premjeras su vicemeru, taip ir liko neaišku. Spaudos konferencijos pabaigoje A.Brazauskas visus žurnalistus paauklėjo sakydamas, jog nereikia gilintis į konfliktą, o reikia žvelgti giliau ir gilintis į esmę. Paskutinio klausimo, kur yra esmė ir kokia ji yra, Premjeras nenugirdo.

Po spaudos konferencijos žurnalistai išskubėjo į savo darbo vietas rengti informacinių pranešimų. Iš viso to, kas buvo pasakyta, liko aišku, jog Politinė taryba yra tvirtai pasiryžusi spaudai, radijui ir televizijai neduoti jokios svarbesnės informacijos. Tai ir suprantama – Vyriausybei pasirinkus direktyvinį valdymo stilių, kai dialogas su visuomene laikomas nepageidautinu ar netgi žalingu, dažnai iškyla būtinybė nuslėpti priimtus neskaidrius sprendimus ir išvengti nemalonių pasekmių, jiems iškilus aikštėn. Todėl ir darosi aišku, kodėl ūkio ministras, gavęs nemalonų klausimą, rūgščiai šypsosi ir kiekvieną žodį taria nenoromis, kodėl Premjeras mieliau kalba ne apie esminius dalykus, o apie neįdomias smulkmenas. Klausimas lauktas žurnalistų – ką reikės pasakyti skaitytojams, klausytojams, žiūrovams, daugeliui žurnalistų taip ir liko be atsako. Aš negalėjau atsistebėti savo kolegų išradingumu pamatęs vakare spaudos konferencijos ištraukas – jie vis dėlto įstengė parodyti šiokią tokią regimybę, kad gavo informacijos.

Tačiau negauti atsakymai padiktavo tolesnę mūsų tyrimo eigą. Vilniaus miesto vicemeras G.Paviržis mielai sutiko nušviesti reikalo esmę ir atsakė į daugelį klausimų, kurie pirmadienio spaudos konferencijoje liko be atsako.

Ar atitinka tikrovę Lietuvos ūkio ministro 2005 m. balandžio 21 d. rašte Maskvos miesto merui J. Lužkovui esantis teiginys, jog įmonė „Lietuvos Prekybos Namai“ nerodo komercinio suinteresuotumo dalyvauti bendrame Vilniaus ir Maskvos savivaldybių projekte, taip pat jog Vyriausybė Ūkio ministerijai kartu su Rusijos suinteresuota puse pavedė įsteigti firmą, kuri perimtų Maskvoje įmonei „Lietuvos Prekybos Namai“ rezervuotą žemės sklypą?

Ne, neatitinka. Vyriausybė niekam nėra davusi tokio pavedimo. Manau, jog toks Vyriausybės nutarimas neegzistuoja. Jeigu taip būtų, tai Vilniaus miesto savivaldybė, dalyvaujanti šiame projekte, tikrai būtų informuota ir tokį nutarimą būtų gavusi. Bet to nėra.

Ar negalėtumėte pasakyti, kaip buvo pradėtas vykdyti projektas ir kaip jis vykdomas dabar?

Projektas buvo pradėtas vykdyti prieš aštuonerius metus, kai Lietuvos ūkio ministerijoje buvo įregistruota įmonė AB „Lietuvos Prekybos Namai“. Įmonė realios veiklos nevykdė, nes ministerija tam neskyrė lėšų, nors biudžete jos ir buvo numatytos. 2003 metų gruodžio mėnesį bendra Lietuvos ir Rusijos įmonė UAB „Eksimeta“, laimėjusi konkursą, nupirko įmonę „Lietuvos Prekybos Namai“. Ji aktyviai dalyvauja projekte, yra į jį investavusi daug lėšų. 2005 m. balandžio 22 d. AB „Lietuvos Prekybos Namai“ raštu kreipėsi į Maskvos savivaldybę su paklausimu apie projekto infrastruktūrą. Apie naująją ūkio ministro iniciatyvą „Eksimetai“ iki paskutiniųjų dienų nieko nebuvo žinoma – ji tai sužinojo iš spaudos pranešimų.

Kaip suprasti Lietuvos ūkio ministro teiginius, jog spaudai žinomi oficialūs dokumentai yra suklastoti, jog jis jau yra nustatęs tą „fabrikėlį“, kur tos klastotės gaminamos, ir nei iš šio, nei iš to čia pat paminėjo jūsų pavardę?

Visi ministro teiginiai neturi jokio realaus pagrindo ir yra viso labo paprasčiausi įžeidinėjimai. Tai kelia nuostabą. Visi gaunami raštai Vilniaus miesto savivaldybėje yra registruojami, išskyrus begalę įvairiausių pasiūlymų, kurie kiekvieną dieną ateina per internetą ir labai dažnai su savivaldybės darbu neturi nieko bendra. Aš kalbėdamas su A. Mizgariu pasiteiravau apie jo pasirašytą raštą Maskvos miesto savivaldybės Tarptautinių ryšių departamento vadovui ir jis nepaneigė tokį raštą tikrai rašęs.

Kaip reikia suprasti iš Lietuvos ūkio ministro rašto Maskvos merui J. Lužkovui, mūsų ministras siūlo alternatyvią įmonę, kuri, galima manyti, turėtų išstumti iš jau pradėto vykdyti projekto AB „Lietuvos Prekybos Namai“? Kaip vertinti tokią ministro iniciatyvą? Ar nebūtų geriau, jeigu tokį raštą Maskvos merui būtų parašęs „Vikondos“ vadovas ar kuris nors akcininkas, tuomet viskas būtų suprantama?

Galimas dalykas. Kiek man žinoma, „Lietuvos Prekybos Namuose“ Maskvoje šiuo metu dirba apie 30 žmonių. Įmonė eksportuoja maisto produktus. Esu linkęs sutikti su jūsų nuomone, jog esama noro Maskvoje tam tikrą nišą išlaisvinti ir ją užimti savo interesams. Nežinia, kaip šie planai pavyks, nes „Eksimeta“ Maskvoje jau yra nemažai nuveikusi ir išsikovojusi pasitikėjimą. Maskviečiams kelia didelę nuostabą mūsų ūkio ministro naujoji iniciatyva. Iki šiol nieko panašaus nėra buvę. Turiu dar kartą pabrėžti, jog tai yra dviejų savivaldybių projektas ir Ūkio ministerijos įtraukimas į verslo operacijas yra visiškai nebūdingas. Koordinuoti užsienio prekybą, kaupti informaciją – visai kitas dalykas, tačiau šie veiksmai su tuo neturi nieko bendra. Toks ūkio ministro raštas jau pats savaime kelia nuostabą.

Gal galėtumėte patikslinti Vilniaus miesto savivaldybės vaidmenį projekte?

Maskvos miesto savivaldybė iki šiol yra labai patenkinta bendru darbu su Vilniaus miesto savivaldybe. Šis bendradarbiavimas turi tendenciją žymiai plėstis. Maskvos miesto savivaldybėje investicijos ir kapitalas siekia apie 30 proc. Rusijos federalinio biudžeto. Maskviečiai yra labai patenkinti mūsų savivaldybių bendru darbu. Mes – taip pat. Kaip pavyzdį paminėsiu, jog esame sutarę Maskvoje įsteigti Vilniaus prekybos namus ir analogiškai bus įsteigti Vilniuje Maskvos prekybos namai. Mes su Maskvos savivaldybe apsikeitėme 15 arų sklypais. Žemę reikės išpirkti pagal jos komercinę vertę. Mes turime sukaupę labai didelę patirtį vykdydami užsakovo funkcijas bendruose viešojo ir privataus kapitalo kooperavimo projektuose statybos srityje. Taip buvo pastatytas ir naujasis Vilniaus miesto savivaldybės pastatas. Prekybos namus Maskvoje galėtume pastatyti be valstybės biudžeto lėšų. Mūsų interesas – bendra statyba, esame sukūrę visą struktūrą. Maskvoje mes gerai žinome vietą, technines sąlygas. Maskva įsipareigojo iki metų pabaigos nugriauti du gyvenamuosius namus. Vieta ir kitos sąlygos mus labai tenkina – prie olimpinio kaimelio, greta naujai statomo prekybos centro. Netoliese nėra metro, galimos giluminės konstrukcijos.

Kaip atrodo, mūsų ūkio ministras savo rašte J. Lužkovui pateikė tris neatitinkančius tikrovės teiginius. Kaip ir kodėl, jūsų nuomone, tai galėjo atsitikti?

Šį klausimą derėtų pateikti tiems Ūkio ministerijos darbuotojams, kurie yra jį rengę. Man nesuprantama, kaip į Lietuvos ūkio ministeriją – vyriausybinę įstaigą – galėjo ateiti kitos valstybės miesto savivaldybės tarnautojas, pagal savo rangą atitinkantis, pavyzdžiui, Vilniaus miesto savivaldybės kurio nors skyriaus vedėjo pareigas, ir bendrauti su ministru. Diplomatinis protokolas reikalauja, jog bet kokių tarptautinių kontaktų metu susitiktų lygaus rango pareigūnai. Be to, kiekvieno tokio susitikimo metu privaloma pokalbį protokoluoti, reikalui esant – stenografuoti. Ministerija – ne vieta pažįstamų ar draugų pašnekesiams. Be to, šiame kontekste gana keistai atrodo A.Mizgario apsilankymas „Vikondoje“. Joje vyksta maisto produktų gamybos procesas, sanitariniai ir veterinariniai reikalavimai gana griežti. Be chalato pašaliniam žmogui ten patekti ir dairytis turėtų būti neįmanoma. Taigi A. Mizgaris atsitiktinai ten apsilankyti tikrai negalėjo.

Ar esate patenkintas, kaip žiniasklaidos informacijos priemonės nušviečia šį konfliktą?

Nelabai. Vos išgirdę mano pavardę, daugelis žurnalistų puola manęs prašyti paaiškinimų ir informacijos. Tuo tarpu, turint savo rankose dokumentų kopijas, visai nesunku suprasti nesudėtingą mechanizmą, kaip tie dokumentai buvo parengti ir kieno iniciatyva jie atsirado, ir iš tų asmenų paprašyti informacijos ir paaiškinimų. Manau, jog žurnalistai galėtų daugiau dėmesio skirti rimtai faktų ir dokumentų analizei.

Gal pasakytumėte, ar per jūsų ir Premjero pokalbį buvo aptarti šie klausimai?

Mes kalbėjomės apie gyventojų ir statybininkų konfliktą Žirmūnuose. Ten yra susidariusi tikrai rimta padėtis. Gyventojai pasipriešino labai rimtai, tenka pripažinti, jog jie yra teisūs, gindami savo teises. Manau, jog mūsų architektai bus pridarę klaidų, kurias teks taisyti. Darbai dar tik pradėti, pataisyti reikalą dar nevėlu. O apie ūkio ministrą kalbos tikrai nebuvo. Premjeras manęs tiktai pasiteiravo, kokie dokumentai aptariami žiniasklaidoje, kad sukėlė tiek daug triukšmo. Aš jam keliais žodžiais paaiškinau, koks reikalas, ir daugiau šios temos nelietėme.

Ačiū už pokalbį, linkiu sėkmės jūsų darbuose.

* * *

Ūkio ministerijoje pasiteiravome, kaip buvo rengiamas raštas J.Lužkovui. Mums buvo atsakyta, jog tą raštą rengęs Užsienio prekybos skyriaus darbuotojas R. Leščinskas yra išvykęs. Skyriaus vedėja l. Skrodienė painformavo, jog tuo metu, kai tas raštas buvo rengiamas, ji buvo išvykusi į komandiruotę, ir pridūrė, jog ji neturi teisės teikti jokios informacijos. Ministerijos sekretorė L. Mačiulytė taip pat buvusi komandiruotėje ir jokios informacijos šiuo klausimu neturi. Ministerijos valstybės sekretorius G. Miškinis patvirtino, jog abi pareigūnės buvo išvykusios, o jis vizavęs parengtą raštą, nes tokia esanti tvarka – prieš raštą parodant ministrui, jis turi būti vizuojamas žemesnių vadovaujančiųjų darbuotojų, bet jis taip pat nežinąs, kieno nurodymu jame atsiradę anie abejotini teiginiai. Galiausiai spaudos tarnybos atstovas Ž.Damauskas mums patarė pateikti klausimus raštu. Tad mums teko taip ir padaryti. Tačiau atsakyti neskubama, todėl belieka laukti. Gavę atsakymus, skaitytojus informuosime. Įdomu, kad ir kiek stengtumeisi išsiaiškinti tokį paprastą dalyką, kaip buvo parengtas ministro raštas, tai daryti sekasi vis sunkiau – niekas nieko nežino, niekas neturi teisės duoti informacijos, o tie, kas tokią teisę turi, ja neskuba pasinaudoti – parašykite raštu, jei norėsim, kai galėsim, kada nors atsakysim. O kol kas palūkėkit, nes kas nežino – kol saulė patekės, rasa akis išės!

Seimas priėmė įstatymą, kuriuo naujieji mokesčiai bus skaičiuojami nuo įmonių pelno. Taigi taip ir lieka neaišku, kodėl turėjo atsistatydinti finansų ministras A.Butkevičius. Tačiau, jeigu turėsime omeny, kad Socialdemokratų partija postų dalybose apžiojo per didelį kąsnį, to ir reikėjo tikėtis – kad kova dėl įtakos bus sunki ir baigsis ne jų naudai. Finansų ministro atsistatydinimas – tik atsitiktinumas. Reikia manyti, jog Darbo partija ir jos lyderis net nesitikėjo tokio stulbinančio efekto. Maža to, rezultatas pranoko visus lūkesčius, A.Butkevičiui teko palikti dar ir partijos pirmininko pavaduotojo postą, kas parodė, jog socialdemokratus galima šokdinti, kiek tik norima.

Ko tikėtis artimiausioje ateityje? Vertinant skeptiškai, galima laukti, jog „atsinaujinusi“ socialdemokratų stovykla ir toliau bus nuolat puolama, kol iš kovos lauko nebus pašalintas jų lyderis. Tai tęsis iki to momento, kai ateis darbiečiams palankus momentas surengti neeilinius Seimo rinkimus. Šiandien tik aklas gali nematyti, jog Premjeras nebekontroliuoja padėties, Lietuvos ateitį konstruoja Darbo partijos lyderis. Seimo darbas paralyžiuotas, visos jėgos mestos savo įvaizdžiui tobulinti ir būsimiesiems Seimo rinkimams. Kiekvieną dieną vis labiau tirpstant socialdemokratų elektoratui, formuojasi nauja koalicija. Kas į ją įeis, po truputį aiškėja. Tai darbiečiai, liberaldemokratai ir „valstiečiai“. Kiti liks opozicijoje, jeigu sugebės peržengti 5 proc. barjerą. Be ryškaus lyderio socialdemokratų partijai gresia ne tik skilimas, bet ir pralaimėjimas, o tai dar labiau sustiprins darbiečių pozicijas. Mažosiose partijose, atrodo, niekas dar nepajuto pavojaus, ten tvyro svajinga būsena – gal įvyks stebuklas, ir Lietuvos žmonės vieningai ir gausiai už juos balsuos. Deja, stebuklų nebūna. O jeigu politikoje jie ir įvyksta, tai jiems parengti reikia labai daug pinigų. Tai mes ir matome.

© 2005 "XXI amžius"