|
Metastazės
Kelias atgal, arba į niekur
Dar sovietinės M.Gorbačiovo perestrojkos pradžioje, kai daugeliui pagaliau atsirišo liežuviai, rusų sociologas V.Šubkinas rašė: Vėžio ląstelės nuolat dauginasi kiekvieno žmogaus organizme. Bet anaiptol ne visada jos sukelia piktybinius auglius. Sutrukdo imunitetas gyvų būtybių sugebėjimas priešintis kenksmingų elementų veiklai išsaugant savo vientisumą ir biologinį individualumą. Tik ten, kur organizmo gyvybinės reakcijos silpsta, ten kancerogeninės ląstelės pradeda spausti sveikąsias, atsiranda auglys, susidaro metastazės. Aišku, didžiausias XX amžiaus vėžys buvo komunizmas su visomis savo žiaurybėmis, represiniu aparatu, Gulago sistema. Bet ne tai dar buvo baisiausia. Ilgus dešimtmečius šis komunizmo vėžys naikino geriausius ir tauriausius žmones, o ir likusiems gyviems nebuvo ko pavydėti. Partinė nomenklatūrinė sistema suluošino visos visuomenės gyvenimą, geležiniais lankais suvaržė bet kokią iniciatyvą, sugniuždė žmonių orumą. Dabar panašūs juodosios, tai yra raudonosios praeities apologetai Lietuvoje, praėjus penkiolikai nepriklausomybės metų, oriai dėsto, kad pas mus tokių dalykų lyg ir nebuvo, esą čia žmonės jautėsi kur kas laisvesni. Netgi Maskvos intelektualai važiuodavo į sovietų Lietuvą įkvėpti laisvesnio oro gurkšnio. O kolchozai ir sovchozai tiesiog klestėjo ir pan. Kodėl gi atsiranda tokių okupacijos šlovintojų, netgi pritariančių aršiausių Kremliaus nacionalpatriotų tezėms, jog Lietuva ir apskritai visa Pribaltika buvo nuolat išlaikomos iš SSRS biudžeto, o jos klestėjo kitų broliškų respublikų, pirmiausia Rusijos darbininkų ir valstiečių sąskaita. Gal ir keista, bet ši Lietuvoje skleidžiama mintis apie Lietuvos SSR ūkio klestėjimą lyginant su kitomis sovietinėmis respublikomis labai sutampa su Rusijos imperininkų skleidžiamais panašiais mitais. Tačiau nebuvo girdėta, kad nors vienas iš dabar valdančiųjų būtų davęs atkirtį tokiems aukštų Kremliaus pareigūnų ir vietinių savo klano žmonių paistalams. Ir niekada tokių dalykų neišgirsime. Senosios partinės nomenklatūros bacilos, okupacijos metais prasiskverbusios į visas mūsų gyvenimo sritis: švietimą, mokslą, kultūrą, ekonomiką, tebeklesti ir dabar. Tų bacilų šėlsmas kartais įgauna gana grotestiškas formas. Štai nespėjo Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas kardinolas Audrys Juozas Bačkis paskelbti laiško dėl okultizmo plitimo (tiksliau pasakius, kai kurių specialiai kurstomo) Lietuvoje ir apie to pragaištingo reiškinio keliamus pavojus, kai bemat kilo didžiulis triukšmas. Esą Bažnyčia grįžta į viduramžius, inkviziciją, netgi gąsdino, jog netrukus suliepsnosią knygų laužai. Beje, tomis okultizmą, ezoteriką, astrologiją populiarinančiomis knygomis užversti visi knygynai. Studijų centro vadovas (pasirodo, yra ir toksai) tūlas L.Malinauskas netgi mokė patį naująjį Popiežių greičiau reformuoti Katalikų Bažnyčią, primygtinai reikalavo panaikinti celibatą. Be to, šis mokslininkas ragino Vyriausybę išduoti visokiems pasiskelbusiems bioenergetikams, ekstrasensams, burtininkams, raganoms jų veiklos licencijas ir patentus. Arba koks buvo sukeltas triukšmas reikalaujant net atleisti iš darbo vienos Vilniaus mokyklos mokytoją, drįstančią savo pamokose priminti mokiniams krikščioniškas tiesas. Toks mokytojos nepedagogiškas elgesys buvo įvertintas vos ne kaip grubiausias teisių pažeidimas, jau nekalbant apie pedagoginę etiką. Tuo tarpu visas legionas buvusių marksizmo-leninizmo profesorių savo studentams kala į galvas kadaise aukštosiose partinėse ir net Dzeržinskio KGB akademijoje įgytą išmintį. Beje, jiems ypač priimtini įvairiausi parapsichologiniai mokslai. Net sunku įsivaizduoti, jog tokie dalykai vyksta katalikiškoje Lietuvoje. O vyksta todėl, kad žalią gatvę tokiems reiškiniams atidavė jau visiškai nebesivaržanti senoji raudonoji nomenklatūra ir naujieji nuvorišai. Jiems negalioja jokios moralinės, pagaliau įstatymų normos. Ar gali kas nors pateikti nors vieną pavyzdį, kai valdančiojo klano ar jo artimųjų atstovas už įvairias suktybes būtų atsidūręs už grotų? Su žiburiu tokių nerasi. Bet juk visi žino, su kuo iš dabartinės didžiosios koalicijos valdžios, pavyzdžiui, buvo susijęs EBSW koncerno vadovas G.Petrikas. Juk dabartinėje valdžioje sėdi tie patys jo bičiuliai ir globėjai, kurie vežėsi jį net pas Popiežių ir kurie oficialiai leido jam apiplėšti tūkstančius Lietuvos gyventojų ir kartu pasidalijo tą grobio dalį. Kažkodėl G.Petrikas dabar sutiko pasidalyti su Lietuvos politikais kai kuriomis paslaptimis apie ankstesnes savo išdaigas ir kas jį tada visokeriopai rėmė. Tačiau valdantieji išsigando jo atvirumo ir uždraudė Seimo komisijos nariams, tiriantiems G.Petriko ir draugų finansines aferas, susitikti su juo Amerikoje.
Tačiau ir to dar maža. Iš visų pakampių pasigirdo balsai, kad ano Seimo nariai, balsavę už stojimo į NATO ir ES Konstitucijos sutarčių ratifikavimą, būtų nubausti, nes esą pažeidė parlamentaro priesaiką ir Konstituciją. Neatsitiktinai po tokių šnekų labai atkuto nušalintasis prezidentas R.Paksas. Jis vėl pradėjo savo vojažus po Lietuvą, o vietinės rajonų ir miestų televizijos bei komercinės radijo stotys platina šio išsišokėlio auksines mintis. Beje, labai jau sutampančias su tautos numylėtinio ir jų vado Lietuvos gelbėjimo planais. Prieš NATO ir ES kalba ne kokie neišsižadėję principų komunistiniai dogmatikai, o dabartinio Seimo nariai! Štai nespėjo Prezidentas pareikšti, jog dabartinis Lietuvos Seimas užsiima kuo nori, tik ne įstatymų leidyba, kai bemat gavo atkirtį iš Seimo Pirmininko ir jo pavaduotojo, faktiško mūsų parlamento vyriausiojo dirigento Č.Juršėno. Jis patarė Prezidentui nesikišti kur nereikia ir geriau patylėti. Taigi Prezidentui aiškiai pasakyta nekišti nosies į valdančiosios koalicijos, tiksliau pasakius, nomenklatūrinio klano virtuvę ir nesidomėti, koks viralas toje virtuvėje verdamas. Aišku, dabartinė valdžia negali atleisti Prezidentui vien dėl jo kišimosi į Ukrainos reikalus ir dėl atsisakymo vykti Maskvon nusilenkti Kremliaus carui ir padėkoti už išvadavimą.
Todėl visiškai neatsitiktinai Maskvoje prasidėjusi isterija prieš Baltijos valstybes įgauna vis didesnį pagreitį. Štai tik paskutinėmis dienomis iš Maskvos nuskambėję pareiškimai: Rusijos nacionalinės strategijos tarybos generalinis direktorius Valerijus Chomiakovas gegužės 10-osios ES ir Rusijos vadovų susitikimą Maskvoje ir jame priimtus sprendimus dėl tolesnio bendradarbiavimo įvertino gana savotiškai. Pasak V.Chamiakovo, tarp Rusijos ir Europos Sąjungos susikaupė pernelyg daug problemų: Kaliningrado tranzitas, supaprastinta Šengeno vizų gavimo Rusijos piliečiams procedūra ir kt. Tai, kad ES nepalaikė Rusijos jos ginčuose su Baltijos valstybėmis, taip pat visai suprantama ir natūralu. Juk daugelis Vakarų politikų laiko Baltijos šalis savotišku taranu, kuriuo galima suduoti smūgius Rusijai. Bet savo ruožtu Rusija privalo sumaniau ir gudriau pasinaudoti savo diplomatija, ypač pasinaudoti ekonominiais ir strateginiais nesutarimais tarp atskirų ES šalių, nurodinėjo V.Chomiakovas. Siekiant tokių tikslų, t.y. norint supjudyti tarpusavyje ES šalis, ypač senąsias ir naujokes, V.Chomiakovas siūlo: Reikia pasinaudoti ne tik oficialiaisiais kanalais, bet ir visuomeninių, politinių, kultūrinių organizacijų bei partijų pagalba pareikšti nuomonę Maskvos naudai. Gaila, kad valdžia kol kas nepakankamai supranta tokių veiksmų būtinybę, aiškino V.Chomiakovas. Ką gi, rusų politologas ir nacionalinis strategas nepasakė nieko nauja. Raginimas pasinaudoti visuomeninėmis, kultūrinėmis ir politinėmis organizacijomis kitose valstybėse vykdant Maskvos planus girdimas visą laiką. Ir ne tik per broliškas Maskvos išlaikomas vietines komunistų partijas, taikos gynėjų organizacijas, žaliuosius, kultūrinius centrus SSRS pažinti ir kitas. Dabar daroma tas pats. Aišku, subyrėjus Sovietų Sąjungai, tos visos prosovietinės penktosios kolonos, nutrūkus dosniam finansavimui, gerokai praretėjo. Bet dabar, Rusijai atsigaunant, jos vėl atgaivinamos.
Dar aršiau už minėtą V.Chomiakovą savo požiūrį į Baltijos valstybes išdėstė žinomas politikos apžvalgininkas Maksimas Sokolovas, susijęs ir su Kremliumi, ir su Rusijos specialiosiomis tarnybomis. Tai, ką pasakė V.Putinas apie Baltijos šalis, labai teisinga. Reikėjo gi kam nors pagaliau viešai pasakyti pasauliui, kas jose vyksta. Manau, kad tose šalyse yra žmonių, su kuriais galima būtų kalbėtis. Naujos antirusiškos kampanijos aktyvėjimas Baltijos šalyse ir reikalavimai pripažinti okupaciją šiose šalyse skelbiami tik grynai pragmatiniais sumetimais. Atsirastų pretekstas pateikti Rusijai materialines sąskaitas. Tai padidintų jų statuso reikšmę naujųjų sąjungininkų akyse. Juk dabar, vertinant jų (Baltijos šalių - P.K.) bendrą politinį, ekonominį ir karinį svorį, senosios Europos masteliais, jos yra niekas ir jų kitaip, kaip niekuo, pavadinti negalima. Tačiau svarbiausia ne tai. Baltijos šalys dabar imasi aptarnauti. Jos aptarnauja amerikiečių klientą, kuriam labai naudinga susilpninti Europą. (...) Manau, jog su Baltijos šalių politikais reikia kalbėtis kur kas griežčiau. Su akiplėšomis reikia kalbėti tokia kalba, kokios jie nusipelnė.
Tokiais akibrokštais, ateinančiais iš Maskvos, nieko nenustebinsi. Stebina kitkas. Pragmatiškos Lietuvos valdžios reakcija. Stulbinantis jos nesiskaitymas su savo piliečiais ir tuo pačiu pataikavimas Kremliui. Bet laukti ko nors kito ir negalima. Mat, kaip neseniai pažymėjo dienraščio Lietuvos rytas vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas Rimvydas Valatka, partinės, kartu politinės sistemos padėtis šiandien yra tragiška. Net dalies naujosios kartos žmonių galvose SSRS istorijos vadovėlis. Pridėkime tuos, kuri slapta studijuoja Rusijos institutuose, ir matysime, kad žmonių mąstymas iš esmės nepasikeitė. Darau prielaidą, kad jie paprasčiausiai neturi alternatyvių žinių, būtinų nepriklausomos valstybės piliečiui. Tai apie mus. Tačiau ar turi tokių žinių valdantieji? Galima drąsiai atsakyti turi dar mažiau. Todėl neatsitiktinai ir nuspręsta įslaptinti KGB archyvus. Ir ne todėl kad nebūtų žinomi buvusių okupantų pakalikų darbai. Juk kartu įslaptinami ir padlaižių LKP CK archyvai. Štai čia ir yra pagrindinis Archyvų įstatymo tikslas.
© 2005 "XXI amžius"
|