Pirmasis puslapis
Darbai
Gimtas kraštas
Istorijos vingiai
Kultūra
Lietuva
Nuomonės
Parodos
Pasaulis
Poezija
Valstybė
    ir Bažnyčia
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Minės ir ateinančios kartos

Benjaminas ŽULYS

Ekspozicijos atidarymo juostelę perkirpo Kultūros ministerijos specialistas Romanas Senapėdis ir Kauno rajono Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vedėjas Valerijus Makūnas

Šalia muziejaus eksponatų – jo steigėjai ir šeimininkai Juozas ir Vanda Liekiai

Muziejų pašventino Raudondvario parapijos klebonas Augustinas Paulauskas

Sumanymas brendo seniai

Kauno rajone, Raudondvario seniūnijoje, Biliūnų kaime, ant stataus Nevėžio upės kranto, jau kuris laikas gyvena darbšti, savo gimtąjį kraštą, jos senovę pamilusi Juozapo ir Vandos Liekių šeima. Tuo būtų ne viskas pasakyta, jei neprimintume apie šeimininko pomėgį rinkti, kaupti ir parodyti žmonėms senąją kažkada Lietuvoje naudotą techniką. Jos žmonėse vis mąžta, nes ūkininkai, miesto žmonės jos tiesiog atsikrato kaip nereikalingu kone metalo laužu arba dar laiko kur nors numestą gale seno tvarto ar kluono, užkištą palėpėje. Kai kas jau puošia kai kurių šalies muziejų ekspozicijas, o kai kas dūlėja, negrįžtamai nyksta. Tad Juozas maždaug prieš penkiolika ar dar daugiau metų sumojo šias senienas rinkti, jas kaupti. Pirmieji jo pagalbininkai buvo ir tebėra žmona Vanda bei sūnūs Arvydas ir Egidijus. Šiandien jie prisimena, kad kai dar gyveno Kauno mieste ir turėjo garažą, kitų pagalbinių patalpų, visos jos buvo prigrūstos įvairios senosios technikos. Juozas (daug kas jį dar vadina Romu) kai kurią ardė, vėl montavo, rekonstravo, tam ieškodamas atsarginių dalių Kaune, dar toliau. Ir ne vienas senasis agregatas, mašina ėmė pukšėti, įgavo gyvasties.

Dabar visos tos neapsakomos vertės turtas puošia Liekių sodybą Biliūnų kaime. Čia, plačioje pievoje, jie įrengė XIX ir XX amžių etninės kultūros ir techninio paveldo kolekciją, kuriai Kauno rajono tarybos sprendimu neseniai suteiktas Raudondvaryje gyvuojančio Juozo Naujalio memorialinio muziejaus filialo statusas. Trumpiau tariant, ekspozicija tapo muziejumi.

Į neseniai įvykusias jo atidarymo iškilmes susirinko aplinkiniai gyventojai, Raudondvario seniūnijos, rajono kultūrinės veiklos darbuotojai, kiti svečiai. Raudondvario kultūros centro direktorė Violeta Visockienė pasidžiaugė Liekių šeimos sukauptais ir visuomenei pateiktais turtais, kurių vertė laikui einant dar labiau išaugs. Rajono kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vedėjas Valerijus Makūnas atkreipė dėmesį, kad, be jokios abejonės, į šią vietovę nusidrieks turistinis kelias, integruosiantis į Panemunės turistinį maršrutą. Čia apsilankys mūsų šalies ekskursantai, taip pat – svečiai iš užsienio. Juolab kad tarp eksponatų esama nemažai technikos, kažkada pagamintos Rusijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Austrijoje, kitur ir, žinoma, prieškario Lietuvos firmose. Kauno rajono tarybos narys, raudondvarietis Leonardas Deglius prisiminė, kaip jis su Raudondvario seniūnu Tomu Gaidamoniu, rajono Kultūros poskyrio vyr. specialiste Vidimanta Poškaitiene prieš keletą metų ir vėliau ne kartą lankėsi šioje sodyboje, skatino J.Liekio idėją – čia įkurti ir oficialiai įteisinti šią ekspoziciją. Dabar L.Deglius samprotavo, kad didžiuma Kauno muziejų yra įsikūrę miesto centre ir senamiestyje, o Kauno rajonas, kuriame taip pat yra nemažai istorinių akcentų, minimas nepakankamai. Žinoma, Liekių sodybos vietoje nevyko istorinių mūšių, čia savo ženklų nepaliko grafai, kunigaikščiai, tačiau tai, kas sukaupta šioje gražioje vietovėje, būtinai verta paminėti ir, be jokios abejonės, pagirti. Tai patvirtino Lietuvos kultūros ministerijos specialistas Romanas Senapėdis, kiti šventės dalyviai. Beje, L.Deglius iš savo namų į muziejų atvežė savo tėvų ūkyje nemažai dirbusią XX a. pradžioje pagamintą grūdų malimo mašiną. „Ne vien kažkada dirbusią, – patikslina Leonardas. – Ir dabar mano tėvo mašina gali grūdus malti ne prasčiau nei šiuolaikinė technika“. Ir kai kurios kitos kažkada pagamintos mašinos gali veikti, nes, kaip sakyta, darbštusis Juozas jas ardė, montavo, o kad netrūnytų, padengė antikoroziniu tepalu, nudažė. Suprantama, juk šioji technika čia, po atviru dangumi, stovės ne vienerius metus ir dar ilgiau.

Pats muziejaus šeimininkas Juozas Romas Liekis, kalbėdamas apie ekspoziciją, padėkos žodžius labiau kreipia į Raudondvario seniūniją, rajono Kultūros, švietimo ir sporto skyrių, nors visi gerai žino, kad be Juozo entuziazmo, pasiaukojamo triūso čia nieko nebūtų.

Muziejaus atidarymo juostelę perkirpo rajono Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vedėjas V.Makūnas ir Kultūros ministerijos specialistas R.Senapėdis.

Nuo brikelio iki skraidyklės

Toji ekspozicija – tai, pavyzdžiui, daug kam nuostabą kėlusi vinių kalimo mašina, ir ne vienas kraipė galvas, kaip ši mašina kažkada veikė. Dar 1937 metais pagamintas skiedrų stogo dangai drožimo agregatas. Šalia padėti ir tokių skiedrų pavyzdžiai. Ar daug kas apie tokią mašiną girdėjo, ją regėjo?

Susidomėjimą kėlė 1927 metais Vokietijoje pagamintas dvitaktis benzininis 30 arklio galių variklis „Deutch“, švediška prieškario javų kuliamoji. Netoliese – visureigis Rusijoje pagamintas automobilis – amfibija LUAZ, beje, per vandenį nors lėtai, bet patikimai galįs kapstytis be propelerio, o varomas ratų. Greta – prieš pusšimtį metų pagamintas rusiškas neišvaizdus automobiliukas neįgaliesiems. Šalia – ne vienam vyresniosios ir viduriniosios kartos žmogui pažįstami motociklai „IŽ“, „Minsk“, pirmos kartos automobilis „Volga“. Ir, žinoma, kurliandiškasis XX amžiaus pradžios brikelis, kuriuo labiau pasiturintys ūkininkai keliaudavo Klaipėdos, Šilutės, Tauragės keliais. O lineika Joniškio, Kupiškio, Joniškio, Utenos, Molėtų, Pakruojo keliais važinėjo ypač pasiturintys ūkininkai. Tokia lineika puikuojasi ir šioje ekspozicijoje.

Muziejaus atidarymo iškilmėse dalyvavęs Raudondvario klebonas kun. Augustinas Paulauskas taip pat šiltai atsiliepė apie J.Liekio ir jo šeimos pastangas – kaupti ir saugoti mūsų tėvų ir senelių palikimą. Šen ir ten muziejai dėl įvairių priežasčių nyksta, jie uždaromi, o štai čia nušvito naujas skaistus kultūros žiburys. Be abejo, tai lėmę labai geri norai, nesavanaudiškumas, patriotizmas. Kunigas pašventino muziejų, linkėdamas, kad jo šeimininkus, lankytojus lydėtų geroji Dievo dvasia. „Dabar mes ramūs, nes mus lydės ir toliau mums padės Dievas“, – sakė J. Liekis.

Dar reikia žinoti, kad visas šias mašinas, agregatus dažnas jų šeimininkas vien už ačiū neatidavė. Be to, visa tai iš įvairių Lietuvos kampelių reikėjo suvežti čionai, į Raudondvario vietovę. „Buvo noro, tai ir padariau“, – trumpai tepasakė dabar jau muziejaus ne vien šeimininkas, bet ir administratorius J.Liekis.

Šeimininko sūnus Arvydas papildė, kad tėvai ketina ekspoziciją praplėsti. Nes po atviru dangumi dabar rodoma ne viskas, kas yra sukaupta. Namuose dar laikoma senovinių radijo aparatų, fotoaparatų, kitų dalykų, kuriems reikalinga pastogė. Reikėtų uždaro paviljono. Tikriausiai bus ir tai, nes geriems norams ribų nėra.

Be tų gerų norų, reikia ir šiek tiek nusimanyti ir apie techniką, nes J.Liekis kai kurias mašinas remontavo, taisė, kad jos vėl veiktų. Nenuostabu, nes jis – inžinierius, tiksliau – inžinierius konstruktorius. Taigi visą savo gyvenimą susiejęs su technika.

Šiuokart tenka kalbėti apie skraidykles. Jas prieš daugelį metų, dar sovietmečiu, ėmė konstruoti tuometinės Kauno radijo gamyklos inžinierius Juozas Liekis, jam talkino bendradarbis, šviesios atminties Alfonsas. Po ilgų mintijimų, bandymų skraidyklė buvo sukurta. Žinia apie lietuvio inžinieriaus sukurtą skraidyklę pasiekė SSRS DOSAAF vadovybę Maskvoje. Šiandien buvęs Juozo – Romo bendradarbis, nūnai fotožurnalistas Ričardas Šaknys gerai pamena, kaip tuomet į Radijo gamyklą iš Maskvos atvyko grupė DOSAAF pareigūnų, specialistų pasižiūrėti skraidyklės, susipažinti su „išsišokėliu“ lietuviu konstruktoriumi. Net nuostabu, kad J.Liekis atvykėlius įtikino geromis skraidyklės savybėmis, gerais aerodinamiais ypatumais ir gavo leidimą skraidyklę naudoti. O Juozas ir toliau nenurimo, savo skraidymo aparatą tobulino. Juo jau galėjo skristi ir du žmonės. Juo ne kartą skrido ir kolega R.Šaknys. Vėliau prie skraidyklės buvo pritvirtintas variklis, propeleris. Tokia ji buvo pademonstruota muziejaus atidarymo dieną. Visi norėjusieji galėjo, žinoma, su pilotu, ja paskraidyti. Šia galimybe pasinaudojo ir Raudondvario parapijos klebonas A.Paulauskas. „Tai tikrai nuostabu…“, – išlipęs iš nedidelės kabinos šypsodamasis teigė jis.

Kauno rajono savivaldybės skyriaus vedėjas V.Makūnas muziejaus atidarymo proga sakė, kad kiekviena diena – tai istorija, ir kaip gera, kad yra žmonių, kurie tą istoriją kaupia, saugoja, dalijasi su kitais, palieka ją ateinančioms kartoms.

Kauno rajonas

Ričardo ŠAKNIO nuotraukos

© 2005 "XXI amžius"