Pirmasis puslapis
Darbai
Gimtas kraštas
Istorijos vingiai
Kultūra
Lietuva
Nuomonės
Parodos
Pasaulis
Poezija
Valstybė
    ir Bažnyčia
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Kraštotyrininkės darbai

Irena Rudzinskienė

Lietuvoje gyvena daug darbščių ir kūrybingų kraštotyrininkų. Vieni renka tautosaką, domisi papročiais ir apeigomis, užrašinėja tarmes, tiria paminklus, kiti kaupia istorinę medžiagą, renka žmonių laiškus, nuotraukas, atsiminimus, dienoraščius. Darbštuoliais galima pavadinti leipalingietį J.Volungevičių, užventiškį V.Rimkų, šilalietę A.Gedvilienę, šakietę N.Manikienę, lazdijietę A.Šukienę, vilkaviškietę G.Karalienę, zarasietę R.Vitaitę. Ilgas ilgas dar sąrašas nusitęstų. Bet, šalia paminėtųjų krašto tyrinėtojų ir aprašytojų, būtina minėti šiaulietę Ireną Rudzinskienę. Tai reto nuoširdumo žmogus, tikra ieškotoja, kruopšti istorijos duomenų fiksuotoja. Mažai tėra sričių, kuriomis ji nesidomėjo. Jai senovė nušvinta pačia ryškiausia skaidruma, o atsiminimų pluoštai, šeimų genealogijos atskleidžia daugybę senosios Lietuvos gyvensenos paveikslų. Jie ilgainiui taps parankine istorikų medžiaga, svarbiu šaltiniu. I.Rudzinskienės prigimtis šaukte šaukė ieškoti ir domėtis, gilintis ir užrašinėti. Visi lankytojai nustebo, kai respublikinei atsiminimų rinkimo ir užrašinėjimo parodai ji pateikė didelius pluoštus aprašų, susistemintų, gerai įformintų ir kruopščiai metrikuotų. Stebina jos kraštotyrinių darbų tikslumas bei noras susipažinti su kiekvienu gimtosios žemės kampeliu, susitikti ir iškvosti senolį, pavaikščioti tremties vieškeliais, pastebėti ir įamžinti pokario sunkmetį ir labai tikėti gerų žmonių labai gerais darbais. Kiek tam reikia skirti laiko, kiek reikia kantrybės ir susikaupimo, tvarkant juodraščius, rūšiuojant faktus, tikslinant datas, kaimų pavadinimus, žmonių pavardes ir vardus, žino tiktai tas, kuris pats yra bandęs dirbti tokius darbus. Šviesuoliu kraštotyrininku neretai tampa mokytojas ir bibliotekininkas, gydytojas ir kultūrininkas.

Irena gimė Šiauliuose. Baigusi Vilniaus lengvosios pramonės technikumą tapo technologe. Kurį laiką bendradarbiavo miesto spaudoje, rašė miniatiūras, eiliavo. „Domėjausi prieškario vaikų darželiais, savarankiško darbo pradžioje susiejau savo gyvenimą su Pakruojyje gimusiu būsimu vyru – Juozu Rudzinsku. Domėjausi jo šeimos istorija. Šeimos prisiminimus rinkau į atskirus aplankus. Įteikdavau senoliams medžiagą per jų garbingų jubiliejų iškilmes. Ypač suaktyvinau darbą rengdamasi mamos 90-mečiui. Parašiau studiją apie mūsų gimtuosius namus Šiauliuose (1909-1984 m.). Savo giminės narių atsiminimus esu spausdinusi Šiaulių miesto periodikoje, o kai ką – Panevėžio laikraščiuose. Nemažai patariau pradedantiesiems, kaip susidaryti kilmės kartotekas, pasidaryti genealoginio medžio schemas. Turiu išsamią giminės narių įvairių įvykių ir datų kartoteką. Pirmosios žinios – iš 1842 metų“. Irenos pasakojimo gija vis nenutrūksta, ji vijasi per laikus ir likimus, per kaimus ir miestelius. Jos kraštotyros darbai keliauja iš parodos į parodą. Gaila, kad ne visi laikraščiai susidomi šia medžiaga, kurios istorine verte netenka abejoti. Šiandieniai laikraščiai, užuot mokėję teisėtai priklausantį honorarą, dargi reikalauja užsimokėti už „plotą“. Tai pasityčiojimas iš darbštuolių. Privatumu apsėstajai žiniasklaidai rūpi ne praeitis, o dabarties nuožmogiai, vagys, plėšikai, avarijos, žudynės, kalėjimų „herojai“. Daug rankraštinių darbų garsioji krašto mylėtoja yra padovanojusi Panevėžio V.Žemkalnio gimnazijos muziejui. Tuo itin rūpinasi šios mokyklos direktorius šviesuolis Eugenijus Urbonas.

Rinkti prisiminimus paskatino noras papasakoti kitiems kolektyvo nariams apie šeimą, susikūrusią po 1950 metų respublikinės dainų šventės, kurioje susitiko du jauni muziką ir dainą mėgstantys jaunuoliai ir nesiskiria iki šiol... Sudarytuose gausių lietuviškų šeimų genealoginiuose medžiuose jų senolių šaknyse surasta giminystės ryšys su kompozitoriumi Broniu Jonušu (1899-1976 m.), kapelmeisteriu ir fagotininku jo broliu Zenonu Jonušu (1917-1986 m.) ir muzikų Vasiliauskų šeima. Labai norėjo tęsti atsiminimus tikėdamasi gauti išsamesnių duomenų apie Jonušų šaką, gyvenančią ne Lietuvoje. Niekas į laiškus ir paklausimus Vilniuje nepanoro atsakyti. Teko ir su biurokratais susidurti.

Darbštuolė Irena vardija savo kraštotyros darbus. Jų gausybė: kaimų istorijos, šeimų gyvenimai, asmenybių likimai ir darbai, kolektyvų istorijos, sukilimų duomenys, Pavolgio stepių lietuvių lemtys (talkinta dokumentinio filmo kūrėjams). Domėtasi S.Kymantaitės-Čiurlionienės senoliais. Irena inicijavo nugriauto paminklo atstatymą senosiose kapinėse prie Talšos ežero. Išnykusiame Raizgių kaime gimė rašytojos Sofijos motina. Prieš gerą dešimtmetį susirašinėjimas su S.Kymantaitės-Čiurlionienės dukra Danute Zuboviene I.Rudzinskienei paliko didelį įspūdį. Rašytojos dukra pataisė kai kuriuos faktus, juos papildė naujais duomenimis.

Metai veja metus, o darbų vis nestokojama. Gaila, kad neįmanoma visko išspausdinti, bet perduoti tekstai muziejams ir archyvams liudija nepaprasto darbštumo moterį, kuri įamžino Šiaulių žemę pačiais gražiausiais darbais.

Aleksandras ŠIDLAUSKAS

Pasiimkim tėviškės šilumos

Irena RUDZINSKIENĖ

1. Gimtieji namai

Gimiau Šiaulių miesto kaimiškame Pasadnos rajone, buvusioje grafų Aleksandros Zubovienės įpėdinių dvarų žemėse, tuometinės Pagyžių, dabar Vytauto, gatvės gale. Gimtieji namai, statyti kaizerinės Vokietijos okupacijos metais, buvo kaimiškos architektūros: iš rąstų, galu į gatvę, su plačiu įvažiavimu į kiemą. Už gyvenamojo namo, dengto malsknomis, baltomis langinėmis, vienoje eilėje stovėjo tvartas ir sandėlis – daržinė plačiomis durimis, sujungti po vienu, taip pat malsknomis dengtu stogu. Iš kiemo, įeidami per viduryje namo buvusias duris, patekdavome į priemenę su durimis į kiekvieną jos pusę. Kairėje – į gatvės pusę – durys į didįjį kambarį. Jos būdavo atidaromos kalėdojančiam kunigui, daktarui ar šiaip garbingiems svečiams. Kasdien į tą kambarį patekdavome per kitą kambarį, įeidami iš virtuvės. Priemenės dešinėje buvo durys į kamarą.

Tiesiai iš priemenės durys vedė į virtuvę. Jos kairėje stovėjo krosnis ir duonkepė. Krosnies šonas didžiajame kambaryje buvo koklinis, o šilta įsikišusi siena šildė miegamąjį. Ant vienspalvių krosnies koklių tėvas Jonas Dambrauskas nupiešė beržus nukarusiomis šakomis, ir ji skleidė vasariškos žalumos šilumą. Namas sutvirtintas sijomis-rąstais, kurie apačioje sudarė aukštus slenksčius po durimis. Vos pramokę ropoti, mes labai mėgdavome ant tų slenksčių sėdėti ir žaisti.

Džiaugsmo ir linksmybių mūsų namuose būdavo nedaug. Buvo nepaprastai laukiamos didžiosios šventės: šv. Velykos, Kūčios, šv. Kalėdos.

Vaikystėje valgydavome tik babytės Emilijos namuose keptą duoną, minkytą čia pat, virtuvėje, duonkubilyje. Mes, vaikai, nekantriai laukdavome iškepančio pagranduko su snapeliu ir dviem išspaustom akelėm, pakišto į duonkepę taip pat, kaip ir duonos kepalai, ant džiovinto kopūstlapio.

Vaikams didžiųjų švenčių artėjimo džiaugsmas prasidėdavo jau tada, kai, palypėjus kopėčiomis per priemenės lubose buvusias aukšto duris, nukeltus maišus grūdų užversdavo ant rogučių. Tempiančiajam tas rogutes padėdavome stumti užgulę maišus. Pagyžių, Valančiaus gatvėmis kirsdavome Aušros alėją ir įvažiuodavome iš kiemo pusės į Navicko malūną, stovėjusį ilgosios J.Basanavičiaus gatvės pradžioje. Grįždavome su šviežiais miltais pyragui.

Baltoji tešla supūškėdavo medinėje geldoje ant suolo ir babytės rankomis virsdavo vyniotiniais su aguonomis arba bandelėmis su įvairiausiais įdarais. Įkaitusioje virtuvėje balta skarele apsigobusi paraudusiais veidais babytė neužmiršdavo pagirti manęs už kruopščiai supjaustytus lašinukus, apraudotus svogūnų išspaustomis ašaromis. Lašinukus pjaustydavau iš bryzo, nuriekto nuo lašinių palties, kabėjusios ant to paties aukšto. Sukeldavo ten tas paltis, sukabindavo ant kartelės sunešę iš kieme stovinčios rūkyklos po skerstuvių, buvusių čia pat, kieme, netoli šulinio. Skaudžiai atsisveikindavome su tvarte kriuksėjusia ilganose vaikų pamylėta prilaužytais buroklapiais ar pripešta žole iš antrapus gatvės buvusių pelkėtų pagriovių greta dabartinės P.Cvirkos gatvės, tuomet Pakluonių gatve vadintos. Iš laukų ta gatve pardardėdavo čia pat gyvenusių ūkininkų ratai, sukeldami dulkių debesis ar aptaškydami iš paskos tipenantį šunelį.

Aguonas pyragui ar Kūčių pienui senelis trindavo molinėje čerpėje, turėjusioje dugno viduryje iškyšulį. Pasidėdavo čerpę tarp kojų ant tos pat kėdės, kur sėdėdavo, ir stipriai suspausdavo. Trindavo supiltas aguonas toje čerpėje sukdamas babytės švariai nuplautu kirvakočiu su kirvuku viršuje. Kai čerpės pakraščiuose subaltuodavo aguonų pienas, mes tyliai slinkdavome prie senelio. Skubiai, kad neužkliūtų kirvakotis, kyštelėdavome pirštuką prie čerpės sienelės, kad palaižytume to balto gardumėlio. Slapukaudavome po vieną, kantriai laukdami eilės, nes aklas senelis jausdavo mūsų artumą.

Akių šviesos senelis neteko 1933-iųjų vasarą sprogdindamas akmenis Gytariuose statomo ūkinio pastato pamatams. Netoli Šiaulių, už Žaliūkų malūno, šešis hektarus žemės jis, kaip bežemis, gavo 1926-aisiais, po 1922 m. vasario 15 d. įvykdytos žemės reformos, išparceliavus Gytarių dvarą. Dvaras priklausė Bubių grafų Zubovų žentui, Katerinos vyrui Kurkauskiui, kuris dar 1909-aisiais buvo davęs mano seneliui Kaziui Ručinskui, buvusiam jo Aukštelkės palivarko račiui, ir tą žemės sklypą Šiaulių paribėje, kuriame stovėjo ir mano gimtieji namai.

Pirmąjį dviejų galų namą nagingas senelis jau buvo pastatęs iki Pirmojo pasaulinio karo, tik dar neįrengęs namo antrojo galo. Namo nepalietė nei besitraukiančios rusų caro kariuomenės, nei kaizerinės Vokietijos mūšių ar plėšimų gaisrai.

1916-ųjų rudenį senelis buvo vokiečių išvarytas priverstiniam darbui. Išėjo Pasadnos gatvės namuose palikęs žmoną Emiliją su dviem mažamečiais vaikais Jonu ir Sofija, mano būsimąja mama.

– Naktį pažadino stiprus beldimas į langą, – pasakoja Sofija. – Kumščiu į langą stipriai beldė. Užsimiegojusi pamačiau stovintį už lango vyrą su aukšta kepure. Mama miegojo virtuvėje ant krosnies. Purtau mamą. Toji vienmarškinė pašokusi puolė prie lango.

– Kazy, tai tu?

Už lango vokiškai trankiai ir įsakmiai šaukė, beldė. Mama nieko nesuprato, tik pati, pajutusi dūmų kvapą, tempė mus iš lovų bėgti lauk. Ten šaukia, o mama prie krosnies ieško vilnonių kojinių...

– Dega!

Tą naktį būtume vis trys uždusę ir sudegę, jei vokiečių patruliai, nuo Sukilėlių kalnelio pamatę dūmus, nebūtų mūsų pakėlę. O jie naktimis saugodavo, ar nerūkoma kur nors mėsa. Degė nebaigtas įrengti antrasis namo galas, kuriame po statybinėmis medžiagomis buvo paslėptas sūdytos mėsos prikrautas kubilas ir vonelė. Po gaisro tik kubilo metaliniai lankai likę, be jokių apdegusios mėsos ar kaulų pėdsakų, patvirtino, kad padegta tą 1916-ųjų gruodžio 8-osios naktį išvogus mėsą.

Sugrįžęs tėvas parkrito ant kelių prie namo degėsių. Tokį jį, išgąstingai suklupusį, pamatė motina pro kaimynės langą iš priešais stovinčio ir iki šios dienos tebestovinčio namo. Padegėlius priglaudė jame gyvenusi našlė Zofija Naudinskienė su dukra Valerija.

Paveldėjo ji tuos namus ir didelį (9138 kv. m.) žemės plotą iš bevaikio dėdės. Dėdė su žmona, prasidėjus neramumams, pasitraukdami į Lenkiją labai jau prašę mano senelių atiduoti jiems Zoselę įsivaikinti, išleisti į mokslus žadėję.

– Labai jau jiems patikau, – pasakojo man mama. – Tėvai manęs nedavė. Gal mokyta būčiau. Tėvas mane po keturių dienų mokslo metų pradžioje iš mokyklos atsiėmė. Nebuvo kam sesers Bronelės žiūrėti. Toji po gaisro gimė, 1917-ųjų gegužę.

– Kam mergai mokslas? – sakydavo tėvas. – Valgyti virti, vaikus auginti ir be mokslo mokės. Amato tegul mokosi. Siuvamąją mašiną nupirksiu.

– Taip manęs į mokyklą ir nebeleido. Iki šiol aš jam to negaliu atleisti, – kalba mano devyniasdešimtmetė mama. – Verkiau. Tos siuvamosios mašinos nė iš tolo nenorėjau. Megzti mokytis sutikau, „ant mašinos“ išsimokiau. Mokytis rašto vėliau į suaugusiųjų kursus nuėjau, bet tai buvo vėliau.

– Zoselei visi namų vargai teko. Reikėjo motinai padėti Bronelę auginti. Tavo babytei su trimis vaikais nebuvo lengva. Dar svetimuose namuose gyvenom. Ir atstatyti trobą reikėjo, ir uždarbiauti prie statybų kitiems išeidavau. Dar ir gyvulėlį kokį pasislėpę augindavom, – pasakojo man senelis, paklaustas, kodėl mano mamos mokytis neleido. Penkiolikmetė Zoselė pradėjo dirbti Rekyvos durpyne.

Taigi mano gimtasis namas buvo antrasis senelio statytas jau po Pirmojo pasaulinio karo ir nebebuvo toks didelis. Užaugus antrai dukrai Bronelei ir ištekėjus atiteko tik buvusi kamara – virtuvei įrengti ir atitvertas iš buvusios didelės virtuvės pakraštys – kambariui.

Bet tai jau buvo po to, kai šiame name jau gyveno mano tėvas ir mes, trys atžalos. Tuose namuose niekuomet mes, vaikai, negirdėjime jokių suaugusiųjų barnių.

Nežinau, kaip visi klausimai buvo sprendžiami šioje darnioje senolių šeimoje, bet aptariami jie buvo be mūsų smalsių akių ir ausų. Nespoksodavome mes, vaikai, ir svečiui įėjus, kol nepakviesdavo.

Mamytė buvo mezgėja, anksti išeidavo dirbti į privačią savininko Šmuelio Stolerio mezgyklą-karšyklą, buvusią tos pat Pagyžių-Tilžės gatvių kampe, prieš senąjį, 1913-aisiais statytą Antano Gricevičiaus saldainių fabriką „Rūta“.

Tėvas dirbdavo mūrininko darbus kartu su kitu mano seneliu, savo tėvu, gyvenusiu gretimoje M.Valančiaus gatvėje. Dažnai žiemą, darbo visai neturėdamas, įsidarbindavo geležinkelyje.

Nuo pat vaikystės babytei likimas darbų nepašykštėjo. Augo ji devynių vaikų šeimoje. Jos tėvui Anuprui Jankauskui žuvus grafų Zubovų miškų kirtavietėje, Emilijai, kaip vyriausiai iš dukterų, teko padėti motinai Agotai, Anupro našlei, auginti mažuosius. Paaugusi neišėjo, kaip kiti jos broliai, tarnauti pas ūkininkus, o išvažiavo į Latviją amato mokytis. Išmoko verpti. Ten susipažino su našlaičiu savo būsimuoju Kazimieru Ručinsku. Jis, išmokęs staliaus ir račiaus amato, dirbo pas ūkininkus. Sutarę tuoktis abu grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Kurtuvėnų parapijos Žalpelių kaime. Ten jiems ir pirmasis naujagimis Jonas gimė 1904-ųjų pabaigoje. Tai būsimasis mano dėdė, pašto tarnautojas, vėliau felčeris, kuriam, anot mano mamos, du mokslai teko. Savuosius tris užauginusi, babytė dar ir mus visus tris, vyresniosios savo dukters Sofijos pabiručius, paaugino. Dar ir jaunesniosios Bronislavos Nijolytę, dabar Kauno gydytoją docentą Šimkienę, išpopino.

Po namų ruošos kieme, prie gyvulių, babytė puldavo prie virtuvės darbų. Pamaitinusi mažiausiąjį, atiduodavo jį seneliui ant kelių.

Mums, susėdusiems ant mažyčių suolelių prie didelės taburetės, padėdavo molinius dubenėlius su koše, užpilta spirgučiais ar sviestu. Ir kokių mes tų žemaitiškų košių pusryčiams nesame ragavę! Kaskart vis kitokių. Tai stambių kvietinių ar ruginių miltų, įvairiausių kruopų, žirnių ar „šilkinės“ – slidžios nuo žalių tarkuotų bulvių su perlinėmis kruopomis. Manų košė būdavo tik per šventes. Gal tik mums taip atrodė, nes būdavo užpilama saldžia uogiene. Pasemdavo babytė tos uogienės su mediniu šaukštu iš gilaus molinuko, o mes skaičiuodavome, kiek kuriam tų uogų teko. Visas košes užgerdavome šiltu, tik ką parneštu ir čia pat nukoštu pienu. Pietums būdavo vėl įvairiausi žemaitiški valgiai – kur čia juos beišvardysi. Vienintelio valgio niekaip negalėdavau valgyti – tai jukos, kurią virdavo skerstuvių dieną ir paduodavo su juodos duonos kubeliais. Valgyti turėdavome tyliai, be jokių kalbų ar išdykavimų. Kuriam nors prunkštelėjus, galėjai gauti ir su mazgote per sprandą.

– Užspringsit, varlės! – sakydavo.

O mums tik dar labiau juokas gerklę kutendavo.

Babytė mums būdavo nenuilstamo darbštumo pavyzdys, ji visiems surasdavo kokio nors darbo. Dvirankiu pjūklu su seneliu pjaudavome malkas ant medinio „ožio“. Vėliau senelis, mus šalin nuvaręs, sėdėdamas prie didelės kaladės praskėstomis kojomis supjaustytus kapodavo, o mes kraudavome į stirtas. Senelis apgraibomis vis patikrindavo, ar teisingai krauname. Išdžiūvusias sunešiodavome į daržinę. Mes, vaikai, ir kiemą šluodavome, lysves ravėdavome, bulvių prikasdavome, švarindavome griovį kelkraštyje, prižiūrėdavome mažesniuosius.

Vasarą išvažiuodavome į Gytarių kaimą, į senelio statytus namus prie Šiaulių, kur žemės darbus po senelio susižeidimo dirbdavo ten gyvenantys pusininkai – babytės brolio šeima. Iškeliaudavome kartu su karvute, paršeliais ir mano mieste jau paaugintais viščiukais. Tuos veždavo sukrovę ant vežimo su visa šeimai reikalinga manta.

Į miestą vasarą dardėdavo tik šieno prikrauti vežimai, o rudenį – įvairiausios daržovės, maišai su grūdais.

Rudenį sugrįžusiems kaimiškąjį gyvenimą dar primindavo babytės minamo ratelio (kalvarato) monotoniškas brazdėjimas virtuvės kampe, prie lango, ir tyliai niūniuojamos dainos. Mažiausiasis, ant senelio kelių sėdėdamas, tylėdavo liūliuojamas melodingų garsų. Vyresnieji žaisdavo kieme.

2.Dvasingumo pamokos

Mamytės, nelankiusios mokyklos, bet labai troškusios mokytis, gyvenimo tikslas – išmokyti savo vaikus. Vos ketvirtus metus pradėjusią mane su vyresniuoju broliu išleido į vieną iš septynių tuomet mieste buvusių Lietuvos vaiko draugijos vaikų darželių, įsikūrusį privačiame mediniame Račkausko name, kaimyninių Lauko-Klevų gatvių kampe. Vaikų darželio aplinka, drausmė, švara, mokytojos rūpestingumas, pareigos jausmo ugdymas, meilė ir užuojauta artimui čia jautėsi visą laiką. Švęsdavome ne paradines, bet nuoširdžias Vasario 16-osios, Motinos dienos, šv. Kalėdų šventes. Tą dvasinį pakilimą ir džiaugsmą pajusdavome jau besirengdami toms šventėms, parnešdami jį į namus. Mokytoja-auklėtoja Poželienė mus mokė ir raides pažinti, ir rankdarbių, ir piešimo.

Tokioje aplinkoje greta namų šilumos prabėgo mūsų kūdikystės dienos.

1938-ųjų rudenį brolis Algimantas, o už metų ir aš pradėjome lankyti privačią pradinę Kongregacijos mokyklą, išlaikomą Švč. Jėzaus Širdies seserų kongregacijos. 1931-1932 metais įsikūrusi ji buvo vienuolyno patalpose Kražių gatvėje, greta Šv. Jurgio bažnyčios klebonijos, mūriniame name, statytame 1922-aisiais Kryžiečių vienuolynui. Šioje mokykloje mokytojos vienuolės buvo tikros pedagogės, dvasingumo įkvėpėjos. Mus ten gerbė, niekad ant mūsų nešaukė, labai mus mylėjo, mokė kultūringai elgtis, emocingos kalbos, išreikšti save, bendrauti. Vaidindavome, šokdavome, giedodavome tose patalpose buvusioje bažnytėlėje. Dėvėjome uniformas kaip gimnazistės, tik mėlynos spalvos, nešiodavome mėlyno aksomo kepuraites su išsiuvinėtomis raidėmis, auksiniais siūlais KM, todėl gatvėje eidavome pasitempę, mandagūs ir išdidūs.

Prasidėjusios okupacijos viską sujaukė. 1940-aisiais išvaikė vienuoles, mokyklą suvalstybino, uždarė net vienuolyno darbo namus, kuriuose kasmet amatų mokėsi apie 40 našlaičių ar varganų šeimų mergaitės. Keturiose darbo namų grupėse jos mokėsi siuvimo, siuvinėjimo, mezgimo, namų ruošos, knygrišybos. Vokiečių okupacijos metais mokykla vėl buvo atidaryta, bet klasės iškeltos į privačius butus, nes vokiečiai vienuolyno patalpose įkurdino savo įstaigą.

Pokario metais privati mokykla buvo galutinai panaikinta. Mums su broliu pavyko užbaigti keturias klases. Tokios buvo mano vaikystės dvasingumo pamokos.

3.Ką paliksime savo vaikams?

Kepdama duonelę, sušilusi babytė išbėgo į kiemą pasiimti už namo pastatytos ližės ir kadagių šluotelės. Buvo 1943-iųjų kovas, pavasariniai vėjai, džiovinantys ir šaltoki, perpūtė, ir babytė tą patį vakarą susirgo. Kelkraščiu (nes šaligatviais geras gydytojas Kantarovičius, šešiakampe geltona žvaigžde paženklintas, neturėjo teisės vaikščioti) gydytojas atėjo pakviestas pas mus. Namuose tebekvepėjo kepta duonelė, vėso kepalėliai, pridengti balto lino drobele.

– Valgė šviežios karštos duonos? – paklausęs tą kartą skaudžiai apsiriko, vietoje plaučių uždegimo diagnozavęs žarnų uždegimą. Pavėluotai diagnozuota liga negrįžtamai atėmė iš mūsų babytę.

Neliko Močiutės, neliko Mamos, neliko gimtųjų namų šilumos.

Dar nepradėjus man lankyti mokyklos, geležinkelyje dirbęs tėvas žuvo 1938-ųjų pabaigoje, palikęs mus, tris našlaičius. Dabar išėjo ir močiutė, palikusi ne tik mus, bet ir akląjį senelį.

Mamytė, vienintelė maitintoja, sunkiai ir ilgai dirbdavusi, apsikrovė visais namų ruošos rūpesčiais ir nebegalėjo mums tiek daug dėmesio skirti. Pasikeitė miesto ir kaimo gyvenimas. Karas, sunkūs pokario metai atėmė didelį senolių bendravimo džiaugsmą, kai jomarko dienomis sulaukdavome atbildančių babytės giminaičių. Senoliai dėdės, apsivilkę kailiniais, tetos, apsigaubusios pečius didelėmis vilnonėmis skaromis, sueidavo pasišildyti, pasikalbėti. Klausydavomės pasakojimų apie šeimyninius reikalus, džiaugsmus ar nesėkmes. Stebėdavomės senolių atmintimi šeimų gyvenimo datoms, įvykiams.

Taip nuoširdžiai ir draugiškai jie bendraudavo tarpusavyje, kad mes, dar nematę, nepažinę jų pagausėjusios giminės jaunųjų, jau daug ką apie juos žinodavome, tik nekantraudavome suartėti.

Su senolių netektimi bendravimo grandinė pradėjo trūkinėti. Kaip giminiuosimės toliau?

Jaunimas, įsuktas į skubaus gyvenimo verpetą, kaip ir mes kadais, neprisės prie jokios šeimos istorijos rašymo. Pajutau pareigą sugrąžinti nors tuos mūsų šeimos gyvenimo trupinėlius, kurie dar nenubraukti užmaršties ir liko mūsų atmintyje.

Pradėjau „auginti“ genealoginius medžius, sukviesdama visus. Keletą metų lankiau artimuosius ir tolimesniuosius gimines, prirašiau laiškų, lankiau archyvus, net klebonijas, aplankiau kapelius, kol surinkau tuos, kuriuos galėjau dar surinkti ir „parsivesti“ prie gimtųjų namų slenksčio. Apraudojau išėjusiuosius prie kapelių ar nuotraukų. Rašydama istorijos eilutes guliau ir kėliau su mintimis apie juos, tuos artimuosius, prie giminės medžio.

Jau penkeri metai, kai šeimos tradicijon įaugo originalus sveikinimo būdas: įteikti aplanką su šeimos istorijos puslapiais, paįvairintais fotonuotraukų kopijų, paeiliavimais. Sveikinimas baigdavosi tos giminės šakos medžiais, tarsi visi ten augę, gyveną sveikintų kartu. Toks žaismingas pasveikinimas palaipsniui įtraukė ir kitus šeimos bei giminės narius faktus ir datas rinkti. Mums jau tapo tradicija, bet kėlė netikėtą nuostabą naujai atėjusiems į mūsų giminę.

Seserėčios vestuvėse piršliavo mano sūnus su žmona. Jauniesiems piršliams teko padėti. Tradiciniam šeimos židinio ugnelės perdavimui parengiau tris įrištus aplankus: močiutei, jaunosios motinai ir jaunajai. Aplankuose – kiekvienos jų šeimos gyvenimo nuotrupos, nuotraukų kopijos ir mamos giminės genealoginiai medžiai. Taip jaunoji į naują šeimą atsinešė genealoginio medžio kraitį.

Vėliau nebeatrodė įkyrus ar keliantis abejonių naujosios giminės narių datų užrašymas naujai atėjusiai į mūsų šeimos ratą giminystei.

Kartu su augančiomis mūsų atžalomis, naujomis šeimomis plėtėsi ir kaupiamų duomenų ratas. Teko susidaryti šeimos – giminės narių gyvenimo datų ir įvykių kartoteką. Šioje kartotekoje, turinčioje daugiau nei šimto metų kortelių – pirmoji data siekia pusantro šimtmečio datą. Tokiai plačiai giminėn suėjusios genealogijos kartotekai teko sudaryti ir giminystės ryšių paaiškinimą – kur čia pažvelgęs besuprasi, kurios giminės – tėvo ar mamos, marčios ar žento žmogus tais ar kitais metais gimė, tuokėsi ar mirė. Taip prie įrašų kartotekoje atsirado indeksas – raidė (dažniausiai pagrindinės pavardės didžioji raidė), nusakanti giminystės šaką. Paprasta ir nesudėtinga tokia informacijos priemonė, bet ji tapo šeimos būtinybe.

Sudėliotos metų eile kortelės iškėlė mintį sudaryti kitų metų giminės kalendorius, kad šie, pasiekę giminių šeimas, paskleistų surinktą informaciją plačiau.

Tokiais giminės kalendoriais apdovanojau artimiausios giminės šakos šeimas, kad šie, prie Kūčių stalo susirinkę, jaukioje aplinkoje pasidžiaugtų tais, kuriuos kitais metais susirinks pasveikinti, ir pagerbtų jau išėjusius.

Per penkerius metus į šiuos giminės kalendorius įsirašys visos surinktos kartotekon gimimo ar mirties datos, visos sukaktys. Po penkerių metų ratas atsisuks, tik penkeriais metais senesniais įvykiais gal jau ir su naujais vardais rašysis į kitų metų kalendorių. Ir taip visiems keliu tuo teks eiti greta, iš pradžių jubiliejų, vėliau atminties keliu, bet jie visi liks greta mūsų atminti ir pagerbti.

Surinktą šeimos istoriją „Prie gimtų namų slenksčio“ per savo mamos S.Jaunulienės devyniasdešimtmetį įteikiau jai giminės atžalų bendrame suėjime.

Vaikams šią istoriją dar papildžiau ir tėvo, savo vyro giminės istorijos aplanku, o vaikaičiams sudariau jų kilmės kartotekas su fotonuotraukų kopijomis, datomis. Tai jų tėvai, seneliai, proseneliai ir proproseneliai. Kol kas tik šešios kartos, bet tai jau graži šeimos genealogija vaikaičiams.

Sveikinimai garbingų sukakčių proga šeimos genealoginio medžio šakos narių vardu, surašytos eilutės ir šeimos istorijos puslapių, giminės kalendoriai pagal giminės – šeimos narių gyvenimo datų ir įvykių kartoteką – visa tai jau tapo tradicija, įaugo į mūsų giminės buitį – yra žinių šaltinis, sugrąžinantis prie gimtųjų namų slenksčio.

Pasiimkit savos
gimtų namų šilumos –
ji palaimingai visad sušildys,
kai nebus jau mamos
ir tėvų artumos, –
– ji apgaubs, glamonės,
plaks gyviau jūsų širdys.
                                                Šiauliai

© 2005 "XXI amžius"