|
Varpų gausmas...
Lietuvos partizanui Povilui Guobiui atminti
Aleksandras GUOBYS
Mano motina Rozalija Guobienė drauge su broliu Povilu, septyneriais metais vyresniu už mane, kartą pavakary nusivedė mane į tėvų sodo pakraštį, liepė sėdėti ir klausytis.
Nieko negirdžiu, tik vėją,- sakau žiūrintiems į mane.
Argi tu nieko negirdi? Gerai klausykis... Na?- motina meiliai žvelgė į abu sūnus ir kažkaip keistai lingavo abiem rankom, lyg diriguodama, lyg gaudydama tuos garsus.
Skamba... varpai?.. Skamba, skamba!.. sušukau.
Dabar tikrai girdėjau. To skambesio buvo sklidinos obelys, vyšnios, vaisių krūmai... Tai Vyžuonų bažnyčios varpų gausmas. Jus abu ten pakrikštijo A.Mileika, storulis, mūsų namų bičiulis, klebonas, neseniai ištremtas į Sibirą...
Motina tiesiog džiaugėsi sklidinu garsų ir žiedų sodu, kurį savo rankomis puoselėjo, mylėdama šeimą ir tą žemę, kurią Dievas, kaip ji sakydavo, suteikė už meilę Jam ir Tėvynei.
Šis pokalbis vyko paskutinę vasarą Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. Aš jau buvau baigęs Varkujų pradžios mokyklos pirmąją klasę.
Varkujai minimi Ukmergės apskrities seniūnijų 1765 metų inventoriuose. Priklausė didžiajam kunigaikščiui 6 km į šiaurės rytus nuo Debeikių. Ribojasi su Papšių, Stasiškių, Virpuškių, Varniškių ir kitais kaimais. Per juos prateka Uolintos upelis. Iki pat kaimo išskirstymo į vienkiemius (1927 metais) jame puikavosi 55 sodybos, kurios po karo (1949 metais) buvo suvarytos į kolchozą Naujas kelias, vėliau G.Malenkovo vardo, Žalgirio, Už taiką darinius.
Varkujai nuo seniausių laikų priklausė ir tebepriklauso Vyžuonų parapijai. Juose yra Kartakalnio piliakalnis, senosios kaimo kapinės, aptvertos akmenų tvora, likę keletas kryžių (šiuo metu kapinės neveikiančios).
Vyžuonų bažnyčios varpų gaudesys Varkujų žmones nuolat šaukdavo į savotišką apsivalymą nuo žemiškų vargų ir sielvarto. Čia dar iki karo, kun. A.Mileikai vadovaujant, suklestėjo įvairios lietuviškos draugijos, mokykla, kurią tuoj po karo lankė mano sesuo Fausta, ir kita Vyžuonų parapijos kultūrinė veikla. Per atlaidus, kermošius, sekmadieniais atvykusiems Varkujų žmonėms plačiai buvo atveriamos gausios ir turtingos žydų parduotuvės ir karčiamos, kuriose po pamaldų iki pat vėlyvo vakaro nenutildavo klegesys. Po karo Vyžuonų vaizdas pakito iš esmės. Visas centras buvo subombarduotas ir sudegęs. Neliko žydų parduotuvių. Siautėjo stribai, kurie buvo įsikūrę ilgame dviejų galų pastate netoli Vyžuonos upelės.
Visam gyvenimui atmintin įsirėžė 1946 m. birželio 19 d., kada prieš šitą namą purvinoje aikštelėje gulėjo du Lietuvos partizanai, atvežti iš Janonių miško: tėviškės kaimynas Jonas Patumsis ir mano brolis Povilas. Jie gulėjo aukštielninki. Rusų čekistų ir stribų durtuvais subadyti ir išniekinti. Tuomet motina drąsiai priėjo prie gulinčiųjų ir sūnui Povilui uždėjo ant krūtinės rožinį. Stribas spyrė jai į nugarą...
Po tų ir panašių įvykių stribyno ratai vis greičiau ir garsiau ėmė dundėti visoje Lietuvoje. Iš Varkujų kaimo net septyni kiemai buvo išdraskyti ir išniekinti, tarp jų ir mano tėvų tie patys Vyžuonų stribai ėmė uoliai vykdyti A.Sniečkaus raudonosios gvardijos įsakymus: tuos, kurie nepatenkinti darbo žmonių valdžia, į Sibirą.
Žuvus broliui Povilui ir 1948 metais išdraskius tėvų namus, mane ir mano likimo draugus sovietinės institucijos nutarė priversti tapti paklusniais visuomenės tranais išdavikais. Aš tuomet mokiausi Utenos vidurinės mokyklos 10-oje klasėje. Ko tik tada neprigalvojo gimnazijos angelas sargas Potockis. Jis pasirodydavo kaip šmėkla gatvėje, mokytojų kambaryje, miesto skveruose, butuose. Arba nusivesdavo į saugumo patalpas, pastatydavo į kampą ir kelias dienas iš eilės dieną ir naktį turėjai neprisiliesdamas sienos stovėti, be vandens ir duonos, alpdamas iš nuovargio ir miego. Šefas naktimis išsidrėbdavo ant sofos ir ramiai knarkdamas gadindavo orą. Paryčiais jis atsisėsdavo ir ramutėlis kurdavo sovietinio rojaus perspektyvas. Jis turėjo ir tam tikrų padrąsinančių priemonių: storą guminę lazdą, limpančią prie kojų padų, kai jis, netekęs kantrybės, liepdavo atsiklaupti ant taburetės basam; kitas instrumentas kumštis. Bet jis buvo nedidelis, kaip ir jis pats, juoką keldavo, kai suduodavo į veidą ar paširdžius. Bet kai stribas vožtelėdavo!..
O vieną dieną šefas švelniu balseliu, žiūrėdamas kažkur pro langą Utenos kalėjimo link, tarsi su gailesčiu prabilo: Atsimink: tu ir tavo šeimos nariai būsit pašalinti iš visų mokyklų. Ir iš darbų...
Mokyklos mokytojai tuomet buvo paklusnūs šitam viešpačiui. Jo sukviesti į neeilinį posėdį be diskusijų pašalino mane iš gimnazijos už antitarybinę veiklą. Seserį Faustą iš Vilniaus Pedagoginio instituto antro kurso, seserį Birutę dar tik stojančią į Vilniaus universitetą...
Tas Potockio voratinklis visą gyvenimą priminė man ir mano artimiesiems, kad yra organizacija, aukštesnė nei žmoniškumas ir dora. Per visą sovietmetį prakeikta okupantų ideologija buvo anapus mūsų siekių ir gyvenimo. Net ir atkūrus nepriklausomybę, ta ideologija nuolat šiepia savo nors ir pūvančius, bet vis gydomus dantis...
Vis dėlto keletas Varkujų šeimų grįžo iš Sibiro. Daugelis paliegę, be sveikatos, be gimtinės šilumos... Atkūrus nepriklausomybę, bandžiau ieškoti tėvo palaikų Sibiro platybėse Angarske, Irkutske, Baikalske, bet... parsivežiau tik juodos žemės žiupsnelį, balto granito ir įvairių nuolaužų saujelę nuo Baikalo uolų... Grįžęs iš kelionės, su tomis Baikalo dovanomis pasukau tėviškės link į Janonių mišką, kurio pakraščiais raitosi A.Baranausko apdainuota upelė Šventoji.
Prabėgusi pro Žaliosios J.Tumo-Vaižganto tiltą, ji linksmai nuvinguriuoja pro Anykščius, Kavarską, Ukmergę, kol pasiekia Neries vandenis...
Nuo mano tėviškės iki Janonių miško tik vienas kilometras. Man visuomet atrodė, kad tai stebuklingo grožio ir ramybės amžinas ošimas ir gyvybės sklidina oazė. Ten susipynusios pušų ir eglių, ąžuolų ir liepų, žilvičių ir klevų šakos per dienas ir naktis saugo miško paslaptingą dvasią ir ramybę. Vos tik žengi į jo pakraščius prie didelės ir storos eglės žiojėja žolėmis ir samanomis apaugusi duobė, iš kurios styro nudžiūvusios medžio šaknys, apsamanoję rąstų galai. O šalia tarsi dainuojantis ir šokantis miškas, kasmet vis aukštesnis žalias ir sodrus eglynas. Kada tik čia ateidavau, jis tarsi klausia: Ar tu matai, kokie mes užaugom? O juk tada, 1946 m. birželio 19 d., miško eigulys nulaužė mūsų viršūnes, paženklindamas piktadariams kelią. Bet mirėme ne mes, o tavo brolis Povilas. Tuomet jam buvo 20 metų. Jie įmetė į bunkerį granatą. Povilo bičiulį J.Patumsį ištraukė leisgyvį...
Per visus metus, daugiau nei pusę amžiaus, kai motina melsdavosi, jos veide tarsi atgimdavo tos tragedijos vaizdas. Bet ji niekuomet nedejavo ir neverkė jos veidas imdavo švytėti. Akyse įsižiebdavo ne sielvarto, o kažkokio džiaugsmo ugnelė. Mes žinojome, kad tuomet ji kartu su Povilu grįžta į gimtinę, kurioje kiekviena žemės pėda su dalgiu ar arklu jo buvo puoselėjama, pastatai ornamentuojami, ant kalno sukosi jo sukonstruotas vėjo malūnas, kur dažnai klegėdavo kaimynų balsai. O bičių dūzgimas vasarą! Kiekvienas avilys panašus į gyvenamąjį namą su langais, prieangiais, stogeliais, išpuoštomis ir patogiomis prieigomis. Slapstydamasis nuo stribų ir čekistų, Povilas daug skaitė ir tvirtino, kad, atgavus nepriklausomybę, būtinai važiuosiąs baigti gimnaziją ir sieksiąs inžinieriaus profesijos. Motina tikėjo ir didžiavosi sūnumi tvirtindama, kad tokie buvo jo seneliai ir proseneliai, kad tikėjo Dievą, kad visus savo darbus ir gyvenimą aukojo tėvynei Lietuvai.
Greit sukaks 60 metų nuo tavo, Povilai, žūties. Kiek kartų, kiek kartų prie to bunkerio likučių Janonių miške tau pasakojau ir tvirtinau, kad visi mano gyvenimo darbai ir įvykiai visuomet buvo glaudžiai susiję su tavimi. Būdavo, atvažiuoju autobusu iki Žaliosios ir einu tris kilometrus iki namų. Vos išlipdavau stotelėj tu tuoj mane pasitinki. Mes kopiame drauge į kalną. Aš tau pasakoju, kaip vienodai mieste, kaip ir kaime gniuždomos asmenybės, nuo kokių kalbų, įvykių ir žodžių kalkėja smegenys, kaip braunasi į mūsų gyvenseną prisitaikėlių nuotaikos, norint išlikti... Tu tylėdavai. Tačiau šalia eidamas rodydavai, kaip pamažu vis daugiau griūva kaimynų sodybų, kaip tuštėja laukai, kaip vis tyliau skamba giesmės per Kalėdas ir Velykas, kaip pamažu buldozeriais bandoma užversti istoriją... Ir mieste tu nepalikdavai manęs vieno. Kai mane ir mano seseris šalino iš aukštųjų mokyklų, tu stovėjai šalia. Drauge buvai mūsų darbovietėse, kur buvom tylūs ir nuolankūs, nes neturėjom diplomų ir raudonų antspaudų. O kai griuvo mūsų sodyba, ten, šalia Janonių miško, tu kaip saulė švietei virš gryčios, malūno, klojimo, svirno, tvartų... Tu juos jaunomis rankomis puošei, prižiūrėjai, juos mylėjai, kaip niekas kitas mūsų namuose. Bet tuomet tavo saulės neužteko; dabar ten tik plyni laukai.
To persekiojimo ir teroro laikais su tavim visuomet kalbėdavomės ir tardavomės vienumos vizijose, nes okupantai, vietinių kolaborantų globojami, buvo apraizgę kiekvieną mūsų judesį, kiekvienas duris, langus, pašto dėžutes, telefonus, apkaišę viską raudonomis vėliavėlėmis, kurios nuolat plaikstėsi mūsų akyse ir mintyse, kaip medžioklės aptvaruose.
Tu ir dabar, nepriklausomybės metais, esi drauge su manimi. Nuo pat 199-ųjų kovo 11 dienos mes vylėmės, kad atgimusi tauta atvers savo kūrybinių galių gelmes, išsivaduosime iš mankurtų raizgalynės, o laisvės kovotojai taps ateities kelrodžiu. Bet, brolau, su mankurtų kepurėmis daugelis patogiai tebešliaužioja po tautos kūną ir dvasią. Grimuodami nosis ir širdis trispalve, žingsnis po žingsnio jie gimdo ir stengiasi įtvirtinti šalyje Gariūnų dvasią. Tu gali priminti mūsų ištvirkusiai gadynei, kad pasaulyje nuo Kristaus atėjimo į žemę galioja įstatymai ir tiems, kurie pasiduoda savo geiduliams, neteisiesiems, bedieviams ir nusidėjėliams, piktadariams ir suteptiesiems, galvažudžiams, vaikų darkytojams, melagiams, prisiekusiems netiesa. Tegul, brolau, šie įstatymai tampa triumfo vartais į mūsų apsivalymo ir tėvynės garbės kelią. Tavo jaunas kraujas, giliai įsigėręs į Vyžuonų miestelio grindinį, tegu amžinai primena mums ir po mūsų gyvensiantiems tautiečiams, kad nieko brangesnio žmogaus gyvenime nėra už tėvynės, kuriai tu prisiekei Janonių miške, laisvę, palikdamas mums tą amžiną dvasios šauksmą, ateinantį iš istorijos gelmių, iš Dangaus Šviesa palaimintų mūsų motinų ir tėvų.
Skambinkit Vyžuonų bažnyčios varpai, kiekvieno žmogaus širdžiai ir žadinkite tėvynės šviesą ir tiesą mūsų darbuose ir žygiuose.
© 2005 "XXI amžius"
|