| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Unikalūs ir vertės neprarandantys kūriniai
Panevėžio krašto tautodailininkų kūryba eksponuojama Aukštaitijos sostinės dailės galerijoje. Neseniai eksponuotoje parodoje pristatyti medžio drožiniai, skulptūros, kalvių ir juvelyrų dirbiniai, keramika, audiniai, mezginiai, pinti, siuvinėti ir kitokie dirbiniai. 449 kūrinius pateikė 202 savamoksliai menininkai iš Anykščių, Biržų, Kupiškio, Pasvalio, Panevėžio, Rokiškio ir Ukmergės. Lietuvos tautodailininkų sąjungos Panevėžio krašto pirmininkas Vidas MAŽUKNA mielai papasakojo apie šią parodą.
Kaip buvo atrinkti meistrų dirbiniai? Panevėžio krašto tautodailininkai septynių rajonų unikalias liaudies meno tradicijas puoselėjantys žmonės. Šiuo metu tokių yra apie tris šimtus. Nuo sausio vidurio visų rajonų, kur jie gyvena, centruose buvo rengiamos savamokslių menininkų kūrybos parodos. Geriausi jų darbai buvo atrenkami būsimai ekspozicijai Panevėžyje. Itin smulkių dirbinių jai stengėmės neimti: viena kad mokiniams ekskursijų metu nekiltų pagunda įsidėti jų į kišenę, antra, miniatiūriniai darbeliai nekaip atrodytų didelėje miesto dailės galerijos erdvėje. Ką iš kūrėjų dabar galite išskirti? Itin stipri biržiečių Vytauto Laisono, Kęstučio Preidžiaus tapyba. Unikalūs Panevėžio rajono Šilagalio kaime gyvenančių sutuoktinių Vigitos ir Rolando Jakubonių kalvystės dirbiniai. Įdomūs Vytauto Putino pagal archajišką technologiją gaminti vertingi peiliai. Nukaltų dirbinių rankenas panevėžietis gamina iš elnio ragų, beržo tošies, kareliško beržo, iš mamuto ilties tikros retenybės, parsivežtos iš Rusijos. Vieną peilio rankeną meistras padarė iš zuikio nugraužtos obels. Sunku atitraukti akis nuo anykštėnų Linos ir Levo Bekerų keramikos dirbinių. Subtiliai atlikti Anykščių krašto sūnaus Jono Tvardausko drožiniai. Nuostabi Stanislovo Petraškos tapyba akmenukais. Anykštėnas vienintelis šio žanro kūrėjas Lietuvoje. Sukurti vieną tokį paveikslą meistrui reikia maždaug pusmečio. Nykstantį audimo meną bando gaivinti audėjų audėja tituluojama panevėžietė Angelė Aleliūnienė. 80 metų sulaukusi aukštaitė parodai pateikti raštuotų lovatiesių, dailių rankšluosčių, spalvingų juostų. Ar dažnai vyksta tautodailininkų personalinės parodos? Tokios jų parodos šiandien itin dažnos. Vien Aukštaitijos sostinėje dabar savo kūrybą rodo panevėžietės grafikė Aldona Klesevičienė, tapytojos Ona Vertelkienė ir Stasė Mikeliūnienė. Netgi pasitaiko, jog tą pačią dieną, kartais net tą pačią valandą, tik skirtinguose rajonuose atidaromos dvi trys tautodailininkų kūrybos parodos. Stengiuosi visose jų pabūti. Tai geriausias būdas susitikti su tautodailininkais, pabendrauti su jais. Negailestingai greitai bėgantis laikas nepagaili kūrėjų ir juos nusiveda į Amžinybę. Jų paliktas vietas kažkas turi užimti. Vien šiemet savo gausiame būryje tikitės pamatyti 12-15 naujų veidų. Kaip sulaukiate tokio papildymo, kuo suintriguojate naujus narius? Nė vieno menininko už pavadėlio nesivedžiojame. Noras būti kartu, dalyvauti kūrybinėse stovyklose ir seminaruose štai Panevėžio krašto tautodailininkų būrio augimo priežastys. Pernai ežeringame Molėtų krašte 50 kūrėjų turėjo galimybę linksmai praleisti laiką ir kartu išgyventi tokio susibūrimo prasmę. Ten ilsėjosi ir kūrė penkios grupės po dešimt žmonių. Tokie grupiniai suėjimai užtruko po dešimt dienų. Dešimt tapytojų kiek anksčiau dirbo kūrybinėje stovykloje Palūšėje. O Pašilių stumbryne veikusi panaši drožėjų stovykla buvo naudinga ir Krekenavos girininkijai, ir Panevėžio miškų urėdijai, ir pačiai Aukštaitijos sostinei. Be to, tautodailininkams rengiame ekskursijas. Buvome nuvykę pas druskininkietį Antaną Česnulį. Vykdami į Dzūkiją pas šį garsų medžio meistrą, pakeliui susipažinome su įžymiomis vietomis. Ketiname rengti išvyką pas unikalius dirbinius drožiantį Vytautą Majorą, gyvenantį netoli Klaipėdos. Kūrybiniams susibūrimams, parodoms rengti reikalingos lėšos. Kaip jų prasimanote? Anksčiau turėjome finansiškai pajėgių rėmėjų akcinės bendrovės Malsena generaliniu direktoriumi dirbusį Petrą Zablockį, buvusį Panevėžio miesto merą Valdemarą Jakštą. Šiuo metu daugiausia mums padeda Panevėžio miškų urėdija, ypač jos urėdas Daugirdas Lukoševičius. Todėl neturime didelių sunkumų, kai prireikia tinkamos medienos. Garsus medžio meistras Vytautas Ulevičius, kilęs nuo Traupio, ilgą laiką gyvenęs Panevėžyje ir dabar apsistojęs Krakėse, nusprendė Aukštaitijos sostinei dovanoti per 40 skulptūrų. Kur jas ketinate įkurdinti? Tokį galvosūkį menininkas pateikė ne vien man, bet ir miesto valdžiai. Jau buvome nuvykę į Krakes. Ten matėme daug įspūdingų V.Ulevičiaus kūrinių. Meistro dovanoti miestui dirbiniai yra verti tiek, jog mažai kas Lietuvoje už juos galėtų sumokėti. Atiduoti pusvelčiui skulptūrų menininkas irgi neketina. Geriau tegu jos atitenka muziejui, sako jis, ant kurio durų bus lentelė su mano pavarde. Miesto centre stovi apytuštis Civilinės metrikacijos biuro pastatas. Siūliau savivaldybei ten įkurti medžio skulptūrų muziejų. Miesto valdžia neprieštarauja tokiam galimam variantui. Ar patalpos tiks tokiam reikalui, reikia pasitarti ir su V.Ulevičiumi. Manau, jog naujam kultūros židiniui mieste pritartų daugelis panevėžiečių. Įkūrus muziejų, ten pat būtų galima įrengti ir tautodailės galeriją. Pripažinti meistrai sutiktų jai dovanoti savo darbų. Panevėžio centre yra ir jūsų buveinė, tačiau iš čia jums teks kraustytis, nors pastato ketvirta dalis priklauso tautodailininkams. Kaip ketinate išspręsti šį kazusą? Pastatas, kuriam būtinas kapitalinis remontas, kažkada priklausė Aido draugijai. Prieškario metais čia buvo rengiami spektakliai, nuolatiniai namų svečiai buvo Panevėžio krašto šviesuoliai muzikas Mykolas Karka, rašytojas Matas Grigonis. Dabar statinys privatizuotas, tačiau jo nuversti ar kitaip sunaikinti negalima. Tautodailininkams priklausančios namo dalies remontui lėšų neturime, todėl esame priversti sutikti su sąlyga, jog, mums išsikėlus iš šių patalpų, bus suteiktos analogiškos. Norėtume įkurtuves švęsti arčiau miesto centro. Kalbėjosi Bronius VERTELKA Panevėžys
© 2005 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |