Pirmasis puslapis
Darbai
Gimtas kraštas
Istorijos vingiai
Kultūra
Lietuva
Nuomonės
Parodos
Pasaulis
Poezija
Valstybė
    ir Bažnyčia
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

EROZIJA

Petras KATINAS

Triskart didvyris Jauniaus Augustino piešinys

Jau ne tik didžiąją koaliciją nervinantys politologai ir žurnalistai griebiasi už galvų, matydami, kas vyksta Lietuvos valdžios viršūnėse, ypač bet kokią sveiką nuovoką praradusioje Seimo daugumoje, bet ir kairiesiems simpatizavę apžvalgininkai nebesupranta, kas darosi. Pastariesiems, ypač LDDP dabartinių socialdemokratų gerbėjams, jau nekalbant apie negausius ūkio ministro nupirktus apžvalgininkus, ypač nelengva. Paprasčiausiai jie, nors ir labai stengdamiesi, neranda jokių argumentų dabartinės valdančiosios koalicijos veiksmams pateisinti. Tuo labiau kad iš dabartinės Seimo daugumos retas kuris bent jau yra susipažinęs su Lietuvos Konstitucija. Apie jų intelektualinį lygį kartais sunku ir kalbėti. Lietuvos parlamente pasidarė populiaru vieną po kitos kurti vis naujas komisijas. Paskutinioji, paksininkų atstovo A.Matulevičiaus iniciatyva sukurta, tirs vos ne didžiausiu Lietuvos priešu, paslaptingu „Abonentu“ paskelbto sostinės mero A.Zuoko neva pragaištingą ir korupcinę veiklą. Liberaldemokratų nepaprastas suaktyvėjimas ir priesaiką sulaužiusio jų vado R.Pakso prasidėjusios naujos gastrolės po Lietuvos miestus ir kaimus yra ne šiaip sau. Šie R.Pakso vojažai keistai sutapo su pasirodžiusiais pranešimais apie nušalintojo prezidento aplinkos ir ūkio ministro užkulisines derybas. Todėl, sprendžiant iš R.Pakso kalbų per komercines televizijos ir radijo stotis, kol kas jis pasitenkintų ir Vilniaus mero kėde, o vėliau, kai „darbiečiai, „valstiečiai“, socialliberalų likučiai, liberaldemokratai kartu su J.Veselka, P.Gražuliu bei panašiais galutinai įsitvirtins, priesaikos laužytojas „darbiečių“ vado pagalba pakeis Konstituciją taip, kad „ji būtų naudinga brangiems Lietuvos žmonėms“. Taigi paraiška vėl ant balto žirgo atjoti į S.Daukanto aikštės rūmus jau pateikta. Aišku, jeigu R.Paksui ir pavyktų atsisėsti į Vilniaus mero kėdę, tai jis būtų paprasčiausias pėstininkas ūkio ministro lošiamoje šachmatų partijoje.

Iš viso įvairiausių komisijų kūrimas, nesibaigiantis tuščiažodžiavimas, puikiai iš anksto žinant, kad nieko iš tų komisijų darbo neišeis, sukėlė neapsakomą sumaištį žmonių galvose. Todėl visai neatsitiktinai į skandalus pakliuvę populistiniai herojai dėl tos sumaišties atsiduria populiarumo reitingų lentelių viršūnėse. Jau net įprasta tapo sakyti, kad daugumai Lietuvos piliečių, sprendžiant pagal tas reitingų viršūnes, aptemo protas. Praėjusią savaitę Prezidentas, pakvietęs į susitikimą žymiausius Lietuvos politologus, gavo puikią progą įsitikinti, jog vis dėlto yra šalyje žmonių, kuriems rūpi, kas vyksta valstybėje. Valstybėje, kuri vis labiau panašėja į atskirų klanų ir grupuočių draskomą teritoriją. Politologai, konkrečiai, Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius Raimondas Lopata, nedviprasmiškai priminė Prezidentui, kad jis turi nedelsiant pareikalauti ūkio ministro V.Uspaskicho atsistatydinimo, taip pat atskleisti pagaliau, kas gi yra tas paslaptingasis „Abonentas“, kuriam neva nuolat mokėjo pinigus už paslaugas „Rubicon“ bendrovė. Aišku, tam tikra žiniasklaida, ypač susijusi, o tiksliau sakant, nupirkta ūkio ministro, jau ir be jokio tyrimo įvardijo tą „Abonentą“ – tai yra sostinės merą Artūrą Zuoką. Prezidentas V.Adamkus, anot jo spaudos atstovės, lyg ir pritarė politologų būgštavimams dėl pavojų, kylančių valstybei, vadinasi, ir dėl nepasitikėjimo ūkio ministru, bet čia yra vienas svarbus „bet“. Vargu ar šalies vadovas ryšis tokiam žingsniui, nes iki šiol niekas dar net nebandė paneigti, kad rusų oligarchas skyrė pinigų dabartinei Prezidento rinkimų kampanijai per praėjusius rinkimus. Arba tuo labiau tikėtis stebuklo, jog V.Uspaskichas pats atsistatydins. Lietuvoje tokių dalykų nebūna. Nebent būtų išverstas iš ministro kėdės, bet ne už kokias nors šunybes ar aferas, o už tai, kad drįsta mažumėlę paprieštarauti pačiam A.Brazauskui, tuo pačiu ir į naujojo Lietuvos šeimininko vaidmenį įsijautusiam ūkio ministrui. O kad ministras ar koks nors kitas aukštas valdžios pareigūnas pasielgtų garbingai, pavyzdžiui, kaip šiomis dienomis pasielgė kaimynės Lenkijos vidaus reikalų ministras, galima nebent susapnuoti. Lenkijos ministrui nereikėjo jokių parlamentinių komisijų. Pakako tik žiniasklaidos atskleistų faktų net ne apie jo paties, o jam pavaldžių pareigūnų neteisėtas aferas. Taigi laukti kokių nors permainų ar apsivalymo, ko buvo tikėtasi po R.Pakso pašalinimo, nėra jokios vilties. Kaip, beje, mažai vilties tikėtis ryžtingos ir principingos prezidento V.Adamkaus pozicijos. Ypač matant jo patarėjų korpusą ir to korpuso blaškymąsi, idėjų neturėjimą. Ir apskritai atrodo, kad tas korpusas tik vaizduoja dirbančius, o iš tiesų „stumia dienas“. Palyginti su praėjusia kadencija, šalies vadovas aiškiai prarado aktyvumą ir vis dažniau demonstruoja neišvengiamą prisitaikymą prie dabartinės daugumos ir jos sudėstytos padėties. Tai ypač matyti iš labai miglotos Prezidento pozicijos dėl Archyvų įstatymo. Įstatymo, kone šimtmečiui užkonservavusio ne tik KGB karininkų ir nedaug nuo jų nesiskiriančių rezervininkų, bet ir dabartinių valdžios atstovų praeities darbus. Todėl pagrįstai kyla klausimas: negi ir valstybės vadovas pritaria tokiems daugumos veiksmams? Ar tai daroma tariamo stabilumo vardan?

Įsiliepsnojusį naujų skandalų laužą pakurstė dar labiau Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos ir Policijos departamento pateikta medžiaga Premjerui, kurioje surinkti duomenys apie keturis šimtus teismų nuosprendžių, kai dauguma finansiniais nusikaltimais kaltinamų asmenų buvo išteisinti. Į tą kreipimąsi bemat labai nervingai reagavo Aukščiausiojo Teismo pirmininkas V.Greičius, pasiūlęs kreipimosi autoriams „nepolitikuoti“, o dirbti savo darbą, kelti kvalifikaciją ir profesionalumą. Tik įdomu, kas iš tiesų politikuoja? Ar tie, kurie iš teismo salės paleidžia kontrabandos bosus bei panašius, ar tie, kurie bando kovoti su tokiu „humanizmu“? Tokiais veiksmais juk sistemingai griaunamas pasitikėjimas ne tik teismais, bet ir valstybe. Koks gali būti pasitikėjimas, jeigu visa plejada Lietuvos teismų niekaip nesugeba, o tikriausiai nenori, patenkinti Migracijos departamento prašymą išsiųsti iš Lietuvos dar vieną „vyresnįjį brolį“ – Rusijos pilietį J.Borisovą, kurio buvimas Lietuvoje kelia grėsmę nacionaliniam saugumui.

Prezidentas jau kelintą kartą pastaruoju metu „išlenda iš bunkerio“ ir skelbia apie didelį moralinį nuosmukį aukščiausioje Lietuvos valdžioje. Tik truputį keistoka, kai apie tą „moralinį nuosmukį“ Valstybės galva dėsto priimdamas R.Pakso Liberalų demokratų frakcijos Seime narius ir klauso vieno iš to nuosmukio organizatorių ir kėlėjų V.Mazuronio postringavimų, kad Lietuva sparčiai artėja prie neprognozuojamos anarchijos… Tik kas gi kelia tą anarchiją ir padaro neįgalią Lietuvos valdžią, jeigu ne naujasis paksininkų globėjas ūkio ministras?

Dar praėjusiame amžiuje vienas filosofas sakė, jog žmonės objektyviai pripažįsta veikiantį traukos dėsnį tiktai tada, kai ant mūsų užgriūva lubos ir sienos. Dabar tokie dalykai ant mūsų užgriuvo visu savo svoriu. Ar išsikapstysime iš to užgriuvusio laužo? Štai kur hamletiškas klausimas.

© 2005 "XXI amžius"