Pirmasis puslapis
Darbai
Gimtas kraštas
Istorijos vingiai
Kultūra
Lietuva
Nuomonės
Parodos
Pasaulis
Poezija
Valstybė
    ir Bažnyčia
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Nepabūgusi imtis daugiau vyrams tinkančio meno

Bronius VERTELKA

Netoli Merkinės, Pelekiškės kaime, įsikūrusi juodosios keramikos meistrė Teresė Jankauskaitė nuoširdžiai buvo priimta Panevėžyje

Panevėžyje, Sigito Stankūno dailės galerijoje „Menų namai“, meno gerbėjų laukia Teresės Jankauskaitės kūrybos paroda. Iš Žemaitijos kilusi, gyvenusi ir studijavusi Vilniuje, bet Dzūkijoje įsitvirtinusi profesionali dailininkė čia eksponuoja juodosios keramikos dirbinius.

Apžiūrint parodos eksponatus, nenoromis į galvą įkyriai skverbėsi mintis, jog surengti tokią ekspoziciją galėjo tiktai plačių pečių ir tvirtų rankų vyras. Pasirodo, ir tarp moterų menininkių yra pakankamai stiprių asmenybių. Baigusi anuometį Dailės institutą Vilniuje, prieš 32 metus T.Jankauskaitė išvyko į Dzūkiją. Naujoves mėgusi ir sunkumų nesibaidžiusi mergina išlipo iš autobuso netoli Merkinės ir ten pirmo sutikto žmogaus pasiteiravo, kur rasti Miką Miliauską. „Eik tuo keliu, gal griovyje guli“, – su pašaipa šis mostelėjo ranka. Žengė į šonus žvalgydamasi ir pastebėjo griovį, kuriame tikrai gulėjo išsitiesęs vyras. Judino jį, matyt, naminuke pasivaišinusį, už peties ir šaukė: „Ar jūs tikrai Miliauskas?“ „Taip, tamsta mokytoja“, – atmerkęs akis, pašoko žadintasis. Tokia buvo Teresės pirmoji pažintis su tuomet jau žinomu juodosios keramikos meistru M.Miliausku. Kelių dešimtmečių senumo įvykį menininkė Panevėžyje pasakojo su gerokai atmieštu humoru.

T.Jankauskaitė tokio meno patirties sėmėsi ir pas Merkinės senbuvį Stasį Mašalą. Sunkaus ir įtempto darbo nebijojusią menininkę pamilo dzūkai, priėmė ją kaip savą. Viena moteris priėmė Teresę gyventi į savo sodybą. O keramikė miške, netoli Merkinės, pasistatė klėtelę, kurioje ir šiandien kuria.

Juodosios keramikos lietuviškų ištakų verta ieškoti XIX amžiuje. Atsiradus kitoms molio apdirbimo technologijoms, šis menas buvo paliktas likimo valiai. Merkinėje niekas nežinojo, kaip tai daroma. S.Mašala sugebėjo išsaugoti savo senelės pasakojimą, jog kažkada Dzūkijoje buvo sėkmingai vystoma juodoji keramika. 1970-ieji yra laikomi šios meno šakos atgimimo metais. Pagal tokią technologiją molio dirbinius gaminančių vyrų Lietuvoje yra ne vienas. O kad tuo užsiimtų moteris, išgirsti pasitaiko retai.

Teresė privalėjo dažniau savo nuojauta pasikliauti, kad galėtų įsisavinti tokią molio degimo techniką. Juodoji keramika buvo kaip didelė paslaptis. Merkinėje kažkas bandė lipti pušin, kad iš didelio aukščio galėtų stebėti, kaip meistrai tai daro. O tokia keramika – tai pats seniausias molio dažymo būdas. Pati žaliava turi būti be jokių priemaišų. Keraminio gaminio degimo procesas vyksta žemėje iš šamotinių plytų mūrytoje krosnyje, kurioje temperatūra siekia 900-960 laipsnių karščio. Jo metu supleška apie du kubinius metrus sausų smaluotų malkų. Paskui krosnį sandariai užpila smėliu ir tokią ją palieka tam tikrą laiką. Dirbinius iš krosnies traukia auštančius, tačiau jie būna dar tokie karšti, jog rankų delnai dega pro storiausias pirštines. Dažnokai juodosios keramikos gaminiai pagal jų spalvą yra net supainiojami su dirbiniais iš metalo.

Vos jau ne dzūke save laikančios T.Jankauskaitės darbštumu stebėjosi atėję pasidžiaugti jos rankomis gamintais dirbiniais. Menininkės parodos atidarymo metu skambėjo ne viena lietuvių autorių daina, kurias atliko žinomas dainininkas ir privačios galerijos savininkas S.Stankūnas. Pagerbti profesionalios keramikės užsuko miesto savivaldybės Kultūros ir meno skyriaus vedėja Loreta Krasauskienė. T.Jankauskaitė, surengusi ne vieną personalinę parodą Lietuvoje ir užsienyje, neslėpė: „Taip šiltai, kaip čia, dar niekur nebuvau sutikta. Ši galerija – tai vieta, į kurią turėtų veržte vežtis įvairūs menai ir menininkai, kad taip jie čia save galėtų išreikšti“.

Panevėžys

Autoriaus nuotrauka

© 2005 "XXI amžius"