Pirmasis puslapis
Darbai
Gimtas kraštas
Istorijos vingiai
Kultūra
Lietuva
Nuomonės
Parodos
Pasaulis
Poezija
Valstybė
    ir Bažnyčia
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Gurbšilio žmonių portretai

Valentinas Juraitis

Vilnius. Lietuvos fotomenininkų sąjungos Vilniaus fotografijos galerijoje veikė Valentino Juraičio fotografijų paroda „Gurbšilio žmonės“.

Šįmet pusės amžiaus jubiliejų švenčiantį V. Juraitį fotografijos žiūrovai geriausiai pažįsta iš jau žinomų autoriaus ciklų „Magnitkos metalurgai“, „Nykstantis Skarulių kaimas“, „Sąjūdžio kronika“ ir kitų, taip pat kaip aktyvų žurnalistą, leidžiantį specializuotą fotografijos žurnalą „Vyzdys“. Autorių neretai domina bendruomenės, kurios dėl geografinių ar ekonominių aplinkybių gyvena gana uždarą gyvenimą. Matyt, todėl pastaraisiais metais autorius pradėjo gilintis į Gurbšilio kaimo žmonių gyvenseną.

Gurbšilis – geografinė vietovė Vilkaviškio rajone, kur Gižų seniūniją juosia šiuo vardu pavadintas miškas. Kaip teigia pats autorius, „čia viskas taip pat kaip ir kitur, tik kažkas savita. Čia savi šviesuoliai, šventeivos, savi mergišiai, niekdirbiai ir vagišiai...“

Nuolat bendraudamas su savo gimtinės žmonėmis, fotografas vis labiau įsitikina, kad kaimo žmogaus charakterį ugdo žemės derlingumas. Ten, kur smėlynai, auga tik skurdžios piktžolės, žmonės mėgsta pabendrauti.

„Kad ir kaip stengtu-meisi ant smėlio ūkininkauti, vis tiek „aukščiau bambos“ neiššoksi, o kur juodžemis, ten stengiamasi sukurti gerovę, pakilti visais atžvilgiais“, – pasakoja fotografas. Anot jo, tokiame kaime žmonės gyvena dar ikiindustrinį, etnografiškai prisodrintą gyvenimą, kur ryškus tautinis ir etninis identitetas.

Nors ciklo apie Gurbšilio žmones paroda pernai pabuvojo už Atlanto, V. Juraičio fotografijų herojai dar nespėję emigruoti arba emigracijai nereikalingi. Juozas, Salomėja, Gintas, Emilija ir kiti – tai ne folkneriški personažai „snoupsai“, o vietiniai, laisvi dvasia. Nors ir jausdami materialius nepriteklius, išsaugoję savigarbos jausmą. Jie yra patenkinti, kad gyvena čia, savuose namuose, kvėpuoja tyru oru, vaikšto dar niekad nedažytomis medinėmis grindimis. Gurbšiliečių portretai – tai žvilgsnis iš arčiau į provincijos žmones, tarsi kelionė atgal į praeities Lietuvą.

Tomo Černiševo (ELTA) nuotrauka

© 2005 "XXI amžius"