Pirmasis puslapis
Darbai
Gimtas kraštas
Istorijos vingiai
Kultūra
Lietuva
Nuomonės
Parodos
Pasaulis
Poezija
Valstybė
    ir Bažnyčia
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Poezijos paukštė pakilo
į mėlyną vasaros dangų

Eglė PEREDNYTĖ

Poezijos pavasario-2005 laureatė Daiva Čepauskaitė Ričardo Šaknio nuotrauka

Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas poetas Petras Palilionis įteikia Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčios rektoriui kun. Kęstučiui Rugevičiui „Poezijos pavasario – 2005“ almanachą su poetų autografais Kazimiero DOBKEVIČIAUS nuotraukos

Kun.Skaidrius Kandratavičius skaito savo eiles

Poetai (iš dešinės): Robertas Keturakis, Aldona Puišytė, Rita Vinciūnienė pasirašo Poezijos almanacho knygoje

Jie buvo žmonės.
Jie mokėjo juoktis ir verkti, geisti ir neapkęsti.
Jie buvo laisvi ir susikaustę, išdidūs ir kuklūs.
Jie buvo pavargę nuo gyvenimo, bet vis viena mylintys jį.
Jie buvo poetai.
Žmonės, kuriuos Aukščiausiasis apdovanojo galia valdyti žodį.

Laureatės vainikavimas

Poezijos pavasaris į Lietuvą atėjo kartu su geru oru ir pavasariška nuotaika. Poezijos paukštė lakiojo po visą Lietuvą, kol vieną vakarą nutūpė Kaune. 41-ojo Poezijos pavasario laureato vainikavimas ir literatūros vakaras Maironio lietuvių literatūros muziejaus sodelyje.

Pretendentai į 2005 metų poezijos pavasario laureatus buvo šie: Leonardas Gutauskas už eilėraščių rinkinį „In Fine“, Elena Karnauskaitė už eilėraščių rinkinį „Iš smilčių“, Daiva Čepauskaitė už eilėraščių rinkinį „Nereikia tikriausiai būtina“.

Šių metų 41-ojo Poezijos pavasario laureate tapo D.Čepauskaitė, 38-erių metų kaunietė aktorė, dramaturgė ir poetė. Šis titulas jai suteiktas už pernai išleistą eilėraščių rinkinį „Nereikia tikriausiai būtina“, kuriame perteikiamos dvilypės šiandieninio žmogaus būsenos – „kai meilė ir abejingumas greta, kai vietoj norimų žodžių tariami kiti“ (iš anotacijos). (Pernai jubiliejinio Poezijos pavasario laureatu tapo poetas ir vertėjas Alfonsas Maldonis už poezijos rinktinę „Tirpstantys ledynai“.)

Taip pat buvo įteikti ir kiti apdovanojimai. Įdomus buvo „Nemuno“ laikraščio prizas, sumanytas poetės Dovilės Zelčiūtės – riebus, murkiantis katinas (vis dėlto gerai įsižiūrėjus paaiškėjo, kad jis buvo ne gyvas, o medinis).

Renginyje dalyvavo svečiai iš Amerikos, Danijos, Vokietijos.

Poetai skaitė įvairius eilėraščius – nuo lyrikos iki ironijos, nuo buities iki religinių apmąstymų. Jie visi buvo savaip įdomūs – vienas patraukdavo tuo, kad mokėjo išreikšti savo sunkią būseną, neprarasdamas žmogiškojo orumo, kitas – kad mokėjo save pateikti taip patraukliai, kad beveik patikėdavai, kad jis toks ir yra…

Kur gyveno ir kūrė klasikai

Literatūrinės popietės vyko memorialinėse Salomėjos Nėries, Bernardo Brazdžionio, Balio Sruogos sodybose.

Nuo obelų krito žiedlapiai – tiesiai į širdį – ir aš sėdėjau apsvaigusi B.Sruogos muziejaus sode. Poetai skaitė savo eiles, kai kur mirgėjo vaikų akelės. Daugelis žiūrovų buvo vyresnio amžiaus žmonės. Jūratė Dailidėnienė grojo gitara ir dainavo dainavo… Greta sėdėjo jos mokinė – mergaitė neįprastai šviečiančiomis akimis iš Kauno neįgaliojo jaunimo užimtumo centro. Jos akys švietė tokia šviesa, kad aš sėdėjau apstulbusi ir dėkojau Dievui už šitą akimirką, šitą laisvės akimirką. Dailininkas Leonas Juozonis, žvelgdamas į mus, sėdinčius tarp obelų, tyliai piešė mūsų portretus…

Renginį vedė poetas Vidmantas Elmiškis. Mačiau, kiek jam tai kainavo. Žiūrovas dažnai nė neįtaria, ką reiškia būti scenoje. Tai nėra tik garbė. Yra kaina, kurią mes mokame – mes, būdami „žymūs“, mes, būdami visų matomi. Tai yra didžiulis išbandymas – išbandymas garbe. Tik nedaugelis žmonių jį atlaiko. Tiktai šventas žmogus gali atlaikyti šį išbandymą ir nesusitepti savo paties puikybe. Šventas? Taip, šventas. Nebijokime šio žodžio. Būti šventam reiškia būti savimi. Tai įmanoma tik Dievuje.

Marija Macijauskienė skaitė savo eilėraštį „Aš buvau Kleopatra“. Tai karalienės žodžiai – karalienės, kuri lieka karaliene net tada, kai visko netenka. Gintaras Dabrišius mus apdovanojo eilėraščiais, kuriuos gali parašyti tik žmogus, žvelgiantis į pasaulį vaiko akimis. Gintaras Patackas skaitė vyriškus, liūdnus, gilius eilėraščius. Tai buvo šauksmas naktyje – šauksmas, kurio niekas negirdi. O, kad mes pažintume Dievo meilę ir galėtume atsiremti į Jį! Tautvyda Marcinkevičiūtė dalijosi graudžiais sužeisto gyvenimo žmogaus eilėraščiais. Jauna poetė ir kritikė Vaiva Kuodytė, ištarusi: „Poezijoje daugiau juokiuosi, negu verkiu“ („Kauno jaunieji“, pirmoji knyga, 2005 ), pasilenkusi skynė ir skynė saulučių galveles, kol galiausiai užsikišo vieną už žiedo, snaudžiančio ant jos piršto ir sėdėjo, apsikabinusi savo vienišumą... Aš glaudžiausi prie jos, nes jutau tyrą jos širdį, kuri nesuvokia šio pasaulio melo ir taip trokšta meilės, kad viską dėl jos atiduotų.

Jie visi buvo viena: seni ir jauni, mylintys ir nusivylę meile, jie visi buvo Tavo, Viešpatie.

Sakralioje erdvėje – sakrali poezija

Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčia mus pasitiko tyla. Žmonių buvo nedaug, o ir tie, kurie atėjo, sėdėjo tylūs ir tarsi kažko laukė. Ko jie laukė? Kad kažkas suteiks jiems vilties gyventi toliau – vilties, kurios mums visiems taip reikia.

Kauno rašytojų globėjas, Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Petras Palilionis kalbėjo apie Dievą poezijoje. Nepakanka ištarti Dievo vardą – nuo to dar netapsi religinę poeziją rašančiu poetu.

Tarp Dievo ir žmogaus yra tiltas. Tas tiltas yra meilė. Kol mes nežengiame prie Jo, mes nemokame mylėti. Kol Jis neišeina mūsų pasitikti ištiestomis, mylinčiomis Tėvo rankomis, tol mes esame vargetų vargetos. Tai yra realybė. Žmogus be Dievo yra niekas. Ir jei mes dar turime tiek puikybės, kad dedamės esą Kažkuo, tai Tas, kuris yra Meilė, tik tyliai iš mūsų juokiasi. Žmogau, žmogau, kaip toli tu nuėjai, ieškodamas laimės.

R.Keturakis teištarė: „Dieve, be Tavęs aš esu tik graudus laikinumas“. Nusisuko ir nuėjo. Taip, tai viskas. Jokių didingų procesijų, jokių ekstaziškų žodžių – tiktai sužeisto žmogaus rauda. Žmogaus, kuris visą savo gyvenimą paskyrė kitiems. Žmogaus, kuris yra Dievo žmogus. Jam nereikia garbingų titulų. Jis priima viską kaip vaikas – tyra širdimi. Aš esu tik graudus laikinumas, Viešpatie, bet aš Tave myliu.

Aldona Elena Puišytė, moteriška ir graži, skaitė savo gryną ir tikrą poeziją. Ji buvo laiminga. Moteris gali būti laiminga tik tada, kai yra mylima, o šita moteris yra sklidina Dievo meilės.

Poetas, rašytojas ir kompozitorius Antanas Paulavičius, skaitęs eiles apie Išganytoją, gražiu lyriniu balsu įpynė ir dainos posmą.

Keletą savo eilių skaitė ir kun. Skaidrius Kandratavičius, kurio kūryboje – filosofiniai ir gilūs apmąstymai apie Apvaizdą, tikėjimo paslaptis.

Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčios rektorius kun. Kęstutis Rugevičius džiaugėsi į bažnyčią susirinkusiais poetais, dėkojo už tai, kad esame, už tai, kad rašome, už tai, kad mylime Tą, kuris pirmasis mus pamilo.

Bažnyčios vargonininkė s. Virginija kartu su savo mokiniu apdovanojo mus Dievo meile, išreikštą per muziką. Skambėjo „Ave Marija“.

Tą vakarą pirmą kartą šokau Tam, kurį myliu – savo Dievui. Ar gali nusakyti tą jausmą, kuris apima mylint? Kokie žodžiai išsakys mylimojo prisilietimo saldumą, meilės grožį, gyvenimo gelmę? Koks eilėraštis tai išreikš? Mylėti! – šaukia siela, liepsnoja širdis, alpsta kūnas – mylėti, mylėti, mylėti.

Baigiamasis Poezijos pavasario akordas nuskambėjo sekmadienį Vilniaus universiteto K.Sarbievijaus kieme. Poezijos paukštė suplasnojo galingais sparnais ir iš lėto pakilo į mėlyną vasaros dangų.

Iki kitų metų, mielieji. Mylėkite. Būkit laisvi. Rašykit eilėraščius. Būkit laimingi.

© 2005 "XXI amžius"