| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Poezijos atlaidai Pagulby
Gegužės 14-ąją Pagulbio vienkiemyje (Molėtų r.) vyko 41-ojo Poezijos pavasario preliudija poezijos skaitymai klojime. Saulėtą, po smarkių gegužės liūčių netikėtai nušvitusią Sekminių dieną į verslininko ir garsėjančio dainų atlikėjo Kazimiero Jakučio sodybą sugužėjo didelis pulkas dalyvių ir svečių rinkosi važiuoti arkliais, automašinomis, pėsčiomis. Vyko tikri Poezijos atlaidai. Verslininkas K.Jakutis gyvena Jonavoje, vadovauja UAB Lonas ir partneriai. Senove dvelkiančią, apleistą prieškario Lietuvos ūkininko Maželio sodybą su erdvia aukštaitiška gryčia, klėtimi, iš molio drėbtu didžiuliu tvartu ant Pagulbio kalvos įsigijo prieš dvejus metus, norėdamas nors savaitgaliais pailsėti ir pabūti arčiau tėviškės, kuri yra Aukštaitijoje. Ir pamilo ne tik pačią sodybą, bet ir šį kraštą, jo žmones. Klojimą nusipirko vėliau, suremontavo sienas, iškuopė šiukšles, susikaupusias nuo kolchozo laikų. Kazimieras nežada užsiimti žemės ūkiu, nors aplink sodybą yra keletas hektarų žemės, gražus beržynas, nes šis verslininkas yra kultūros žmogus, išpažįstantis meną. Mintis klojime surengti poezijos skaitymus ėmė skleistis dar viduržiemį. O gegužės vidury lyg ta Pagulbio vyšnia pražydo gražia poezijos ir dainų švente Pagulbio kluone. Į poezijos popietę atvyko Kauno poetai: Viktoras Rudžianskas, Liudas Gustainis, iš Aukštaitijos kilęs Vladas Vaitkevičius bei Vidmantas Elmiškis, Kaune studijuojanti, bet taip pat aukštaitė jauna poetė Vaiva Kuodytė. Kaunui lietuviškos poezijos lopšiui nenusileido ir provincija: eilėraščių fiestoje dalyvavo ukmergiškis Romas Raila, atvažiavęs kartu su Ukmergės centrinės bibliotekos direktore Rasa Griškevičiene, pavaduotoja Virginija Tyliene bei būreliu savo šviesuolių kaimo bibliotekininkių. Eilėraščius skaitė jaunas, talentingas Jonavos poetas Mindaugas Švėgžda, nuostabiai dainavo taip pat jonaviškė bardė Gražina. Su brika, pakinkyta gražiu juodbėriu Kazimiero kaimynės Angelės žirgu, į poezijos popietę kluone iš tolesnio, šalia Pagulbio esančio vienkiemio buvo atvežta senolė Elena Žygelienė, nuo jaunystės laikų rašanti eilėraščius. Elena daugelį metų dirbo mokytoja, vėliau bibliotekoje, kuri sovietmečiu buvo įsikūrusi šios sodybos erdvioje troboje. Visus gerai nuteikė ir nustebino Pagulbio giesmininko, pokštininko, vadinamo Pupų dėde, Mykoliuko atmintinai sakomi eilėraščiai. Reikia pripažinti aukštaitiškai nuoširdūs ir saviti. Rumšiškių liaudies buities muziejaus darbuotoja Teodora Morkūnienė savo pasakojimu tarsi pagarbino jo didenybę Kluoną arba Klojimą, paskyrė jam daug gerų žodžių, gražiai susiejusi deivės Mildos dieną (gegužės 14-ąją) su poezija, meile, liaudies architektūra. Gausiai susirinkę žiūrovai plojimais sutiko Kauno dramos teatro aktorę Inesą Paliulytę, kuri scenoje, padarytoje iš didžiųjų klojimo durų, skaitė aukštaičių poetų Jono Strielkūno ir Antano Miškinio eilėraščius. Klojime buvo ne tik ko paklausyti, bet ir pažiūrėti: aukštaitiškais ataudais viliojo ir žavėjo senųjų audėjų Kazimiero motinos Janės Jakutienės, Filomenos Sadūnaitės, Felicijos Vatalevičiūtės ir šalia kluono savo sodyboje gyvenančios Stasės, kaip ją čia vadina Stasios, audimų raštai: lovatiesės, spalvingi, veriantys akį kilimai. Buvo eksponuojami medžio drožėjo Juozo Kanapecko darbai jo auksinių rankų išdrožti paveikslėliai medyje, drožiniai kaimo gyvenimo tema. K.Jakutis tikisi, kad poezijos šventė Pagulbyje taps gražia šio krašto tradicija. Alfas PAKĖNAS Molėtų rajonas
Alfas PAKĖNAS Kazimiero kluonas pasižiūrėk į šelmenį nepamatysi žvaigždės ten plaukia mirusių lyrikų sielos aukštaičiai Paulius Širvys Vienažindys ir Miškinis jos švelniai užkliūva už lėkių kurias išdrožė čiabuvis Gintaras kluonas seniau buvo dengtas šiaudais lyg valstietis su skrybėle šlaitai lyg sermėgos skvernai nuleisti apdengdavo žebenkščių lizdus akėčias drapaką ir porinį plūgą stogo samana švelniai žalia tikras smaragdas vasarą čia vešėjo balandos jose supdavo žvirbliai vaikus triukšmingus žvirblaičius kluonas atviras durimis į pietus įlėkdavo vėjai ir džiovindavo raudonus dobilo plaukus mums reikia būt atviriems bent iš žiemių pusės ak: ten buvo senoji peludė šilta ir meili lyg Pagulbio našlė vaikystėj buvau ten pametęs peiliuką ten užeidavo kartais Juza iš Baltušio sakmės paieškoti vištos sudėto kalkių baltumo kiaušinio aš pareidavau linksmas iš krūmų kurie prie pirties pasiilgęs klojimo vėsos norėdavos verkt nuo šieno kvepėjimo kartais atvėsdavo kaip dabar plaukdavo juodi žemi debesys žaibai mojuodavo danguje savo ranka auksine lyg iš seno olandų paveikslo gera užsnūsti tada klojime bet stovėdavau gryčioj prie lango ir prašydavau motin paduok man maldaknygę noriu melstis už kluoną ir aukštus medžius už aukštaičių poetų vėles paduok man dulkėtą kantičką nuo spintos tau vis tas klojimas galvoj nors jis neturi langų tiktai dvasią žvirblių čirškimas saulėlydy atrodo stogą nukels kluonas pilnas raudonos šviesos sopulingos širdies ir poezijos ardamas laukuose ar dainuodamas dainą jį regėjai lyg žvaigždę pavasario vakarą prisimink iš lauko grįžai miežius pasėjęs mojavoj pro sienojus spraudėsi mėnuo Stapukiokas užsuko vidun norėjo tau pasakyt gerą kasdienišką žodį pamatei kaip per kluoną bėga žebenkštė su savo vaikais vienas užkliuvo apvirto aukštielninkas paėmei jį užantin lyg šventas Pranciškus tai buvo prieš pat Sekmines viršum stogo šnarėjo lietus gryčią paveldėjai bet ilgėjaisi kluono žemę po kluonu gavai bet norėjai paveldėt ir dangų virš klojimo virš Pagulbio su Broniaus Radzevičiaus Debesija ir Priešaušrio vieškeliais pažvelk tik į kluono duris nuo Juknėnų pėsčias ateina Antanas Miškinis į poezijos atlaidus Pagulby
Vladas VAITKEVIČIUS * * * Ugnis užgesusi, lietus išlijęs, Ir čeža tuštuma lyg perdžiūvę šiaudai. O atviruos pavasario šlaituos Begėdiškai nuoga prisirpsta uoga.
Tėviškė Už gelsvojo skardžio, Už lauko bevardžio, Už upės, nutolstančios tyliai, Yra mūsų dienos, yra mūsų naktys, Yra kumeliukas gražus baltakaktis Ir žmonės, kuriuos tebemylim.
Kai bloga, kai skauda, Kai vartome spaudą Rytais ir kur dėtis nežinom, Sugrįžtam prie skardžio, prie lauko bevardžio, Prie pievoje žolę rupšnojančio Sarčio, Paspaudžiame ranką kaimynui.
Iškart palengvėja Lyg paryčio vėjas Nuskrieja miškais tolimaisiais. O tėviške, lauk, neišnyk, neišmirki, Palik man šiaudelį ant kelio ir pirkią, Kuriam lyg į dangų įeisim.
Romas RAILA Pokalbis su Dievu Koks buvo, Dieve, pats pirmasis žodis? Byloja jį kasdien visi daiktai. Kodėl man niekuomet nepasirodai? Esu tau prieš akis, bet nematai.
Kam žemėje šioje žmogus gyvena? Tu pats žinot turėtumei geriau. Ar įsileisi rojun sielą mano? Tokios buveinės aš nepadariau.
Bet danguje tiek daug žvaigždelių žėri... Žiūrėk į jas. Svajok nakties laukuos. Kada, sakyk, triumfuos pasauly gėris? Jis netriumfuos. Ir blogis netriumfuos.
O jeigu blogį sunaikint mėgintum?.. Tai ir tave turėčiau trenk žaibu. Vadinas, visą laiką teks kankintis? Taip, bus sunku. Tačiau ir nuostabu.
Jaučiu... Matau. Vaivorykštė štai tviska. Išmok regėti ją ne tik ore. Kodėl ši žiema rutulys, ne diskas? Tam, kad kiekvienas būtų jos centre.
Kaip garbinti tave? Gal man patartum? Aš tau ne koks beždžionžmogis. Sudie. Ar mes pasišnekėsim dar bent kartą? Kai tavo protas ims pirmyn judėt...
* * * Vis gilėjančios vakaro upės tarp liepynų sroveno lėnai. Vis stipriau geltonavo linai ant laukų. Kėlės kvepiantis rūkas.
Buvo kelias pavargęs. Jau tie, kas norėjo nueit juo, nuėjo. Aš likau. Susimąstęs sėdėjau šalia kelio to. Niekas sudie!
nesušuko iš tolimo vingio. Šliaužė šalčio gyvatė prie kojų. Nesitraukiau nuo jos, nes galvojau, kad tik sau čia besu reikalingas.
Ar įkando tada man jinai? Gal ir ne... Gal prišliaužusi žuvo... Dangumi gaudžiai traukė lėktuvas... Vis stipriau geltonavo linai...
Mindaugas ŠVĖGŽDA Daili Išsipuošus Mergyte, Prieiki Prie išmaldos Prašančio Elgetos Ir jį Pabučiuok. Tai būtų Tikrasis Viešpats Stebuklas.
* * * Mažas niūrokas Urvelis Ir nieko nepaprasto ten Tik miršta skruzdė...
Vanduo Gražinai ...Ir toje pakalnėje regi: Nelaimingo lašo lašas krenta. Žydroje galaktikos aky Tveriančio Vandens eksperimentas.
O ar tu verki? Gal tu lygmuo Šonkaulių suakmenėjusio titano?.. Aš vanduo, graudus lietaus vanduo. Ir Vanduo mane lyg savo avinėlį gano.
© 2005 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |