Pirmasis puslapis
Darbai
Gimtas kraštas
Istorijos vingiai
Kultūra
Lietuva
Nuomonės
Parodos
Pasaulis
Poezija
Valstybė
    ir Bažnyčia
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Tikėjimo raiškos paskatos visuomeniniame JAV gyvenime

Mindaugas BUIKA

Susikaupimas maldai, pradedant susitikimą

Denverio arkivyskupas Čarlzas Čapatas, OFM Cap., su prezidentu Džordžu Bušu Nacionaliniuose katalikų maldos pusryčiuose

Nacionaliniai katalikų maldos pusryčiai

Siekiant padrąsinti Jungtinių Valstijų katalikų veikėjus aktyvesnei politinei saviraiškai ir pabrėžti religinių įsitikinimų reikšmę visuomeniniam gyvenimui, šalies sostinėje Vašingtone jau antrą kartą įvyko susitikimas, pavadintas Nacionaliniais katalikų maldos pusryčiais. Į ištaigingo Hiltono viešbučio konferencijų salę susirinkę katalikiškų organizacijų, dvasininkijos, politikos pasaulio, vienuolinių bendruomenių atstovai – iš viso dalyvavo beveik du tūkstančiai asmenų – entuziastingai sutiko pasveikinti atvykusį JAV prezidentą Dž.Bušą.

Galingiausios pasaulio valstybės vadovas savo kalboje su padėka pripažino Katalikų Bažnyčios įnašą bendrojo gėrio kūrimui ir pabrėžė maldos svarbą, „kad Amerika išnaudotų gautą laisvės dovaną gyvybės kultūrai kurti“. Jis taip pat dėkojo milijonams amerikiečių, kurie priklauso skirtingoms tikyboms, kad jie meldžiasi ir už savo prezidentą bei jo šeimą. „Palaikymas maldose man suteikia ramybę mintyse ir įgalina geriau atlikti darbus“, – sakė prezidentas Dž.Bušas, kuris priklauso protestantiškajai metodistų bendruomenei ir save laiko „atgimusiu krikščioniu“.

Pagal balandžio mėnesį JAV Nacionalinės Bažnyčių tarybos paskelbtus naujausius statistinius duomenis, šalyje yra 67 milijonai katalikų. Nors Katalikų Bažnyčia yra didžiausia denominacija Jungtinėse Valstijose, tačiau daugumą iš 285 milijonų šalies gyventojų sudaro protestantai, kurie priklauso daugybei skirtingų konfesijų. Didžiausios JAV protestantų bažnytinės bendruomenės yra baptistai (16 milijonų tikinčiųjų) ir metodistai (aštuoni milijonai tikinčiųjų).

Prezidentas primena Popiežiaus mokymą

„Man yra garbinga būti čia tarp jūsų, kad galėčiau pareikšti pagarbą už tuos darbus, kuriuos Amerikos katalikai, sūnūs ir dukros, daro mūsų tautai“, – sakė prezidentas Dž.Bušas. Jis nurodė pirmiausia į katalikų socialinės rūpybos organizacijų veiklą, taip pat katalikiškas švietimo įstaigas, kuriose mokosi ir kitų tikybų jaunimas. Tai nieko nuostabaus, nes „katalikai visuomet žinojo, kad visuomenė, besiremianti pagarba kitoms tikyboms, gali augti ir klestėti“.

Kita svarbi nuostata, kylanti iš katalikiškojo mokymo, anot prezidento Dž.Bušo, yra supratimas, jog laisvė turi būti grindžiama akivaizdžiomis tiesomis apie žmogiškąjį orumą. „Popiežius Benediktas XVI neseniai perspėjo, kad jeigu mes užmirštame šias tiesas, rizikuojame nuslysti į reliatyvizmo diktatūrą, kur mes daugiau nebeginame savo vertybių“, – sakė jis. Taip prezidentas Dž.Bušas tapo pirmuoju valstybės vadovu, kuris tiesiogiai nurodė į Šventojo Tėvo mokymą dėl reliatyvizmo diktatūros, galimos perdėtai sekuliarizuotoje aplinkoje. Jis taip pat priminė Benedikto XVI pastabas, padarytas dar prieš išrinkimą į Petro sostą, kad JAV žinomas valstybės ir Bažnyčios atskyrimo principas veikia žymiai teisingiau nei sekuliarizuotoje Europoje, nes „Amerikos laisvės modelis remiasi moralinėmis nuostatomis“.

Tarp daugelio amerikiečių katalikų, kurie tarnauja laisvės reikalui, prezidentas Dž.Bušas paminėjo Irake sunkiai sužeistą kariuomenės kapelioną kunigą Timą Vakočą, kurio artimieji buvo pakviesti dalyvauti Nacionaliniuose katalikų maldos pusryčiuose. Jis taip pat jautriai prisiminė savo dalyvavimą popiežiaus Jono Pauliaus II laidotuvėse.

Politika kaip išganymo istorijos dalis

Pagrindinis dvasinis kalbėtojas Nacionaliniuose katalikų maldos pusryčiuose buvo vis labiau ryškėjanti „žvaigždė“ JAV Katalikų Bažnyčios hierarchijoje Denverio (Kolorado valstija) arkivyskupas Čarlzas Čapatas. Šis 60 metų ganytojas, taip pat priklausantis mažųjų brolių kapucinų vienuolinei bendruomenei, savo pasisakyme labai šiuolaikiškai sutelkė dėmesį į katalikų dalyvavimo visuomeninėje veikloje ir politiniame gyvenime ypatingą aktualumą. „Katalikai į politiką žiūri kaip į išganymo istorijos sudėtinę dalį, – sakė jis. – Šioje dramoje nėra antraplanių aktorių, čia svarbus kiekvienas asmuo“.

Nurodęs, kad visais laikais katalikai ir kiti krikščionys aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime, neslėpdami savo įsitikinimų, arkivyskupas Č.Čapatas pastebėjo, jog dabar diskusija dėl religijos ir politikos santykio tapo kažkokia keista. „Jeigu Dievas yra mūsų gyvenimo centras, tada savaime suprantama, kad šis faktas turės įtakos mūsų elgsenai, taip pat ir politiniams sprendimams, – aiškino Denverio arkivyskupas. – Tai natūralu ir suprantama. Kas nenatūralu ir nesuprantama, yra tokia visuomeninė aplinka, kurioje į religinį tikėjimą žiūrima kaip į nepageidaujamą ar net pavojingą“. Būtent to nori kai kurie žmonės: kad viešoji erdvė būtų atplėšta nuo Dievo ir nuo religinio tikėjimo.

Tačiau katalikų pareiga yra padaryti viską, kad to neatsitiktų. Jie turi būti aktyvūs piliečiai, „padėti atnaujinti Amerikos visuomeninį gyvenimą, kartu „dar tvirčiau įsipareigojant katalikų tikėjimui“, veikiant pagal savo tikėjimo mokymo principus, sakė arkivyskupas Č.Čapatas. Katalikai visuomet turi prisiminti apaštalo šv. Pauliaus žodžius: „Kas nori girtis, tesigiria Viešpačiui“ (2 Kor 10, 17). Ganytojas taip pat pabrėžė, kad didžiausias priešiškumas katalikybei visuomeniniame gyvenime dabar sklinda ne iš kitų tikybų išpažinėjų, bet „iš žmonių, kurie iš viso nenori jokios religijos įtakos viešuosiuose debatuose“.

To negalima pavadinti nei pliuralizmu, nei demokratija, nes viešuosiuose debatuose vyksta kova tarp žmonių, turinčių tvirtus įsitikinimus. Diskusijos turi vykti taikiai, teisėtai, su meile ir teisingumu oponentams, tačiau tuo pat metu karštai ginant savo nuomonę ir neatsisakant tikėjimo principų vardan galimo kompromiso. Arkivyskupas Č.Čapatas pabrėžė, kad bandymo atskirti savo asmeninius įsitikinimus (neva jie yra „privatus reikalas“) nuo viešų pasirinkimų ir veiksmų negalima vadinti „geromis manieromis“. Priešingai, tai būtų nusikaltimas tautos moralinio paveldo atžvilgiu, „nes svarbiausias dalykas, kurį kiekvienas gali įnešti į politinę diskusiją, yra kilnus liudijimas to, ką jis tiki“.

Debatai dėl moralinių įsitikinimų perkėlimo į įstatymdavystę

Tai sakytina apie visus – tiek rinktus pareigūnus, tiek ir jų rinkėjus, nes „atplėšti Dievą nuo viešosios erdvės reikštų atplėšti galvą ir širdį nuo mūsų visuomeninio gyvenimo“, tvirtino arkivyskupas. Realus gyvenimas turi atitikti tikėjimo principus ir „jeigu mūsų gyvenimas nėra darnoje su tuo, į ką mes sakome, kad tikime, tada mūsų gyvenimas yra melagingas“. Arkivyskupas Č.Čapatas šią nuostatą ypač nukreipė į tuos politikus, kurie tvirtina esantys „katalikai“, tačiau siūlo ir remia tokius įstatymus, kurių pagrindu nėra žmogiškojo asmens šventumas. Visas politinis procesas – debatai, rinkimai, darbas parlamente – iš esmės yra kova už idėjų ir moralinių įsitikinimų perkėlimą į įstatymus, kurie tvarko mūsų gyvenimą.

Baigdamas savo kalbą arkivyskupas Č.Čapatas priminė neseniai per Sekminių liturgiją skaitytą ištrauką iš apaštalo šv. Pauliaus Pirmojo laiško Korinto bendruomenei, kur pažymima, kad Šventosios Dvasios įkvėpti tikintieji skelbia, jog vienintelis Jėzus yra Viešpats. Ankstyvojoje Bažnyčioje žodžiai „Jėzus yra Viešpats“ buvo ne tik dvasinis, bet ir politinis pareiškimas, dėl ko ji kentėjo didžiulius persekiojimus senojoje Romos imperijoje pirmuosius 250 savo egzistencijos metų. Tuomet imperatorius skelbėsi esąs ne tik viešojo, bet ir privataus valstybės piliečių gyvenimo Viešpats, o krikščionys, pabrėždami Jėzaus centrališkumą šiose plotmėse, rodė didelę drąsą iki gyvybės aukos.

Tokios drąsos ir ryžto reikia ir šių dienų krikščionims, kurie turi suprasti ir priimti, kad ir jų rinktas bei gerbiamas prezidentas nėra „Viešpats“. Taip pat nėra „Viešpats“ politinės partijos, parlamentas ar Aukščiausiasis teismas, kaip ir mūsų nuosavybė ar talentai. „Tik Dievas yra Dievas ir tik Jėzus Kristus yra Viešpats, – kalbėjo arkivyskupas Č.Čapatas. – Ir Kristaus ryšys su kiekvienu iš mūsų, kaip individu, bei visais mumis, kaip tikinčiųjų bendruomene, turi būti varomąja jėga mūsų asmeniniame gyvenime ir viešajame liudijime – taip pat ir mūsų politiniame liudijime“.

Maldos galia ir tolerancija

Jeigu gegužės 20 dieną į nacionalinį maldos susitikimą Vašingtone rinkosi amerikiečių katalikų atstovai, tai gegužės 5-ąją visų tikybų išpažinėjai Jungtinėse Valstijose minėjo tradicinę Nacionalinę maldos dieną, kurioje taip pat buvo pabrėžtas viešojo gyvenimo religinis aspektas. Šia proga paskelbtame pareiškime prezidentas Dž.Bušas pakvietė visus tautiečius maldoje padėkoti Viešpačiui „už laisvę ir palaiminimus, gautus iš Dievo, prašant Jo tolesnio vadovavimo ir apgynimo“.

Prezidentas priminė, kad nuo Jungtinių Valstijų susikūrimo „visų tikybų amerikiečiai maldoje sėmėsi stiprybės ir paguodos“ ir kad šalies kūrėjai rėmėsi tikėjimu demokratinės valstybės formavime. Taip pat ir Nacionalinės maldos dienos tradicijos ištakos siekia JAV egzistencijos pradžią, kai pirmasis šalies prezidentas Džordžas Vašingtonas 1795 metais paskelbė apie įsteigimą dienos, kurią būtų viešai padėkota Dievui už šalies laisvę ir gerovę. Pirmąją oficialią Nacionalinę maldos dieną, kuri turėtų būti minima kasmet, 1952 metais patvirtino prezidentas Haris Trumenas ir 1988-aisiais prezidentas Ronaldas Reiganas įvedė, kad šios maldos dienos iškilmės vyktų kiekvieną pirmąjį gegužės mėnesio ketvirtadienį.

Gegužės 5 dieną Baltuosiuose rūmuose – JAV prezidento rezidencijoje – surengtoje tarpreliginėje ceremonijoje dalyvavo katalikų, metodistų, judėjų ir kitų tikybų dvasininkai. Prezidentas Dž.Bušas savo kalboje pabrėžė, kad amerikiečiai maldoje turi dėkoti už laisvę, kurią jis apibūdino kaip „Dievo dovaną“, skirtą visų laikų visiems žmonėms. Taip pat reikia melstis prašant Dievo pagalbos, „ginant laisvės dovaną nuo tų, kurie siekia ją sunaikinti“. Čia prezidentas nurodė, kad reikia melstis už amerikiečius karius, ginančius laisvę nuo jos „įsitikinusių priešų visame pasaulyje“.

Dž.Bušas, kuris yra žinomas viešu prisipažinimu apie savo asmeninį pamaldumą ir dažną Evangelijos skaitymą, sakė, jog milijonai amerikiečių „kiekvieną dieną kreipiasi į Viešpatį su pagarba ir nuolankumu. Kiekvieną dieną mūsų bažnyčios ir sinagogos, mečetės ir šventyklos yra užpildomos vyrų ir moterų, kurie meldžiasi Kūrėjui! Jie supranta savo žmogiškųjų jėgų ribotumą ir pripažįsta, kad jų planai ne visada atitinka Dievo planą. Prezidentas ragino amerikiečius maldoje prašyti Dievo „stiprybės daryti tai, kas teisinga, ir padėti vargstantiesiems“. Prašydami Dievo paramos patiems sau, „mes turime pareigą rūpintis tarp mūsų esančiais mažiausiais broliais ir seserimis“, aiškino Dž.Bušas.

Pats gaudamas didelę dvasinę jėgą iš savo tikėjimo, prezidentas pabrėžė, kad jo nusistatymas religiniu klausimu yra tolerantiškas ir kad netikintys žmonės taip pat gali būti geri piliečiai. Balandžio 28 dieną surengtoje spaudos konferencijoje jis, be kita ko, kalbėjo, jog apie asmenį reikia spręsti ne pagal jo tikėjimą, bet pirmiausia pagal tai, „kaip jis arba ji gyvena ir kokį pavyzdį rodo savuoju gyvenimu“. Būdamas tvirtai tikintis žmogus Dž.Bušas nieko nesmerkia politinio gyvenimo eigoje dėl esančių skirtumų religiniuose įsitikinimuose.

„Didelis dalykas, kalbant apie Ameriką, yra tai, kad jums leidžiama melstis, kaip norite. Ir jeigu jūsų pasirinkimas yra nesimelsti, galite būti tokiu pat patriotu, kaip ir tas, kuris meldžiasi, – aiškino prezidentas. – Ir jeigu jūs meldžiatės, esate vienodai lygūs amerikiečiai, nepriklausomai nuo to, ar išpažįstate krikščionių, judėjų ar musulmonų tikėjimą“.

© 2005 "XXI amžius"