|
Naujoji Europa: gebėjimas keistis
Andrius KUBILIUS,
Tėvynės sąjugos pirmininkas
Nesėkmingai pasibaigęs Europos vadovų pasitarimas verčia rimtai sunerimti. Pastarojo meto ES nesėkmės (du nesėkmingi referendumai, nesėkmingi bandymai tartis dėl finansinės perspektyvos) verčia su nerimu žiūrėti į ES ateities perspektyvas. Teko ne tik iš šalies stebėti, bet ir dalyvauti prieš Europos vadovų pasitarimą vykusiame Europos liaudies partijos tarybos posėdyje, kuriame dalyvavo ir šiandieninės ES vadovai, komisijos prezidentas Barosas ir Liuksemburgo premjeras Junkeris bei kt. Padariau tokią išvadą: akivaizdu, kad ES nebeturi vežančių idėjų. Kai kūrėsi Europos Sąjunga, ji turėjo dvi varomąsias idėjas taiką ir gerovę. Vokietijos nacionalizmo, prieš tai sukėlusio du pasaulinius karus, supančiojimas Europos Sąjungos sutartimis ir bendrosios rinkos išnaudojimas ekonominei gerovei kurti buvo du paprasti, bet kartu ir genialūs instrumentai, penkis dešimtmečius puikiai dirbę vardan taikios ir sočios Europos tikslo.
Šiandien šios dvi pagrindinės idėjos nebeveža. Niekas Europoje nebebijo Vokietijos nacionalizmo, todėl nebebijo jokio nacionalizmo nei prancūziško, nei olandiško. Lieka nebeaišku, kam reikia didesnės politinės vienybės, jeigu yra galvojama, kad taika Europoje esanti amžina.
Sotumo jausmo Europos Sąjunga taip pat nebesuteikia. Ekonominio augimo nebėra, tai ir politinio bendrumo tariamai nebereikia. Senoji Europa, pavargusi nuo globalių ekonominių permainų, beviltiškai bando išsaugoti savo buvusios gerovės prisiminimus ir todėl bando stabdyti bet kokias būtinas permainas. O jeigu tokias permainas bando inicijuoti Briuselis, tai nereikia ir stipresnio Briuselio, kaip ES vadovybės centro.
Susidaro vaizdas, kad Europa gyvena kaip kažkada paleista balistinė raketa. Iš pradžių, kol dar veikė variklis, kol dar vežė idėjos, Europa su pagreičiu kilo į viršų. Dabar, kai variklis jau yra užgesęs, iš inercijos sklendžiama tolyn, bet vis žemėjančia trajektorija.
Energija, dinamika, poreikis keistis ir gebėjimas keistis senojoje Europoje, atrodo, yra seniai užmiršti dalykai. O naujoji Europa, per pastaruosius penkiolika metų pripratusi prie nesibaigiančios kaitos, turi didžiulį pranašumą, palyginti su senąja Europa turi poreikį ir gebėjimą keistis.
Šiuo metu Europos Sąjunga yra pavojingai neapibrėžtoje situacijoje. Naujosios Europos lyderiai ir toliau lieka susikoncentravę ties pinigais ir tomis gėrybėmis, kurių jie gali gauti iš dabartinės Europos, tuo tarpu kokios nors iniciatyvos, atsakomybės arba pasiūlymo, kaip spręsti šiandieninės ES problemas, kol kas negirdime.
Būtų labai įdomu išgirsti ginče, simboliškai tariant, tarp Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos, kur susiduria visiškai skirtingi požiūriai į ES ateitį, kieno poziciją remia Lietuva. Nežinau, ar Lietuva turi kokią nors poziciją, ar tik nori gauti pinigų.
Mūsų atsakomybė savo kaitos ir permainų patirtį paversti atsakomybe už Europos Sąjungos permainas ir ateitį. Gana mums rūpintis tik tuo, kaip gauti daugiau pinigų iš Europos Sąjungos. Tėvynės sąjunga pradeda diskusijas apie mūsų atsakomybę už bendros Europos ateitį, už tokį Europos projektą, kuris visiems mums parodytų, kad Europos Sąjunga gali įveikti šiandieninę krizę ir turi aiškią bei efektyvią ateitį.
Pagal spaudos konferenciją
© 2005 "XXI amžius"
|