Pirmasis puslapis
Aktualijos
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Likimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Tauta niekada nesutiko su jokia okupacija

Edmundas Simanaitis

Prieš Antrojo pasaulinio karo pradžią geopolitinė padėtis regione buvo labai nepalanki Lietuvai. Trijų didžiųjų kaimyninių valstybių politika, Lietuvos atžvilgiu iš esmės niekada nebuvusi draugiška, tapo atvirai agresyvi.

Lietuvos istorikams, o ir šiaip piliečiams, mėgstantiems pasvaičioti apie autokratinį ir net „kruviną“ A.Smetonos režimą, visada pravartu priminti šią spalvingą „demokratijų“ juostą aplink tuometinę Lietuvą: Lenkija, Vokietija ir Sovietų Sąjunga turėjo ne tik teritorinių pretenzijų Lietuvai, jos rengėsi ją „vaduoti“. Aiškėjo, kad deklaruojamas „ginkluoto neutraliteto“ laikymasis negalės išgelbėti Lietuvos Respublikos nepriklausomybės.

Birželį lietuviai sukilo spontaniškai

1940 m. birželio 15 d. bolševikai, okupavę Lietuvą pagal Kremliaus komandą (Sniečkui atliekant kruviną Judo darbą), iš SSRS ėmė į ją siųsti brigadas GPU egzekutorių, kurie iškart stvėrėsi suiminėti Lietuvos valstybės veikėjus, aukštuosius karininkus, mokytojus, šaulius. Po nakties ėmė dingti lietuviai patriotai. Tardymai, susidorojimai vyko pasaulyje neregėtais, negirdėtais kruvinais metodais.

Išniekintas kryžius vėl mus saugo

Išniekintas ir restauruotas kryžius vėl buvo atstatytas. Kairėje – Pijus Krušinskas

1941 m. birželio 14 d. okupantai surengė masinį lietuvių trėmimą su šeimomis, mažais vaikais į tolimus Sibiro kraštus. Vyrus atskyrė nuo šeimų, juos susodino į kalėjimus arba į lagerius, moteris paliko vienas su mažais vaikais.

Sugrįžus antrajai okupacijai, ir vėl buvo prikimšti kalėjimai ir daboklės suimtųjų. Kauno kalėjimo kameros buvo skirtos keturiolikai žmonių, o prigrūsdavo po šimtą ir daugiau, tekdavo kaip nors sutilpti statiems, kol nuteisdavo ir išveždavo į Lukiškių kalėjimą, o iš ten – į tolimus Rusijos lagerius.