|
Birželį lietuviai sukilo spontaniškai
1940 m. birželio 15 d. bolševikai, okupavę Lietuvą pagal Kremliaus komandą (Sniečkui atliekant kruviną Judo darbą), iš SSRS ėmė į ją siųsti brigadas GPU egzekutorių, kurie iškart stvėrėsi suiminėti Lietuvos valstybės veikėjus, aukštuosius karininkus, mokytojus, šaulius. Po nakties ėmė dingti lietuviai patriotai. Tardymai, susidorojimai vyko pasaulyje neregėtais, negirdėtais kruvinais metodais.
Išbuožino visus darbščiuosius, sąmoninguosius ūkininkus. Visiems kitiems ūkininkams uždėjo nepakeliamas prievoles (valstybei pristatyti grūdus, mėsą, produktus).
Mokiausi Rokiškio kan. J.Tumo-Vaižganto gimnazijoje. Komjaunuoliai, tamsūs, be išsilavinimo, be moralės partorgai ėmė diktuoti mokytojams, direktoriui. Pamokų metu pradėjo varyti į raudonuosius mitingus. Sienos buvo nuklijuotos Stalino ir Lenino portretais, komunizmą ir partiją šlovinančiais šūkiais. Ant kiekvieno kampo įtaisyti stiprūs garsiakalbiai, iš jų sklido Tėvą, Mokytoją, Išvaduotoją šlovinantys šūkiai, aidėjo dainos Katiuša, Try tankista, Idiot voina narodnaja ir kt. Ir taip ištisai, dieną naktį. Klasėse įsteigti raudonieji kampeliai, grūste prigrūsti raudonosios spaudos: laikraščių Tarybų Lietuva, Tiesa, Komjaunimo tiesa, Pionierius, Komunistas; daug laikraščių rusų kalba : Pravda, Izvestija ir kt. Jie piktai dergė buvusią Lietuvos valdžią, ypač prezidentą Antaną Smetoną ir tikėjimą.
Pradėta mokyti rusų kalbos. Tarp dėstomų dalykų prikimšo darvinizmo, marksizmo-leninizmo. Iš literatūros programos išėmė didžiuosius klasikus, o įrašė darbo žmonių rašytojus: Majakovskį, Gorkį, Cvirką, Janonį, Tilvytį, Didžiulienę, Jovaišą ir kitus. Buvusi aukšto lygio mokslo ir asmenybės auklėjimo bei ugdymo įstaiga krito. Ji dabar merdėjo kaip žiburys be šviesos. Gimnazistai, pratę būti dalykiškai įtraukti į švietimą, dvasinį ugdymą, juto netekę pagrindo po kojomis. Visi su pašaipa sutiko naujuosius mokslus, kūrė klasėse epigramas, satyras, anekdotus. Ėmė slaptai klasėse pasirodyti antikomunistiniai atsišaukimai. Tuos visi grobstyte grobstė.
Žmonės gaudė žinutes apie Vokietijos rengimąsi karui su SSRS. Visi tvirtino ir laukė, kad karas tuoj prasidės ir bolševikų dienos suskaičiuotos. Iš mūsų klasės į Vokietiją su tėvais tuo metu išvažiavo Kęstutis Jankauskas. Kažkokiu būdu jis savo draugams atsiųsdavo žinių iš ten.
Bolševikai darė savo. Areštavo mūsų mokytoją A.Krasnickaitę, mokinius K.Vaičionį, E.Narbutaitį ir kitus. Mūsų klasėje veikliausi buvo Albinas Pilkauskas (vėliau partizanas, žuvęs prie Sedos), žuvęs lageryje J.Kirlys (politinis kalinys).
Taip spėjo prabėgti vieneri metai. 1941-ųjų pavasarį mums vyko abitūros egzaminai.
Ir štai didysis siaubas 1941 m. birželio 14 d. žmonių vežimas. Keliais keleliais rieda polutorkos (iš kurių anksčiau juokėmės) ir veža šeimas: tėvus, motinas, vaikus, senelius. Visų veidai iš išgąsčio perkreipti, pajuodę: juk jie pasmerkti mirčiai. Visus veža į Rokiškio geležinkelio stotį ir grūda į gyvulinius vagonus. Aplink tirštai apstatyta kareivių su šautuvais. Žiūrint buvo klaiku lyg paskutinio teismo diena Lietuvai, lietuviams.
Štai veža Rokiškio gimnazijos mokytojo Petro Bliūdžiaus šeimą (jis pats žuvo lageryje), direktorių Galkauskį, apskrities gydytoją Sipavičių, apskrities viršininką Jašinską su šeima, iš Kamajų viršaičio Petro Samo šeimą, inžinieriaus Indriūno šeimą (jį patį tuoj atskyrė), mokytojo Tylo šeimą ir daugybę kitų.
Birželio pabaigoje gimnazijoje mums išduoda atestatus. Skubu į namus, į tėviškę parvažiuoju į Kamajų valsčiaus Vaičionių kaimą. Nusigąstu. Vos įžengęs į trobą, nerandu nė vieno namiškio. Viskas išblaškyta ir palikta. Kieme šuo išgąsdintas bijo iš būdos išlįsti. Dirsteliu link miško, ten lyg kieno galva, ar ne brolio Vytauto, kyšteli iš krūmų ir vėl dingsta. Ir aš nueinu į mišką. Ten randu savo tėvus ir visus šeimos narius. Pasirodo, jie visi čia po eglėmis glaudžiasi jau nuo anų vežimo dienų. Jie visi, čia įlindę, užsimaskavę, stebi, seka, klauso, kas dedasi aplink, ar neatvažiuoja jų išvežti. Visi įsitempę, laukia su baime. Ten ir kaimyno šeimos glūdi. Geriau tegu mane čia vietoj nušauna, bet aš iš gimtinės niekur nevažiuosiu, išgirstu kažkieno šnabždesį.
Atrodė, padėtis be išeities
Pagaliau sekmadienis 1941 m. birželio 22-oji. Žiūriu, staiga virš miško skrenda lėktuvai su kryžiais tai vokiečių meseršmitai. Karas, karas! šaukdami iš džiaugsmo puolam kūlvirsti. Per radiją iš Kauno praneša: Prasidėjo karas. Vokiečiai, visais frontais pralaužę sieną, žygiuoja Rytų link (į Lietuvą). Anksti rytą vokiečių lėktuvai bombardavo visus žymiuosius Lietuvoje aerodromus. Bolševikai pakritę traukiasi. Nesiartinkite prie kelių, nes gali nužudyti. Kaunas jau išlaisvintas. Jis lietuvių sukilėlių rankose. Jie kontroliuoja visus svarbius Kauno objektus. Skamba Lietuvos himnas.
Mums riedėjo ašaros. Mes realiai pajutome prieš akis atsiveriančią išeitį išsaugosime gyvybę, gyvenimą. Bučiavome viens kitą, glėbesčiavomės.
Po šio pranešimo sujudo mūsų kaimas, visa apylinkė. Traukė į Kamajus, kur kūrėsi sukilėlių štabas. Ir plaukė, plūdo į jį jaunuoliai, pilni ryžto atiduoti jaunajai Lietuvai visas jėgas. Svarbiausia tai, kad jie ėjo niekieno nevaromi, nešaukiami, patriotinio jaudulio patraukti. Tai vyko spontaniškai, dėl Lietuvos, už Lietuvą.
Kaip tuokart, taip ir dabar lietuvis eis, kur širdis šaukia. Ir šiandien nenustos sielotis tol, kol Lietuvą valdys idealus elitas.
Jonas KIRLYS
© 2005 "XXI amžius"
|