| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Išniekintas kryžius vėl mus saugo
1941 m. birželio 14 d. okupantai surengė masinį lietuvių trėmimą su šeimomis, mažais vaikais į tolimus Sibiro kraštus. Vyrus atskyrė nuo šeimų, juos susodino į kalėjimus arba į lagerius, moteris paliko vienas su mažais vaikais. Sugrįžus antrajai okupacijai, ir vėl buvo prikimšti kalėjimai ir daboklės suimtųjų. Kauno kalėjimo kameros buvo skirtos keturiolikai žmonių, o prigrūsdavo po šimtą ir daugiau, tekdavo kaip nors sutilpti statiems, kol nuteisdavo ir išveždavo į Lukiškių kalėjimą, o iš ten į tolimus Rusijos lagerius. 1946 m. birželio 4-osios naktį mus iš Kauno kalėjimo varė į geležinkelio stotį išvežti į Vilnių. Ėjome Griunvaldo gatve, gyventojai pro langus mums į sargybos apsuptą koloną metė pirštines, kojines, šiltas kepures, džiovintos duonos. Kaune nuo Žaliojo kalno, kur stovėjo kryžius, buvo matyti visas geležinkelio stoties peronas ir jame stovintys gyvuliniai vagonai. Į juos laipindavo nuteistus kalinius, tremtinius su šeimomis ir išveždavo toli nuo tėvynės. Kur tas kryžius stovėjo, iš tos vietos suėję žmonės žiūrėdavo su dideliu gailesčiu ir baime, kad gali ir jiems taip atsitikti. Jie prie kryžiaus prašydavo Dievo pagalbos. 1990 metais vėl padariau kryžių ir toje žmonių ašaromis aplaistytoje žemėje jį pastatėme su Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos nariais. Neseniai kryžius buvo išniekintas aprašinėtas negražiais žodžiais ir apipaišytas, išverstas ir numestas žemyn į šlaitą. Kada man apie tai pranešė, aš išverstą kryžių ir likusią žemėje jo dalį parsivežiau į namus, restauravau, sutvarkiau ir grąžinau į jo buvimo vietą. Kryžius vėl primena 1941 m. birželio 14-ąją, kančių dieną, stovi žvelgdamas į tą peroną ir saugo, kad daugiau taip nepasikartotų. Pijus KRUŠINSKAS, Zenono ŠIAUČIULIO nuotrauka
© 2005 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |