|
Teatro režisierių konferencija
Anykščių koplyčioje įvyko neseniai įsteigtos Teatro režisierių asociacijos konferencija, kurios metu iš įvairių Lietuvos teatrų suvažiavę režisieriai svarstė aktualiausias Lietuvos teatro, kultūrinio gyvenimo problemas. Konferencijos metu kolegoms buvo pristatyti iniciatyvinės grupės rengiami Teatro režisierių asociacijos etikos kodekso metmenys. Iniciatoriai tikisi, kad šis etikos kodeksas, pasirašytas daugumos teatro režisierių, ateityje galėtų tapti savotiška geranoriška vidine teatralų konstitucija, skatinančia kūrybinį teatro žmonių bendradarbiavimą, paremtą ne konkurencija, o savitarpio pagalba ir pagarba. Diskusijose kalbėta, kad teatro režisieriai neturėtų vengti ir pilietinės-visuomeninės veiklos bei nepabijoti retsykiais išsakyti savo nuomonę apie Lietuvoje vykstančios ne tik kultūrinius, bet ir visuomeninius ar politinius procesus.
Režisierius Gytis Padegimas pasiūlė inicijuoti kreipimąsi į valdžios institucijas, palaikantį Prancūzijos prezidento Žako Širako mintį vieną procentą nuo valstybės metinio biudžeto skirti kultūros reikmėms. Tik taip galėtume pasipriešinti amerikietiškos tradicijos keliu einančiai rinkos kultūrai, priverčiančiai kūrėjus konkuruoti su šou biznio pasaulio blizgesiu, su pramogų pasaulio specifika, dažniau pataikaujančia žemam publikos skoniui nei besistengiančia jį formuoti ar lavinti. Kiti kalbėtojai, pritardami šiai minčiai, prisiminė dar vieną svarbią problemą tai profesionalumas ir neprofesionalumas studentų teatruose, dramos būreliuose mokyklose organizuojant miesto šventes. Vienareikšmiai buvo nutarta, kad tai labai svarbi pedagoginio, estetinio auklėjimo sfera, kuri kartais paliekama neprofesionaliems savamoksliams mėgėjams, siūlantiems nebrangias paslaugas menkaverčių produktų sukūrimą. Šias sritis šiek tiek geranoriškai kuruoti bei teatro entuziastams patarti galėtų ir Teatro režisierių asociacijos siūlomi profesionalai.
Kalbėta ir apie tai, kad teatrinės kultūros ugdymui žymiai daugiau padėti galėtų ir Lietuvos nacionalinė TV, rengdama laidas apie teatrų gyvenimą ne tik Vilniaus, bet ir provincijos. Buvo diskutuota ir apie tai, kad gal derėtų atgaivinti numarintą televizijos teatrą, bent jau tam, kad būtų kuriamas nacionalinio teatro archyvas, t.y. fiksuojami, nufilmuojami geriausi Lietuvos režisierių spektakliai.
Režisierius Jonas Vaitkus akcentavo būtinybę padėti jauniesiems režisieriams įsitvirtinti didžiosiose teatro scenose nes nesveika konkurencija, sąlygų jauniems režisieriams nesudarymas nėra progresyvus reiškinys teatro gyvenime. Valentinas Masalskis atsakingai pareiškė, kad nuo tos dienos jis asmeniškai įsipareigojąs lankytis visuose kolegų spektakliuose ir juos geranoriškai propaguoti. Etika prasideda nuo konkrečių darbų, pabrėžė jis. Režisierius Vytautas V.Landsbergis pasidalijo samprotavimais, kad tokios nevykusios akcijos, kaip blogiausių sezono spektaklių rinkimas, nesukuria progresyvios, džiugios kūrybinės atmosferos, o tik gniuždo kūrėją. Jis prisiminė mikroklimatą Gruzijoje, vyraujantį tarp teatro ir kino režisierių, kur ypač džiaugiamasi visais premjeriniais kolegų darbais, juos stengiamasi siūlyti tarptautiniams festivaliams, apie juos geranoriškai kalbama žurnalistams taip sukuriama gera, progresyvi nacionalinio kino arba teatro aura.
Režisierius Egidijus Mažintas kalbėjo apie didingas kunigaikščių teatro tradicijas, egzistavusias Valdovų rūmuose XVII amžiuje, bei pasiūlė šias tradicijas atgaivinti ir naujai atstatomuose Valdovų rūmuose, kur, įrengus teatro reikmėms tinkamą sceną, kasmet galėtų būti statomi istoriniai veikalai, viduramžių misterijos, inscenizuojamos ir naujai (ar specialiai) šiam teatrui parašomos lietuvių autorių dramos.
Konferencijos pabaigoje buvo nutarta spalio 18 dieną Vilniuje surengti pirmąjį Teatro asociacijos narių suvažiavimą, kurio metu visuomenei būtų pristatyta Teatro režisierių asociacijos veiklos programa.
Režisieriai apsilankė jaukiame ir netikėtai nustebinusiame bei sujaudinusiame anykštėno Eriko Druskino spektaklyje Varna netiki aša-rom, suvaidintame buvusioje Anykščių sinagogoje. Tai puikus pavyzdys, kad ir provincijoje teatro kultūra gali pasiekti pasigėrėtinai aukštą lygį vien tik gabių vietinių entuziastų dėka. Tai reikėtų visaip skatinti gal šis unikalus E.Druskino spektaklis galėtų būti pradžia kokio nors Anykščių municipalinio teatro, apie kurį nevaisingai diskutuojama jau porą metų besitęsiančioje diskusijoje tarp Anykščių valdžios ir vietinių teatro entuziastų.
XXI amžiaus inf.
© 2005 "XXI amžius"
|