|
Garbė Tėvynei, kad yra kam už ją žūti...
Vytautas BAGDONAS
(Pabaiga. Pradžia Nr. 46)
Apie 1950-uosius žuvo ir Jonas Guobužas-Girėnas. 1927 metais gimęs vaikinas mokėsi Vilniuje, profesinėje technikos mokykloje, buvo labai gabus. Mokykloje kartu su kitais jaunuoliais priklausė pogrindinei pasipriešinimo organizacijai, platino partizanų spaudą, klijuodavo prieš sovietus nukreiptus plakatus, dirbo kitokius patriotinius darbus. Apie 1945-1946 metus ta pogrindinė organizacija buvo išaiškinta, Jonas areštuotas. Tačiau, būdamas labai stiprus ir vikrus, pabėgo. Vos grįžo į bendrabutį pasiimti daiktų, vėl buvo apsuptas, tačiau iššoko iš antro aukšto per langą ir vėl pabėgo.
Užsikabinęs vagono apačioje, atvažiavo į Švenčionėlius, paskui slapčia pasiekė gimtąsias vietas. Su Kazimiera brolis susitiko taip pat slapčia, abu, sugulę miške po medžiais, tyliai pasišnekėjo. Ir paaiškėjo Jono gyvenimo tikslas eiti pas partizanus. Kazimiera jam padėjo... Užpuolė Joną ir kitus kovotojus, besiilsinčius po žygio Bernatonių sodyboje, netoli gimtųjų vietų. Partizanai buvo sekami, apsupti ir užpulti. Jie atsišaudė, bet jėgos buvo nelygios. Vėliau partizanų kūnai slapčia naktį buvo išvežti ir palaidoti Vyžuonose, prie kapinių. Antkapinėje plokštėje šalia tėvo pavardės įrašyta ir Jono Guobužo pavardė, nors jo palaikai ilsisi ne tame kape.
Nesulaukė laisvės dienų ir Vytautas Guobužas-Viesulas, žuvęs 1952-aisiais. Jį stengėsi paimti gyvą, tokias pastangas dėjo partizanų būrin patekęs išdavikas Bronius Kalytis...
Vytautą sužeidė Kilėviškėse, Skiemonių krašte. Patsai Kalytis šaudė, persekiojo, norėjo paimti gyvą. Bet brolis buvo labai stiprus, ištvermingas, jis su bendražygiais bėgo, o stribai ir garnizono kareiviai persekiojo. Atsivijo iki Anykščių. Partizanai atsišaudė, Vytautas, nors ir sunkiai sužeistas, nepaleido iš rankų kulkosvaidžio. Gyvi partizanai nepasidavė ir kovos lauke sutiko mirtį...
Vėliau trijų partizanų išniekinti palaikai gulėjo Anykščių skrebyne, paskui kažkur buvo užkasti...
Kalytis, partizaninės kovos metais turėjęs slapyvardį Siaubas, tikrai buvo siaubu ir išdavinėjo kovos draugus. Vėliau jis net pasikeitė savo pavardę ir tapo Broniumi Veter. Jis dar gyvas. Septyniasdešimt septynerių metų vyriškio ir dar kelių išdavikų laukia atpildo valanda, jų baudžiamosios bylos jau guli Vilniaus apygardos teisme. Praėjusių metų lapkritį turėjo įvykti pirmasis teismo procesas, bet B.Kalytis dėl ligos jame negalėjo dalyvauti. Jisai paralyžiuotas ir po galvos smegenų insulto gydomas Vilniuje....
Tremtis
1948 m. gegužės 22-oji. Ši diena irgi skausmu ir ašaromis įsirašė į Kazimieros širdį. Tuomet jinai jau buvo sukūrusi savo šeimą, gyveno Anykščiuose. Kartu buvo ir mažiausias broliukas Broniukas. Kazimiera tądien su broliuku buvo išvežta iš namų į tremtį. Baisu, kiek buvo sunkvežimių su žmonėmis, visi apsikrovę ryšuliais, būriai kareivių be jokių ceremonijų kimšo visus į gyvulinius vagonus. Vieni verkė, kiti niūriai tylėjo, taip atsisveikindami su gimtine. Mažylis Broniukas išsigandusiomis akimis žvalgėsi aplinkui ir nieko nesuprato, tiktai tvirtai įsikibo į seserį ir laukė, kas čia bus. Štai tuomet ir tapo Broniukas tikru sūnumi, sau tvirtai pažadėjau juo rūpintis, jį mylėti, saugoti... prisimena Kazimiera.
Jos vyro netrėmė. Tačiau Juozas Keras, be galo nuoširdus, geras žmogus, nenorėjo likti vienas ir išleisti mylimos žmonos į nežinomybę. Nors Kazimiera ir atkalbinėjo, Juozas pats savo noru pasirinko tremtį. Ir buvo jie trise vyras su žmona ir Kazimieros broliukas Broniukas visur kartu, kentėjo vargus ir sunkumus, dalijosi džiaugsmais ir rūpesčiais. Visa laimė, kad leido Kerui pasiimti siuvimo mašiną. Jis buvo puikus siuvėjas, tad užsakymų netrūko ir Sibire. Pas jį mundurus siūdinosi net patys lagerio vadovai, KGB viršininkai, visokios įžymybės. Todėl siuvamoji mašina ir Juozo amatas padėjo šeimai išgyventi. Kadangi Kazimiera labai gabi, linkusi į mokslus, sumaniai organizuodavo darbus, tai ir ten neprapuolė. Jai buvo patikimos tai vienokios, tai kitokios atsakingos užduotys. Buvo be galo sunku, bet prie visko įprato, susitaikė su mintimi, kad brangiosios Lietuvos gal visai nebeteks pamatyti. Tačiau vis tikėjosi, kad dar bus lemta sugrįžti. Taip ir atsitiko. Po 42 metų sugrįžo atgal...
Tokio pažeminimo nesitikėjo...
Kerai Krasnojarsko krašte, toli nuo gimtųjų namų, susilaukė sūnaus Algio ir dukros Audronės. Vaikai išaugo, įgijo išsilavinimą, turi gerus darbus, savo šeimas, yra gerbiami. Dukra gyvena Užuro mieste, sūnus Krasnojarske. Kazimiera džiaugiasi, kad vaikai surado savo vietą gyvenime, kad jau turi keturis anūkus ir du proanūkius. Tiktai būtų kur kas linksmiau ir geriau, jeigu su artimaisiais galėtų dažniau pasimatyti, pabendrauti. Bet pabandyk išvažiuoti! Kiek reikia pinigų ir kokios sudėtingos vizų gavimo procedūros, kiek biurokratizmo. Pinigingi verslininkai lengvai keliauja šen ir ten, o paprastam piliečiui, kad ir tremtiniui, be galo sunku išvažiuoti...
Pasak Kazimieros, jos vaikai išsaugojo lietuviškumą, daug žino apie tėvų gimtąjį kraštą. Be reikalo kai kas dar bando mesti priekaištus, kalbėti apie tai, kad Kazimieros vaikai liko gyventi tenai, Rusijoje. Kažkodėl niekas nepriekaištauja, kai dėl materialinių dalykų ar norėdamos kuo greičiau išvažiuoti į užsienį lietuvaitės išteka už indų, turkų, anglų ar net afrikiečių. Kai mūsų tautiečiai renkasi žmonas iš įvairių šalių. O Kerai juk išvažiavo į Rusiją ne savo noru taip lėmė likimas, jų vaikai gimė, augo ir liko gyventi Rusijoje irgi dėl tokio likimo. Be to, rusai visai neblogi žmonės. Visokių, žinoma yra, bet daug ir puikių, nuoširdžių, norinčių kitiems padėti, besistengiančių užjausti. Tremtyje teko daug bendrauti su rusų tautybės žmonėmis ir apie daugelį jų Kazimiera yra geros nuomonės.
Beje, Kazimieros sūnus bandė su šeima apsigyventi Lietuvoje, norėjo įsidarbinti Kaune. Pasibaisėjo Algis, kai pamatė, kaip yra niekinami tremtiniai, kaip su žmonėmis nesiskaitoma. Berniuk, ko tu čia atvažiavai, kokio darbo ieškai, mes ir savo bedarbių užtektinai turime, taip sakė jam, kai šis ieškojo darbo. Iš jo šaipėsi, nemandagiai rodė pirštais, užgauliojo, vadino berniuku. Jis pasijuto įžeistas, įskaudintas, suprato, kad yra nereikalingas, tad nenorėjo žemintis ir grįžo į Sibirą, kur yra gerbiamas ir vertinamas...
Nužudė gimtojoj Lietuvoj...
Kai Broniuką išvežė į Sibirą, jam buvo ketveri. Grįžti buvo lemta Lietuvon tiktai 1961-aisiais. Ir tai reikėjo nueiti tikrus kančių kelius, nes niekas lengvai nenorėjo paleisti iš tremties. Nors kuo gi tas vaikelis nusikalto, kuo neįtiko sovietinei valdžiai? Lietuvoje jis apsigyveno Elektrėnuose, pradėjo dirbti. Bet neleido jam prisiregistruoti, įvairiais būdais niekino, prikaišiojo praeitį. 1962 m. rugsėjo 18-ąją Bronius Guobužas buvo rastas negyvas, su smurto žymėmis galvoje. Jo pažįstami vėliau pasakojo, kad atėjo į bendrabutį, kur gyveno Bronius, du kažkokie rusai, prisistatė darbininkais ir pakvietė pasivaikščioti. Po to ir rado jį nebegyvą. Kažkas rausėsi Broniaus daiktuose, ieškojo kažkokių dokumentų ar asmeninių daiktų.
Kazimiera, vos gavusi pranešimą apie mylimiausio broliuko mirtį, viską metė ir atvažiavo sužinoti, kas jam iš tikrųjų nutiko. Kai jinai buvo bendrabutyje, čionai užsuko du konbinezonais apsirengę vyrai ir pasisakė esą darbininkai Broniaus bendradarbiai. Tačiau Kazimierai sukėlė įtarimą tai, kad specdrabužiai, kuriais tie vyrai vilkėjo, visai nauji, švarutėliai, jų darbininkiškos rankos niekad fizinio darbo nemačiusios. Jinai ilgai ilgai žiūrėjo į tuos vyrus, kad šie net pasijuto nepatogiai, pradėjo sukti akis į šalį. Jie dar bandė aiškinti, kad Bronius buvo išgėręs, atsigulė pailsėti ir sušalo. Sesers širdis jautė ką kita. Jinai atvirai tiems darbininkams pasakė: Aš žinau, kad mano brolis buvo nužudytas. Ir žinau, kas jį nužudė. Tie vyrai tuoj pat išsinešdino.
Kazimiera įsitikinusi, kad tai ir buvo žudikai arba žmogžudystės užsakovai KGB darbuotojai. Tie, kurie su Broniumi bendraudavo, Kazimierai pasakojo, jog tasai per daug viską atvirai kalbėdavo, rėždavo visiems tiesą į akis. Daug kam toks atvirumas nepatiko. Matyt, buvo pasistengta jį nutildyti ir likviduoti...
Brolį palaidojo Utenos rajono Biliakiemio kapinėse, šalia motinos. Vienintelio brolio kapas yra žinomas.
O Broniaus mirtis iki šiolei tebelieka paslaptimi. Aišku, kad tai ne kieno kito, o KGB darbas. Seseriai Reginai, gyvenančiai Vilniuje, net buvo atvirai grasinta, kad ir joms taip atsitiks kaip broliui, jeigu bus stengiamasi ieškojo teisybės...
Kančių kalnelyje simboliniai kapeliai
Utenoje, prie gražuolio Dauniškio ežero, 1993 metais buvo pastatyta koplyčia žuvusiems šiuose kraštuose Lietuvos partizanams atminti.
Koplyčią projektavo uteniškis architektas Algirdas Kuras, o lėšų statybai skyrė JAV lietuviai Marija ir Aleksandras Žemaičiai. Ši šeima nuolat lankydavosi gimtinėje ir domėdavosi koplyčios statybos eiga. 1993-iųjų vasarą Marija į Lietuvą atvažiavo jau dvidešimtą kartą, o Aleksandras tryliktą. Į Ameriką sugrįžti 83 metų Utenos krašto sūnui nebebuvo lemta...
Rugpjūčio 25-ąją buvo numatytos iškilmės kolpyčios atidarymo proga. Prieš tai A.Žemaitis dar nuvyko į Utenos seniūnijos Katlėrių kaimą, kur kapinėse ilsisi jo brolis Jonas Žemaitis-Maumedis, 1948 m. kovo 17-ąją žuvęs partizaninėje kovoje. A.Žemaičio rūpesčiu ir lėšomis kapinėse iškilo paminklinis akmuo pokario rezistencijos dalyviams atminti. Visos kapinės aptvertos nauja tvora. Rugpjūčio 22-osios pavakare kapinėse įvyko iškilmės, kurių metu, nešdamas gėlių puokštę prie ką tik pašventinto paminklinio akmens, A.Žemaitis parkrito ir mirė nuo širdies infarkto.
Rugpjūčio 25-ąją įvyko ir naujos koplyčios atidarymas bei šventinimas, ir jos fundatoriaus laidotuvės. A.Žemaitis šioje Kankinių koplyčioje atgulė ir amžinojo polsio.
O šalia koplyčios auga kryžiai, antkapiniai paminklai, žmonės įamžina laisvės priešaušryje žuvusius savo artimuosius. Čia yra ir simbolinis kapas penkių Guobužų tėvo ir keturių sūnų: Mykolo, Alberto, Jono ir Vytauto. Tuo pasirūpino Kazimiera, norėjusi, kad visi penki žuvę dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės jai brangiausi žmonės turėtų nors simbolinį kapą, kad būtų galima čia parymoti, už juos pasimelsti, kad būtų kur žvakelę uždegti, gėlių pasodinti. Juk net nežinia, kur jos broliai ilsisi, kur jų kapeliai...
Kazimiera nebeturi nė vieno iš penkių brolių. Telikusios jos trys visos seserys. Vilniuje gyvena Regina, o Bronė Utenos rajone, Miškiniškiuose.
Dar pajuto laisvos Lietuvos dvelksmą
Vyras, jau sunkiai sirgdamas ir paralyžiuotas, vis kalbėdavo žmonai: Nejaugi, Kazyte, nebematysiu Lietuvos? Taip noriu mirti gimtinėje... Kazimiera pasiryžo žūtbūt vyrą parvežti namo ir 1990-ųjų balandį išsiruošė kelionėn. Gydytojai sakė, kad tokios tolimos kelionės ligonis gali ir nepakelti, ypač pavojus gyvybei gresia lėktuvui kylant ir leidžiantis. Be Kazimieros, dar kartu vyko ir žentas karininkas. Lagamine vežėsi ir naujus drabužius, jeigu atsitiktų pats blogiausias dalykas ir reikėtų mirusįjį perrengti. Lėktuvo ekipažas apie labai silpną keleivį buvo įspėtas, parengta net speciali vieta atskirai nuo keleivių, jeigu ištiktų mirtis... Laimė, kelionė baigėsi laimingai. J.Keras, grįžęs į gimtuosius Anykščius, pasijuto geriau. Jis buvo labai laimingas, kad sugrįžo namo, net truputį pagerėjo jo sveikata. Sulaukė ir to momento, kai Lietuva vėl tapo laisva ir nepriklausoma. O mirė 1993 m. balandžio 18 d., pragyvenęs savo šalelėje lygiai trejus metus. Palaidojo Kazimiera mylimą vyrą senosiose Anykščių kapinėse, pastatė ąžuolinį kryžių, nes labai nenorėjo akmeninio paminklo...
Kazimieros prisiminimai kūrėjams įkvėpimo šaltinis
Pernai K.Kerienė sulaukė garbingo jubiliejaus 75-mečio. Tikrai sunki metų našta užgulė šios moters pečius: šitiek išgyventa, iškentėta. Nors sulaukusi garbaus amžiaus, tiek iškentusi, Kazimiera puikiausiai viską prisimena ir gali smulkiausiai valandų valandas pasakoti. Lenkų kino režisierė Vita Žalakevičiūtė-Drygas prieš keletą metų sukūrė dokumentinį filmą Žiūrėk, Lietuva!, kuris pasakoja apie partizanų kovas. Filmo pagrindą sudaro Kazimieros prisiminimai, jos įdomus pasakojimas apie savo šeimos likimą bei kitus dėl Lietuvos kritusius miško brolius. Su kino režisiere V.Žalakevičiūte-Drygas, kuri jau porą kartų pas Kazimierą lankėsi, anykštėnė susirašinėja. Režisierė Kazimierai prisipažino, kad jos laiškus kaip talismaną, brangiausią relikviją vežiojasi su savimi, semiasi iš tų laiškų kūrybinio įkvėpimo. Dar ketina, pasiremiant Kazimieros prisiminimais, sukurti ir meninį fimą. Lenkų kalba leidžiamas žurnalas Karta taip pat daug puslapių paskyrė Guobužų šeimos istorijai, išspausdino labai vertingos istorinės medžiagos, archyvinių nuotraukų, čia spausdinami ir Kazimieros bei jos sesers Reginos prisiminimai.
Retkarčiais, kai yra geros nuotaikos, K.Kerienė pati ima į rankas tušinuką ir priglunda prie popieriaus lapo. Jinai rašo prisiminimus. Rašo lėtai, kruopščiai parinkdama žodžius, sakinius, rūpestingai apgalvodama savo mintis. Taip eilutė po eilutės gimsta krauju aplaistyto, išgyvenimais, tragedijomis nuspalvinto gyvenimo epizodai. Visa tai ne išgalvoti faktai, ne lakios vaizduotės vaisius, o širdimi išgyventi, savo akimis regėti vaizdai. Gal po metų kitų užgims Kazimieros prisiminimų knyga, iš kurios jaunoji karta galės mokytis patriotizmo, pasiaukojimo, meilės savo gimtajam kraštui, laisvės siekimo ir kitokių brangių širdžiai dalykų.
© 2005 "XXI amžius"
|