|
Lietuvių godos Vakar ir šiandien
Balys URBONAS
(Pabaiga. Pradžia Nr. 42, 44, 46)
Praėjusį kartą užsiminiau apie jauną, 1918 m. lapkričio 23 d. įkurtą Lietuvos kariuomenę. Tai buvo pagrindinė jėga kovose su gerai ginkluotu priešu, įtvirtinant nepriklausomybę. Kilo savanoriai ir ėmė ginklą, kaip tie knygnešiai knygą! Su ta nauja jėga, nors buvo beveik beginkliai, bet iš savo protėvių paveldėję drąsą ir susiklausymą, ėjo kautis už Tėvynę. Nepriklausomosios Lietuvos kariuomenė, išsiugdžiusi nepaprastą narsą ir suvokusi pasiaukojimo už savus idealus svarbą ir reikšmę, tapo pavyzdžiu kiekvienam jos piliečiui. Šventą jų pasiryžimą perėmė ir pokario (19451953) partizanai.
Tarsi kokiose trižnyplėse replėse papuolė po 1918-ųjų Lietuva. Iš vakarų jai kirs bermontininkai, iš rytų ir šiaurės rusų bolševikai, iš pietų lenkai. Taigi ir Vasario 16-oji buvo pasitikta ginkluotų gaujų. Prispaust ir uždusint. Šito norėta
Dabar, iki Kovo 11-osios, o ir vėliau, tas pats. Iki dantų moderniausiais ginklais ginkluota svetima kariuomenė šalies viduje ir specialioji Pskovo divizija
Jie tikisi paramos: Rytų Lietuvoje (Švenčionys, Ignalina), aplink Vilnių neaiškaus plauko lenkai, pačiame mieste rusų knibždėlynas. Ir per visą šalį pribarstyta, kaip kokių dagių, mūsų išvaduotojų palikuonių. Dar Kaliningrad Karaliaučius! Visi svaji (savi) atsikėlėliai iš nežinia kokių rytų.
Ir kilome, ir ėjome, ir gulėme po tankais. Mūsų atgimusios valstybės sienas saugančios įgulos nepripažįstamos. Atsiveja, mūsų vyrus šaudydami, iš Baltarusijos pasienio net iki Vilniaus centro. Tikriausiai specialusis KGB būrys Alfa. Autobusas suvarpytas kulkų kaip rėtis. Per stebuklą tik vienas sužeistas. Brutalus Rygos OMONo mūsų pasieniečių sušaudymas Medininkuose. Žagunio auka. O dar Sausio 13-osios sesė Loreta, lyg pasakų paukštė, tik jos brolių ne dvylika, o daugiau
Ir po to kažkoks Gelbėjimo komitetas, Jedinstvo (Jedinstvo rus. vienybė red.). Ar ne pasityčiojimas? Kas su kuo susivieniję? Organizuotai išduoti (pavergti) Lietuvą? Juk Jedinstvoje buvo ne vienas, kuris ir pilietybę Lietuvos turėjo. Bet visur plaikstosi trispalvės ir aidi: Lietuva, Lietuva, Lietuva!
O po Vasario 16-osios? Išeina savanoris. Neapmokytas ir beginklis, beveik basas. Bet su dideliu noru nugalėti. Ginkluojamasi: kas turi savo šautuvėlį, kas už lašinius iš vokiečio išsimaino. Šiek tiek šautuvų nuperka mūsų (buvę caro armijoje) karininkai iš vokiečių kariuomenės. Nors bolševikų jėgos negausios, bet gerai ginkluotos. Jų sulaikyti iš karto nepavyksta. Sausio mėnesį jie užima Šiaulius, pasiekia Telšius, artinasi prie Alytaus ir Kauno.
Mūsų laimėtas pirmas mūšis prie Kėdainių. Čia žūsta pirmas savanoris Povilas Lukšys (1919 m. vasario 7-9 d.). Lietuviai puldami nustumia rusus iki Vilniaus. Tačiau Vilnių paima iš pietų prasiveržę lenkai (balandžio 19 d.). Kai kur padedami vokiečių, kai kur savo jėgomis, pagaliau nuo interventų iš rytų apsiginame. Taika su sovietų Rusija pasirašyta 1920 m. liepos 12 d. Maskvoje. Lietuva jau su sostine Vilniumi ir Gardino miestu. Nubrėžiamos sienos, kurios eina nuo Dauguvos upės net per Molodečną, paskui Nemunu, iki Bobro upės. Lietuva dainuoja Maironį:
Mylėk, lietuvi, tą brangią žemę,
Kame nuo amžių tėvai gyveno.
Čia tavo kūnas sau maistą semia,
Čia irgi dvasiai atrasi peno
Bet dabar, po Kovo 11-osios, daugelis lietuvių puolė į neviltį. Prapuolė pinigai, o čia dar Šatrijos kainų kėlimas... Kūno penas stelbia daugelio laisvės ištroškusias sielas. Apgulamas parlamentas, o svetima kariuomenė kiekvieną minutę gali išvesti tankus. Ne mažesnė ir ūkinė suirutė, bet vis dar laikosi nemari, istorijos užgrūdinta tautos dvasia. Žmonės telkiasi. Vis prisimindami, kaip, bolševikus įveikę, įkrėtėme bermontininkams, o vėliau ir lenkams. O su jais būta didžiausio rūpesčio.
1919 m. lapkričio 21-23 d. prie Radviliškio įvyko didelės kautynės, kuriose suduotas paskutinis smūgis bermontininkams. Atrodė pergalė, bet vėl... lenkų pretenzijos. 1919 metų balandį Pilsudskio vadovaujama lenkų kariuomenė, pasinaudodama Lietuvos kariuomenės silpnumu, užgrobė rytinę Lietuvos dalį nuo Gardino iki Vilniaus. Lietuviai Taikos konferencijoje Paryžiuje prieštaravo: Lenkai užėmė žemes, kurios niekada nebuvo lenkų! Bet mes tada Paryžiuje negavome lygaus balso su lenkais ir nebuvome išklausyti. Lenkai 1920 metais veržėsi gilyn į Lietuvą. Tačiau pertvarkius Lietuvos kariuomenę ir jai užėmus tinkamas pozicijas ties Širvintomis, lapkričio 19-ąją lenkams buvo suduotas rimtas smūgis, o ties Giedraičiais po poros dienų lemiamas ir pergalingas. Pradėtas žygis į Vilnių.
Tačiau Tautų Sąjungos komisija pasiūlo sustabdyti kovas, taigi ir mūsų žygį į Vilnių. Ir Lietuva įklampinama į ilgalaikes derybas. Mūsų sumani vyriausybė, vadovaujama prezidento Antano Smetonos, dirbdama laikinojoje sostinėje Kaune, padarė šimtą kartų daugiau, nei dabar mes per penkiolika metų. Tiesa, ir dabar buvo kėsintasi į Vilnių ir į Klaipėdą. Kiekvieną dieną mūsų nepriklausomybės nedraugai rasdavo vis naujų pretenzijų. Bet atsilaikėm. Ir Vilnių, ir Klaipėdą turim. Laikykimės ir budėkim, vis dar girdėdami to broliško traukinio dundėjimą per Lietuvos žemę.
Bet mūsų nūdienis laimėjimas įstojimas į NATO ir Europos Sąjungą teikia vilties, kad nebepakliūsime į rusiškos meškos glėbį. Šiemet penki NATO karinių pajėgų lėktuvai pamojavo sparnais virš Vilniaus, kaip tik tomis minutėmis, kai Kovo 11-osios proga Nepriklausomybės aikštėje buvo keliamos garbės vėliavos. Ar tik pasveikinimas? Ne. Tai ir ženklas, kad mes ne vieni, kad būsime ginami.
Nors senosios Lietuvos istorijos puslapiai užversti, štai su Lenkija jau normaliai bendradarbiaujama, bet atsiranda naujas požiūris į paskutiniuosius istorijos poslinkius ir lietuviams reikia būti ypač budriems dėl didžiosios Rytų kaimynės.
Kas dieną, kaip minėjau, dunksi traukinys į Kaliningradą ir atgal, nežinia ko prikimštas. Tai lyg peilis, įvarytas į vientisą ir gyvą tautos kūną. Prisimenant tas ilgai užtrukusias derybas Hymanso vadovybėje anoje Nepriklausomoje Lietuvoje, dabar reikia nekartoti senų klaidų: neįklimpti su niekuo į jokias ilgalaikes derybas, valdžiai būti principingai kovojant už savo teises, ypač už valstybinės lietuvių kalbos išlaikymą. Ir stiprinti kariuomenę bei valstybės sienas.
Noriu priminti dimisijos majoro Jono Abraičio mintis iš jo knygos Gedimino pulko likimas, kurioje jis pasakoja apie savo tarnybą. Tarp numatytų karininkų rengimo 19-os disciplinų būta ir tokių: karo istorija, karo teisė, svetimos kalbos (vokiečių, rusų, prancūzų), etika, religija, dainavimas, muzika ir šokis! Gal panašiai ir dabar dirbama, bet anų laikų Kauno karininkų ramovė buvo tvarkos, grožio, kultūros ir pavyzdingo kariško elgesio buveinė. Čia karininkai blizgėjo ne tik savo išore, bet ir spindėjo ryžto ir pasididžiavimo kupinas jų žvilgsnis: Aš Lietuvos karininkas! Manau, ir dabar buvusio kariuomenės vado generolo majoro J.Kronkaičio palikta tvarka mūsų kariuomenėje panaši į anos nepriklausomos Lietuvos kariuomenės tvarką. Ir karininkai turbūt taip pat didžiuojasi: aš Kovo 11-ąją atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės karininkas!
Neprisimenu, kada pirmą kartą susitikau su krašto apsaugos ministro pavaduotoju E.Simanaičiu, bet paskutinis mūsų susitikimas ir padarytas įrašas radijo laidai Lietuvių godos išliko ne tik mano atmintyje. E.Simanaitis rūpinosi, kad iš buvusių KGB Vilniaus saugumo požemių būtų atiduoti artimiesiems ten laikyti keturių partizanų kaulai. Išvis neaišku, kodėl Tuskulėnuose atkasti palaikai buvo ten laikomi. Padedant antropologui profesoriui Vytui Urbanavičiui, tie palaikai buvo identifikuoti.
Įėjome su E.Simanaičiu į kamerą, kurioje kalėjo ir buvo nukankinti tie keturi partizanai. Dabar čia stovėjo keturi karstai su jų kaulais. Tylos minute ir trumpa maldele atidavėme pagarbą žuvusiesiems. Jie su anos Nepriklausomos Lietuvos kariūnų uniformomis iš ant sienos pakabintų nuotraukų žvelgė kaip gyvi. Tada, o ir dabar rašant, ašara suvilgo akis, nes savo brolių partizanų Antano-Varno ir Viktoro-Varpo, kaulelių niekur neradau. Įsivaizduoju, kokie dėkingi liko tų keturių jaunų partizanų artimieji krašto apsaugos ministro pavaduotojui už jo pastangas, kad palaikai būtų palaidoti tėviškėje.
Kaukšt, kaukšt, kaukšt... Kažkaip kraupiai požemio koridoriaus nišose aidi tarnautojos batų kulniukų garsas, tarsi čekistų kaustytų batų aidas, o aš, įjungęs mikrofoną, čia pat įrašinėju E.Simanaičio žodžius. Tada, baigdamas pokalbį, jis pasakė: Per daug jie buvo jauni, kad žūtų, bet dabar grįžta į jau laisvą tėviškę. Kraujas ne veltui pralietas.
O viltis, ištrūkusi iš laužo,
šūktelėjo lemčiai kruvinai:
jie žinojo
dėl ko ryžos kautis,
prisikėlimu tikėjo!
Ir nūnai
ačiū, sakom Tau,
o visagalis Dieve,
laiminai mūs ryžtą,
mūsų darbus,
maldų išklausei.
Šis E.Simanaičio eilėraštis Atgimusi Tėvynė iš jo knygos Likimo galia (1999).
Tą kartą krašto apsaugos viceministro dar paklausiau:
Ar esate ramus, išeidamas iš tarnybos, kad mūsų kariuomenė ir toliau bus ištikima Tėvynei?
Esu ramus. Tam pagrindus padėjome.
Duok, Dieve, šiandien sakau. Gal, jei kovosime už savo kalbą dabar, kasdien, kaip buvo kovojama kuriant aną Nepriklausomą Lietuvą, jei augs kariuomenė visais aspektais ir bus tokia, kaip vadovaujant divizijos generolui, generalinio štabo viršininkui, kariuomenės vadui Stasiui Raštikiui, bus gerai. Tik niekada nekelkime baltos vėliavos iš anksto, valdžios ir karo vyrai?!
Prisiminkime savo buvusius kariuomenės vadus J.Kubiliūną, J.Stanaitį, S.Žukauską, P.Plechavičių, ir bus mums garbė, kad turime į ką lygiuotis. Žinoma, tik ne į V.Vitkauską.. Čia Lietuvos kariuomenės gėda!
Turime reikalauti (apeliuoju į mūsų Seimą, Vyriausybę ir šiaip intelektualus), kad jie dažniau prisimintų ir pokario partizanus. Kas dabar pasakys, kur ir kada žuvo pirmasis partizanas, priešinęsis paskutiniajai rusų okupacijai? Penkiolika laisvės metų, o nėra paminklo Lietuvos partizanui.
Nekurkime gyvų stabukų, neperdėkime vėlesnių pogrindžio kovų svarbos, nes visko pagrindų pagrindas mūsų miško brolis, dorų valstiečių vaikas, sąmoningai save paaukojęs dėl Tėvynės. Aiškinkime savo naująją istoriją mokyklose, laikraščiuose, žurnaluose ir padėkime savo vaikams suvokti, kas buvo vakar. Jeigu būsimos kartos tai įsisąmonins ir atmins, tai ir savo rytdiena jie bus tikri, nes bus teisingai supratę šiandieną.
Pradėdamas rašyti šias Lietuvių godas pamąstymus po Vasario 16-osios, sakiau, kad mūsų laisvės ištakos tai kalba, knyga, knygnešys, savanoris ir šimtai Tėvynės šviesuolių, kurie darbavosi įvairiuose Tėvynės laisvės atstatymo ir įtvirtinimo darbuose. O partizanų kovų dešimtmetis atstatyta jauna krūtinė ir širdis prieš kulką.
Negaliu čia nepacituoti daktaro A.Liekio minčių iš jo straipsnio Lietuvių tautos lietuvių kalbos likimas, publikuoto Lietuvos aide: Mažai pasaulyje tautų ir valstybių, kurių istorija taip akivaizdžiai rodytų, kuris kelias veda į pražūtį, o kuris į tautos ir jos valstybės amžinumą, kaip mūsų lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės istorija... Lietuvių tauta išsaugojo savo kalbą, nesulenkėjo, nesuvokietėjo, nesurusėjo vien todėl, kad po Pirmojo pasaulinio karo lietuviai šviesuoliai kūrė, gynė, stiprino ne šiaip beveidžių internacionalistų (šiandien globalistinę, svetimųjų monopolininkų), bet tikrą lietuvių tautinę, nepriklausomą Valstybę.
Nejaugi vėl tarp mūsų atsiras juodasis Lietuvos Treniota? Kodėl jo durklo balti ašmenys vis blykčioja ir taikosi į tautos širdį? Gal dabar jis ne vienas? Gal tas Treniota tai psichologinis karas, kurį suplanuoja vyresnieji broliai, o vykdyti nori mūsų pačių rankomis? Ačiū Dievui, mus saugo Kovo 11-osios V.Landsbergio ir L.Sabučio pasirašytas Nepriklausomybės aktas (vėliau pasirašytas visų LAT deputatų) ir daktaro J.Basanavičiaus dvasia, įkūnyta į 1918 m. vasario 16-ąją.
Prisiminkime ir A.Smetonos žodžius: Savas akis visada turime nukreipti į Rasų kapines, kur ilsisi mūsų tautos patriarchas, milžinas, simbolis ir Gedimino pilies amžinas sargas, vaidila daktaras Jonas Basanavičius.
Ir Vincą Kudirką: Jei teks jums kada rusų valdžia nusikratyti, turėsite dar sunkesnę kovą, kol savo juodųjų nenugalėsite. Žodžiai ištarti prieš pat mirtį. Tai testamentiniai žodžiai.
Ir Vydūną: Kiekviena tauta stengiasi vis daugiau parodyti savo dvasios lobį, apreikšti žmoniškumą ir tuo grožinti ir šventinti, net šviesti visą žmoniškąją gamtą.
Lyg vakar buvo... Lyg kokiam sapne. Matau savo Tėtį, įtaikiusį plūgą į medinę pavažą ir paraginusį arklius pasukant į lauko pūdymą. Jis vers pirmąją 1940-ųjų arimo vagą. O vyturių čiulbėjimas, o pempių šauksmas gyvi! Gal tie pavasario balsai septyniems jo vaikams?
Matau Mamą ir Tėtį apsikabinusius, ant ilgo medinio suolo sėdinčius ir graudžiais balsais raudančius žuvusio pirmojo sūnaus Antanėlio (partizano Varno).
Vėlyvas 1945-ųjų kovo 18 d. pavasaris dar dvelkia žiema. Bet per Juozines staigiai atšils. Tirps sniegas. Ir taip skardžiai vyturys užgiedos. Tai šešiems vaikams, iš kurių vieną Viktorą (partizaną Varpą) kulka pakirs vėliau, 1952 metų rudenį.
Stovėdamas ant vieškelio, nutįsusio palei Stirtų ežerą, po 50-ies metų aš žvelgsiu į blausios mėnesienos apšviestą, žalių ąžuolų ir klevų guotelio saugomą mažą sodybą Šutronių kaime. Mintyse sveikinsiu tėviškę ir gal jau tada užsimegs eilės būsimos dainos baladės broliui Antanui atminti. Paskutiniai tos baladės posmai:
Vieniša sodyba stovi vidur kaimo,
Nebėra ten nieko, tik žvaigždes skaitau,
Ąžuolo viršūnėj juodas paukštis krankia:
Gyvas aš, nežuvęs, juodvarniu lakstau.
Tyliai ošia pušys šalia gimto kaimo,
Dega šviesios žvaigždės, kiek tik užmatai...
Nebegrįžta niekad mūsų partizanai
Dainamiškio miško apsnigtais takais.
Nyksta šeimos Lietuvos kaime. Krikščioniška šeima su visomis vertybėmis vis labiau užmirštama. O juk iš jos ir karvedžiai, ir mokslininkai, ir prezidentai. Tik iš jos!
Kitokias ar gal panašias mintis turbūt ne vienam sukelia garbingos šventės. Gal už tai, kad yra dienos kasdieninės...
© 2005 "XXI amžius"
|