| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Šventovė, apipinta legendomis,
Šį pavasarį išėjo nedidelė knygelė apie legendomis apipintą Kauno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų, dažniausiai vadinamą Vytauto Didžiojo, bažnyčią. Šio leidinio pristatymas įvyko balandžio 24 dieną pačioje bažnyčioje. Apie knygą ir šią šventovę kalbamės su jos autorėmis Vytauto Didžiojo universiteto Menų instituto dėstytojomis doc. dr. Laima Šinkūnaite ir doc. dr. Nijole Lukšionyte-Tolvaišiene.
Gana neįprasta, kad knygos pristatymas vyktų bažnyčioje... Laima: Iš tiesų tokio pobūdžio leidinių pristatymas visuomenei dažniausiai vyksta kitokiose erdvėse: bibliotekose, muziejuose, leidyklose ar dar kur. Mes savo knygelę Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčia pirmiausia norėjome parodyti šios parapijos bendruomenei. Tad pristatymas įvyko po 12 val. šv. Mišių. Truputį nustebome, o buvo ir malonu, kad pasiliko gana daug žmonių. Juolab tądien vyko daug reikšmingesnis įvykis popiežiaus Benedikto XVI inauguracija. Kaip gimė šios knygelės idėja? Laima: Knygelės iniciatorius yra šios bažnyčios rektorius kun. Kęstutis Rugevičius. Mudvi su Nijole labai apsidžiaugėme pirmą kartą šventovei suteikta galimybe įvairiapusiškai atsiskleisti viename leidinyje. Taigi talkon pasikvietėme dizainerį Aurimą Švedą; su juo jau anksčiau, kiekviena atskirai, esame parengusios ne vieną leidinį (pavyzdžiui, albumą Kryžių kalnas su Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio nuotraukomis). Gal vyskupo pavyzdys buvo užkrečiantis, kad ir mes fotografuoti pasirinkome savo kolegę Rimą Valinčiūtę, ir ji mūsų tikrai neapvylė. Ar prisimenate savo pirmą pažintį su Vytauto Didžiojo bažnyčia? Laima: Kaip gali ją užmiršti? 1981 metais pradėjau dirbti miesto Kultūros paminklų apsaugos inspekcijoje menotyrininke, o buvau visai žalia, ir nors nieko neišmaniau, stropiai kibau į darbą. Taigi patikrinau šios bažnyčios sąrašinius dailės paminklus ir pasigedau Petro Kalpoko tapytos Pietos. Paveikslo paieškos vertos atskiros istorijos. Tačiau pirmoji pažintis veikiai peraugo į abipusę bičiulystę. Šiaip ar taip, bet namo sugrįžusi Pieta jau trečią dešimtmetį kabo presbiterijoje. Nijolė: Šią bažnytėlę pirmąkart pastebėjau studijų metais, apie 1973 metus, kai su bendrakursiais lankėme Kauno įžymybes. Ji man tada atrodė neįtikėtinai sena ir paslaptinga - žvelgiau į ją tuomet tik kaip į architektūros objektą. Negalėjau įsivaizduoti, kad po 20 metų ji taps mano ir mano šeimos mėgstamiausia bažnyčia. Kodėl ši bažnyčia turi dvigubą titulą - Vytauto Didžiojo ir Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų? Nijolė: Bažnyčios atsiradimas šioje vietoje siejamas su sena legenda. Pasak jos, mūšyje su totoriais prie Vorkslos upės Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas buvo sumuštas ir vos nenuskendo upėje. Išsigelbėjęs jis pasižadėjo Mergelei Marijai pastatydinti bažnyčią ant upės kranto. Manau, tai nėra tik legenda. Pasak istoriko A.Šapokos, 1399 metais mūšyje prie Vorkslos žuvo trys ketvirčiai Lietuvos kariuomenės ir daug kunigaikščių, o pats Vytautas su broliu Zigmantu vos išsigelbėjo, pasinaudoję nakties tamsa. Didysis kunigaikštis turėjo dėl ko ne tik išsigąsti, bet ir susirūpinti bei pradėti šauktis Dangaus pagalbos. Kas dabar patvirtins ar patyrė Vytautas asmeninį Švenčiausiosios Mergelės Marijos apsireiškimą, ar tik dėkojo po mūšio jai, kad liko gyvas (kaip paveiksle nutapė kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto paprašytas Petras Kalpokas)? Legenda susieja abu Bažnyčios titulus, o Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų iškilmė, liaudies įprastai vadinama Žoline, Lietuvoje yra labai mėgstama. Trumpai priminkite ilgus šimtmečius trunkančią šios šventovės istoriją. Laima: Būtų paprasčiau tą istoriją priminti ilgu pasakojimu. Bet pasistengsiu. Šventovės fundacijos dokumentai nėra žinomi. Pasak jėzuito istoriko Alberto Vijūko-Kojelavičiaus, šią bažnyčią 1400 metais pastatydino Vytautas Didysis. Ja rūpinosi iš Vilniaus pakviesti pranciškonai. Pirmą kartą ji paminėta Vilniaus vyskupijos diplomatinio kodekso dokumentuose: Bazelio susirinkimas 1439 metais leido šioje šventovėje aptarnauti iš Livonijos ir Prūsijos atvykusius žmones. XVII amžiuje, per didžiuosius Kauno miesto gaisrus 1603, 1624 ir 1668 metais, atokiau stovėjusi bažnyčia veikiausiai menkiau nukentėjo nei kiti miesto statiniai. Tačiau ją tikrai nusiaubė rusų kariuomenė, 1655 m. rugpjūčio 8 d. pirmą kartą miesto istorijoje okupavusi Kauną. Tuoj pat suremontuota bažnyčia dar kartą nukentėjo XVIII a. pradžioje, Šiaurės karo metu. 1812 metais šventovę sukrėtė naujas išbandymas: įžengusi į miestą prancūzų kariuomenė bažnyčioje įsirengė ginklų sandėlį, vėliau, bėgdama iš Rusijos per Kauną, ją padegė; žuvo visa, kas buvo viduje. Rusijos okupacijos metais vykdant negailestingą stačiatikybės įtvirtinimo politiką, pranciškonų vienuolynas patyrė tikrą šoką: 1845 metais vienuolynas buvo panaikintas, bažnyčia uždaryta; 1850-1853 metais ji pertvarkyta į cerkvę - Šv. Nikolajaus soborą. Po Pirmojo pasaulinio karo pasitraukus vokiečiams, liko stirksoti tik pajuodusios ir perdrėkusios bažnyčios sienos. Šventovę iš pelenų prikėlė kanauninkas J. Tumas-Vaižgantas: 1920 m. kovo 31 d. paskirtas rektoriumi, jis energingai ėmėsi remonto, restauravimo, įrengimo, puošybos ir kitų darbų, kurie nenutrūko iki pat jo mirties 1933 metais. Vėliau juos tęsė kiti rektoriai. Ypač dideli šventovės tyrimo, restauravimo ir tvarkymo darbai atlikti 1979-1989 metais, kai bažnyčios rektoriumi dirbo kunigas Liudvikas Čechavičius; pavyzdžiui, 1982 metais pagal T.Makovskio graviūrą atkurta bokšto smailė. Bažnyčios vidus ženkliai pasikeitė, kai joje trejus metus dirbo kunigas Ričardas Mikutavičius. Kuo unikali šios šventovės architektūra? Nijolė: Kaune tai pati seniausia bažnyčia, atstovaujanti ankstyvajai gotikai. Iš pradžių pastatyta bebokštė, o 1600 metais T.Makovskio graviūroje jau pavaizduota su bokštu, kuris galbūt atsirado kaip orientyras Nemunu atplaukiantiems pirklių laivams. Istorinių dokumentų apie ankstyvąjį bažnyčios gyvavimo laikotarpį neišliko, tad nieko tikro negalime teigti. Visi tyrinėtojai pabrėžia, kad bažnyčia yra vienintelė Lietuvoje gotikos stiliaus šventovė, turinti kryžiaus pavidalo planą. Būtina pridurti, kad tai nėra klasikinė navų ir transepto sankirta kryžmos iškyšas formuoja koplyčios, priglaustos prie šoninių navų. Labai išraiškinga bažnyčios presbiterija, dengta žvaigždiniais skliautais; jos sienose išdėstytos septynios įvairių dydžių nišos, apie kurių paskirtį bei prasmę irgi galima tik spėlioti. Presbiteriją nuo navų skiria plati gotikinė triumfo arka tarsi apoteozė gotikinių smailų arkų temos, kuri plėtojama languose, nišose, portalų sąramose ir veržliai susipina žvaigždinių skliautų nerviūrose. Itin įstabus yra bažnyčios formų netaisyklingumas kaip žaviai pakreipta presbiterija ir kaip nelauktai altoriaus pusėn platėja navų dalis! Į ką vertėtų atkreipti dėmesį besilankant Vytauto bažnyčioje? Nijolė: Reikėtų skirti pirmaprades gotikines jos dalis, kurios yra pačios vertingiausios, ir vėlesnius papildymus. Po XVII a. vidurio sugriovimų ir Napoleono kariuomenės invazijos bažnyčia neteko pradinio stogo ir perdangų. Dabar esantys navų skliautai suskliausti 1819 metais, tada padaryti ir keturi stulpai, į kuriuos jie remiasi. Autentiški skliautai išliko tik presbiterijoje ir pietinėje koplyčioje. Plytelių grindys likusios iš XIX amžiaus, kai bažnyčia buvo paversta cerkve. Kilnojama bažnyčios įranga, vargonai jau XX amžiaus naujadarai. Laima: Pirmiausia norėčiau paminėti tuos kūrinius, kurie susieti su kan. J.Tumo-Vaižganto mecenatyste. Tai specialiai naujam neogotiškų formų altoriui 1921 metais P.Kalpoko nutapytas paveikslas Vytauto Didžiojo padėka Švč. Mergelei Marijai po Vorkslos mūšio, jau minėtoji Pieta (1927) ir jo parūpinta nedidukė, iš balto Kararos marmuro iškalta Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo statula. Verti atidesnio žvilgsnio 1933 metais įrengti du Stasio Ušinsko sukurti heraldiniai vitražai. Dabartinį interjerą puošia ir keli reikšmingi paveikslai, į šią šventovę patekę po 1948 metų iš kitų sovietmečiu uždarytų bažnyčių. Visų pirma tai Pranciškaus Smuglevičiaus (1745-1807) sukurtas paveikslas Nukryžiuotasis (XVIII a. pab.), kurio meninė vertė, religinė ir filosofinė reikšmė yra išskirtinė. Originalus ir novatoriškas temos sprendimas suteikia kūriniui apbendrinančią galią, jis gali būti suprastas kaip kryžiaus išaukštinimas. Minėtinas Šv. Onos paveikslas (Mykolas Elvyras Andriolis, 1891-1892). Visų neišvardysi Bažnyčia tai ne tik pastatas su vidaus įranga. Ne mažiau svarbūs ir išskirtine dvasia spinduliuojantys kunigai... Laima: Be abejo. Tai, matyt, buvo ir yra svarbiausia. Užtenka prisiminti jau legendine tapusią kunigo J.Tumo-Vaižganto asmenybę. Galime pasidžiaugti ir dabartinio rektoriaus kun. K. Rugevičiaus veikla. Susikūrusią gyvą bendruomenę kaskart papildo nauji žmonės, dvasiai atgaivą teikia prasmingi pamokslai, vidinio išgydymo pamaldos, mieste garsėja puikus bažnyčios choras, aktyviai darbuojasi gražaus jaunimo būrys tokie ryškiausi kasdienio parapijos gyvenimo ženklai. Kiekviena šventovė turi savų legendų... Laima: Ypač sena Taigi jų turi ir Vytautinė, kaip ją švelniai vadino kanauninkas Tumas-Vaižgantas. Vieną jų, susijusią su švęsto vandens indu, gyvai prisiminė pats kanauninkas: Čia paminėtinos priemenėj švęstam vandeniui laikyti priešistorinio akmens laikotarpio girnos, iš pat pradžių laikytos vytautinėj švęstam vandeniui. Jas, bažnyčią restauruojant, sugrąžino laikrodininko žmona Norkaitienė, pridėdama šią legendą: Šitą akmenį aš prieš dvidešimt metų išpirkau iš žydų. Žydai laikė jį rusų sužavėtu. Rusams uždarant Vytautinę bažnyčią, katalikai buvę nepatenkinti ir murmėję: Vis tiek ji mums sugrįš. Rusų popas į tai atšovęs: Greičiau šitas akmuo sugrįš į savo vietą. Ir sugrįš! atakiai pakartoję katalikai. Norkaitienė pabaigė: Štai, kunigėli, pataisei pranciškonėlių šventyklėlę, tai tegul pirma šis akmuo įeina, o paskui jau žmonelės. Aš taip ir padariau. Pasitelkiau vaikus, kurie važinėjosi mažais ratukais, vos įkėlėm sunkų akmenį (ratukai išlaikė) ir dideliu triumfo triukšmu atsigabenom iš Vilniaus gatvės į Vytauto bažnyčios priemenę. Kitą dieną ir bažnyčią žmonėms atidarėm. Pranašavimas išsipildė. Šią istoriją kanauninkas vaizdžiai papasakojo jo paties surašytame 1931 metų bažnyčios inventoriuje. Kaip manote, kokia Vytauto Didžiojo bažnyčios traukos paslaptis? Nijolė: Manau, tai savotiška romantinė aura, atsiskleidžianti per gotikos formas ir ryšį su upe nė vienas Kauno senamiesčio pastatas nėra taip priartėjęs prie vandens, beveik įbridęs į jį. Gotika asocijuojasi su senumu, archajiškumu, kuris žavi praeities mylėtojus. Juk pastatas toks netaisyklingas, tarsi iš rankos pieštas! Antras bruožas - tai bažnyčios kameriškumas. Šiuolaikinis žmogus linkęs rinktis tokią sakralinę erdvę, kurioje jis gerai jaučiasi, kur neprapuola minioje. Be to, teko pastebėti, kad ir šv. Mišių liturgija kamerinėje erdvėje švenčiama labiau išgyvenant asmeniškai ir bendruomeniškai. Žmonės jaučia ir tai, kaip jie yra priimami dvasininkų o šiuo požiūriu Vytautinei, atrodo, nuolat sekėsi... Pabaigoje ko palinkėtumėte Vytauto Didžiojo bažnyčiai? Nijolė: Rengdama knygelę, tarsi naujom akim atidžiai tyrinėjau pastato vidų ir išorę. Bažnyčios sienos sovietmečiu nebaigtos restauruoti, visi išorės darbai atlikti, kaip tada dažnai buvo daroma, tam kartui. Tvarkyti jau reikėtų ir stogą, ir pamatus bei rūsius. Ką jau ir kalbėti apie būtiniausią vidaus remontą, kurį vis dėlto turėtų prižiūrėti profesionalūs restauratoriai. Aišku, linkėčiau dosnaus mecenato, bet ne mažiau ir veiklių bendruomenės narių, kurie imtųsi pastato atgaivinimo projekto... Dėkoju už pokalbį! Knygelę galima įsigyti pačioje Vytauto Didžiojo bažnyčioje, taip pat Kauno arkivyskupijos muziejuje (Vilniaus g. 29) ir Šv. Kazimiero knygyne (Vilniaus g. 3). Beje, tikimasi, kad tai bus pirmasis, bet ne paskutinis leidinys, skirtas žymiausioms Kauno arkivyskupijos šventovėms. Kalbėjosi Rima VALINČIŪTĖ Autorės nuotraukos
© 2005 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |