|
Mokyklos
šimtmečio šventė
Rūta JONUŠKIENĖ
|
Prie mokyklos atidengta mokyklos
šimtmetį priminsianti paminklinė
lenta. Kalba Leliūnų parapijos
klebonas kun. Kostas Balsys
(viduryje). Kairėje - dabartinis
Leliūnų pagrindinės mokyklos
direktorius Edmundas Martinavičius
|
Kiekvienos mokyklos istorija susideda iš šimtų
ir tūkstančių mažesnių istorijų, kurias rašė ir teberašo buvę bei
esami mokiniai ir mokytojai. Kai mintimis grįžtame į mokyklą, visada
prisimename mokyklinius suolus, baltos kreidos kelią klasės lentoje
ir mokytojus, tėviškai globojusius, mokiusius, patarusius, paskatinusius
nuolat ieškoti žinių ir savojo gyvenimo kelio.
|
|
Dainų
šventės 75-mečiui
|
Paminklą kanklininkui P.Puskunigiui
šventina kun. Žydrūnas Kulpys
|
Šakiuose tris dienas vyko dainų ir šokių šventė
Juozo Lingio jovarų išsūpuoti, skirta pirmosios zanavykų dainų
šventės 75-mečiui paminėti. Scenoje po atviru dangumi atgijo komedijos
Amerika pirtyje herojai. Tai bendras Kalvarijos Titnago, Tautkaičių
klojimo teatro, Kazlų Rūdos, Griškabūdžio ir Zanavykų teatrų kūrybinis
darbas. Renginio dalyviai galėjo apsilankyti teatralizuotuose dvylikos
seniūnijų kiemeliuose, kur buvo vaišinama kaimiška duona, sūriu
ir gira, kriūkiečiai siūlė keptų žiobrių, Plokščių moterys vabaliene
vaišino. Po iškilmingų šventės dalyvių eitynių miesto gatvėmis,
skambant pučiamųjų orkestro Kybartai maršui, J.Lingio parke skambėjo
lietuvių liaudies dainos, sukosi šokėjų poros. Dainų šventėje dalyvavo
apie pusantro tūkstančio saviveiklininkų ne tik iš Šakių, kaimyninių
Marijampolės, Vilkaviškio rajonų, bet ir iš Radviliškio, Kaišiadorių,
Kauno ir Vilniaus.
|
|
Apgavystė
vidury dienos
|
Dabar miške jodinėti pavojinga
gali nusodinti nuo arklio
|
Turbūt niekas nepaneigs, kad po nepriklausomybės
atkūrimo Lietuvoje dėl įvairių biurokratų, sukčių, savanaudžių valdininkų
ir kitų neteisingų žmonių labiausiai skriaudžiami kaimiečiai.
Apgavo mane vidury baltos dienos, aimanuoja
senas žemdirbys, visą gyvenimą praleidęs kolchozo laukuose prie
traktoriaus vairo ir praradęs ten sveikatą, dabar negalintis atsiimti
tėvų ir senelių žemės, nes joje įsikūrė žmonės, atvykę iš kitur.
Tačiau Rapolas dėl to per daug nepyksta menka nauda iš tos žemės.
O kas bus vėliau, ūkininkas be žemės nebesuka sau galvos jam jau
beveik 70 metų.
|
|