Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Gimtas kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Ekumeninis kelias negrįžtamas

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI susitinka su Pasaulio Bažnyčių Tarybos generaliniu sekretoriumi metodistų pastoriumi Samueliu Kobija

II Vatikano Susirinkimo įtaka

Tęsdamas savojo pontifikato pradžios daromus tvirtus pareiškimus ekumenizmo naudai, popiežius Benediktas XVI, birželio 16 dieną audiencijoje Vatikane priėmęs Pasaulio Bažnyčių Tarybos (PBT) generalinį sekretorių pastorių Samuelį Kobiją, pabrėžė, jog „Katalikų Bažnyčios įsipareigojimas krikščionių vienybei siekti yra negrįžtamas“. Beje, sąvoką „negrįžtamas“ arba „neatšaukiamas“ kalbėdamas apie ekumenizmą neretai vartojo ir popiežius Jonas Paulius II, todėl išreikšdamas panašias mintis dabartinis Šventasis Tėvas, matyt, norėjo dar kartą priminti, kad yra pasirengęs tęsti savo pirmtako iškilius darbus.

1948 metais įkurtai didžiausiai tarptautinei ekumeninei organizacijai – Pasaulio Bažnyčių Tarybai, kurios centras yra Šveicarijos mieste Ženevoje, dabar priklauso 347 bažnytinės bendruomenės, veikiančios daugiau kaip 120 šalių. Tai praktiškai beveik visos pagrindinės protestantų denominacijos ir nacionalinės Stačiatikių Bažnyčios, jungiančios beveik 400 milijonų tikinčiųjų. Katalikų Bažnyčia, kurios gretose yra daugiau kaip 1,1 milijardo tikinčiųjų, nėra PBT narė, bet su ja glaudžiai bendradarbiauja sprendžiant konkrečius ekumeninius klausimus.

2004 metais nauju Pasaulio Bažnyčių Tarybos vadovu išrinktas juodaodis metodistų dvasininkas iš Kenijos S.Kobija anksčiau planavo apsilankyti Vatikane ir susitikti su Jonu Pauliumi II, tačiau Popiežiaus liga ir mirtis neleido įgyvendinti sumanymo. Dabartiniame susitikime pasakytoje kalboje tai priminęs popiežius Benediktas XVI padėkojo pastoriui S.Kobijai už dalyvavimą jo pirmtako laidotuvėse, taip pat už nuoširdų sveikinimą, atsiųstą naujojo Romos vyskupo inauguracijos proga.

Popiežius taip pat priminė, kad santykiai tarp Katalikų Bažnyčios ir Pasaulio Bažnyčių Tarybos išsivystė II Vatikano Susirinkimo laikotarpiu, kada į jo sesijas ekumeninė organizacija buvo atsiuntusi savo stebėtojus. Baigiantis Susirinkimui 1965 metais buvo įkurta Jungtinė darbo grupė, kuri tarnauja kaip reikšmingas ekumeninis įrankis Katalikų Bažnyčios ir PBT stiprėjantiems kontaktams. Šios grupės nariu nuo 1968 iki 1975 metų buvo ir dabartinis Popiežius, kuris tuomet dirbo teologijos profesoriumi Vokietijoje.

Konkrečių veiksmų vienybės poreikis

Pažymėjęs, kad minėtos darbo grupės veikla bendram krikščionių vienybės tikslui (kad „visi būtų viena“ (Jn 17, 21)) tebėra aktualus, Benediktas XVI pranešė, jog jos nariai tolesnėms konsultacijoms ir įkūrimo 40-mečiui paminėti susitiks lapkričio mėnesį. „Mes turime viltį ir meldžiamės, kad toliau bus aiškinamasi dėl šio jos tikslo ir darbo metodologijos, jog būtų pasiektas dar efektyvesnis ekumeninis supratimas, bendradarbiavimas ir pažanga“, – sakė Popiežius.

Jis dar kartą priminė savo ekumenines nuostatas, išsakytas savo pirmojoje homilijoje, pasakytoje balandžio 20 dieną, netrukus po išrinkimo į šv. Petro sostą, aukotose šv. Mišiose, kad jo „prioritetinė pareiga – be paliovos darbuotis dėl atkūrimo visiškos ir regimos Kristaus išpažinėjų vienybės“. Tam yra reikalingas vidinis atsivertimas, konkretūs veiksmai, atliepiantys širdžiai ir protui, bei geros intencijos. Popiežius Benediktas XVI pastebėjo, kad tai iškeldamas jo pirmtakas Jonas Paulius II kalbėdavo apie „dvasinį ekumenizmą“.

Jis pacitavo 1995 metais paskelbtos ekumeninius klausimus nagrinėjančios enciklikos „Ut unum sint“ prasmingus žodžius: „Tikėti Kristų reiškia trokšti vienybės; trokšti vienybės reiškia trokšti Bažnyčios; trokšti Bažnyčios reiškia trokšti bendrystės malonės, kuri atitinka Tėvo valią visai amžinybei“. Tokia yra visiškos krikščionių vienybės siekimo dvasinė prasmė. Popiežius Benediktas XVI sakė, kad meldžiasi už Pasaulio Bažnyčių Tarybos ekumeninę veiklą ir jos atnaujinimą.

Ekumeninės formacijos svarba

Pastorius S.Kobija savo kalboje Šventajam Tėvui taip pat sakė, jog PBT meldžiasi už jo sielovadinės tarnystės sėkmę. „Aš pabrėžtinai norėčiau užtikrinti, kad mūsų maldos lydi jus sielovadinėje veikloje, kurią jūs pradėjote su aiškiais vilties ženklais“, – teigė jis ir padėkojo popiežiui Benediktui XVI už pačioje pontifikato pradžioje parodytą asmeninį suinteresuotumą krikščionių vienybei skatinti.

Pasaulio Bažnyčių Tarybos vadovo įsitikinimu, visų denominacijų krikščionys turi stiprinti bendrą dvasinį jų bendradarbiavimo pagrindą ir kartu stengtis suteikti pasauliui „moralinį aiškumą bei pasitikėjimą“. Tai ypač svarbu šiandieninėje permainų kupinoje žmonių visuomenėje, kai vertybėmis pradedama abejoti ar jas reliatyvizuoti, kai labai išaugęs netikrumas, o į pareigų vykdymą iš viso žiūrima abejingai. Krikščionių bendruomenės turi skirti didesnį dėmesį ekumeniniam švietimui, kas yra svarbu pasitikėjimui stiprinti.

„Pastaraisiais dešimtmečiais santykiai tarp Bažnyčių radikaliai pasikeitė nuo buvusios izoliacijos iki abipusės pagarbos ir bendradarbiavimo“, – sakė pastorius S.Kobija. Kita vertus, jis pastebėjo, jog įprasti ekumeninės formacijos būdai yra gerokai sumenkėję, o ekumeninė pažanga bažnytinėse „viršūnėse“ nėra pakankamai gerai išaiškinama visiems bendruomenių nariams, todėl iškyla sunkumų ją suprasti ir priimti. „Svarbūs žingsniai regimos vienybės kryptimi nėra pakankamai aptariami bendruomenėse, dėl to jie nebūna visiškai priimami ir įvedami į Bažnyčių gyvenimo praktiką“, – apgailestavo PBT generalinis sekretorius.

Bažnyčios ir bažnytinės bendruomenės samprata

Pastorius S.Kobija atkreipė dėmesį, jog yra svarbu ekumeninio dialogo eigoje išsiaiškinti klausimus, susijusius su Bažnyčios struktūrine sandara, taip pat dėl pačios „Bažnyčios“ sąvokos tikrosios prasmės, nes tai yra jautrus dalykas skirtingų krikščioniškų denominacijų bendradarbiavimui. Kaip žinoma, 2000 metais tuometinė kardinolo J.Ratcingerio vadovaujama Tikėjimo doktrinos kongregacija paskelbtame dokumente „Dominus Iesus“ priminė Šventojo Sosto poziciją, kad krikščionių bendruomenė, nepripažįstanti Eucharistijos sakramento ir neturinti apaštalinės įpėdinystės, negali būti traktuojama kaip „Bažnyčia“ tikruoju jos supratimu.

Vadovaujantis šiomis nuostatomis, tik Katalikų ir Stačiatikių Bažnyčios yra išlaikiusios bruožus, reikalingus Kristaus Bažnyčios sampratai, o protestantiškos denominacijos katalikų dokumentuose yra įvardijamas ne kaip „Bažnyčios“, bet dažniausiai tik kaip „bažnytinės bendruomenės“. Toks nevienodas apibrėžimas, anot pastoriaus S.Kobijos, trikdo daugelį protestantų, todėl dėl „Bažnyčios“ sampratos pradėta diskusija pačioje Pasaulio Bažnyčių Taryboje, ir jie nori, kad šis klausimas būtų svarstomas dialoge „su visais ekumeniniais partneriais“.

Kad ši diskusija reikalinga, galima sutikti, bet būtina pastebėti, kad skirtingas „Bažnyčios“ ir „bažnytinės bendruomenės“ apibrėžimas nėra Tikėjimo doktrinos kongregacijos ar kardinolo J.Ratcingerio sukurta naujovė. Apie tai labai aiškiai kalbama II Vatikano Susirinkimo ekumeniniame dekrete „Unitatis redintegratio“, kur pabrėžiamas katalikiškojo požiūrio į Rytų Bažnyčios, išlaikiusios apaštalinę įpėdinystę, esminis skirtumas nuo į per reformaciją atsiskyrusias protestantų bendruomenes, neturinčias nei sakramentinės kunigystės, nei visiško Eucharistijos slėpinio substancialumo.

Dėl to ekumeninė partnerystė su Rytų Bažnyčiomis yra lygiavertė siekiant trokštamos eucharistinės bendrystės. Kita vertus, nereikia užmiršti, kad nuo Romos vėlyvaisiais viduramžiais atskilusios protestantų bendruomenės „turi ypatingą giminystės ryšį su Katalikų Bažnyčia dėl ilgo bendro bažnytinio gyvenimo praėjusiais amžiais“ (UR,19), todėl ekumeninio bendradarbiavimo galimybės čia taip pat yra didelės.

Santykių su stačiatikiais klausimai

Po susitikimo su popiežiumi Benediktu XVI surengtoje spaudos konferencijoje pastorius S.Kobija pastebėjo, kad minėtų klausimų išaiškinimas yra reikšmingas skirtingų krikščioniškų denominacijų „gebėjimui ar negebėjimui pripažinti viena kitą kaip Bažnyčias“. Kartu jis nurodė nesirengiąs reikalauti, jog Katalikų Bažnyčia atsisakytų dokumento „Dominus Iesus“ mokymo ir kad ekumeniniame bendradarbiavime reikia žvelgti į priekį vadovaujantis popiežiaus Benedikto XVI naujosiomis intencijomis, išsakytomis po inauguracijos į šv. Petro sostą. „Siekiant supratimo dėl pažangos vienybėje, yra svarbu kalbėti kita kalba, apeinant tai, kas buvo pasakyta anksčiau“, – diplomatiškai kalbėjo pastorius S.Kobija.

Jis taip pat nurodė, jog PBT nori padėti gerinti santykius tarp Vatikano ir Stačiatikių Bažnyčių, kurie pastaraisiais metais buvo gana įtempti. Ypač Rusijos Stačiatikių Bažnyčia kaltina katalikus neva „prozelituojant“ jų kanoninėje teritorijoje, kuri, pasak Maskvos patriarchato, apima beveik visą buvusios Sovietų Sąjungos plotą. Katalikų Bažnyčia neigia „prozelitizmo problemą“ Rusijoje, pabrėždama, kad atkurianti savo tradicines struktūras sielovadai tarp vietos katalikų. Ši įtampa užkirto kelią neseniai mirusio popiežiaus Jono Pauliaus II ilgai svajotam vizitui į Rusiją ir sukėlė sunkumų ryšiuose tarp Šventojo Sosto ir Rusijos vyriausybės, kuri yra nemažoje Maskvos patriarchato įtakoje.

„Mes esame pasirengę, jeigu būsime paprašyti kaip Pasaulio Bažnyčių Taryba, padėti stiprinant ir gilinant santykius tarp stačiatikybės ir Katalikų Bažnyčios“, – kalbėjo PBT vadovas, kuris vėliau buvo nuvykęs pasitarti į Maskvą. Pastorius S.Kobija nurodė, kad pastaruoju metu Pasaulio Bažnyčių Taryboje iškilusi polemika padėjo geriau pažinti Stačiatikių Bažnyčių poreikius. Šią polemiką sąlygojo stačiatikių protestai, jog PBT įsivyravo protestantiškoji kryptis su jos liberaliąja teologija (moterų kunigystės, homoseksualų „santuokų“ toleravimo klausimai), kas nėra priimtina Rytų krikščionims. Dėl to kai kurių šalių Stačiatikių Bažnyčios buvo išstojusios iš ekumeninės organizacijos arba apribojusios veiklą joje.

Pastorius S.Kobija pakvietė popiežių Benediktą XVI apsilankyti Pasaulio Bažnyčių Tarybos būstinėje Ženevoje. Popiežius Paulius VI tokį vizitą atliko 1969 metais, o popiežius Jonas Paulius II – 1984 metais.

© 2005 "XXI amžius"