|
Prašau pagalbos Lietuvos partizanams įamžinti
Viešas laiškas Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko
pavaduotojui Česlovui Juršėnui
Daug kartų esu rašęs į dvisavaitraštį Laisvas laikraštis, norėdamas atkreipti valdžios vyrų ir visuomenės dėmesį į tai, jog atkūrus Lietuvos valstybingumą iki šiol aukščiausioji ir vykdomoji Lietuvos valdžia neprivertė okupantų valdžiai talkinusių pareigūnų žudant mūsų tautą pasakyti, kur yra užkasti tūkstančių Lietuvos partizanų ir jų vadų palaikai.
Stengiuosi šiek tiek pateisinti kairiųjų pažiūrų mūsų parlamentarus, Valstybės saugumo departamento, Vidaus reikalų ministerijos darbuotojus. Dalies jų tėvai vienokiu ar kitokiu būdu talkino okupantams jų kovoje su Lietuvos partizanais. Nors vaikai neatsako už savo tėvų nusikaltimus tautai ir valstybei, tačiau, savaime suprantama, jiems vis dėlto nelengva suprasti partizaninės kovos prasmę.
Negaliu atleisti tiems, kurie šiandien, laikydami save Lietuvos patriotais, net kovotojais už mūsų tėvynės laisvę, visiškai abejingai laukia, kol išmirs paskutiniai liudininkai, kurie žudė ir kankino partizanus, išniekindavo jų kūnus miestelių gatvėse, o po to užkasdavo šiukšlynuose, balose ar žvyrduobėse.
Noriu priminti iki šiol nutylimą faktą apie tai, jog Rainių miškelio budelis P.Raslanas po Kovo 11-osios daug metų niekieno nekliudomas vaikščiojo Vilniaus gatvėmis, buvo net prokuratūroje apklaustas apie savo kruvinus darbelius, o po to Atkuriamojo Seimo valdžios išleistas į savo tėvynę Rusiją...
Pagaliau mano beldimas į patriotų sąžinę buvo išgirstas vienam paskutinių žurnalo Veidas numerių pasirodė žinutė, kad anoniminiai drąsuoliai pagaliau išdrįso šiuo klausimu kreiptis į Rusijos vadovą V. Putiną. Gaila, kad marazmas sutrukdė jiems suvokti, jog Lietuva jau 15 metų faktiškai nepriklausoma nuo Rusijos, nėra jos kolonija, o V. Putinas nėra mūsų valstybės galva. Putinas, aišku apsidžiaugė sužinojęs apie lietuvių prašymą padėti išaiškinti, kokioje Lietuvos pelkėje buvo sumerkti jos partizanų kūnai.
Reikėtų kreiptis į Seimo opoziciją. Tačiau jos deputatų elgesys svarstant KGB rezervininkų klausimą, Tamaros Birmontienės apvilkimas Konstitucinio Teismo teisėjos toga, bailus elgesys Lietuvos archyvų viršininko V.Grigoraičio atžvilgiu neleidžia žemintis prieš ištižėlius.
Šį birželį, pagaliau po ilgų mano pastangų (nelaikau to neetišku pasigyrimu), buvo pradėtos minėti Lietuvos okupacijos ir genocido dienos metinės. Ir dar kaip tik birželio 15 dieną prie Televizijos bokšto buvo atidengtas paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę.
Išgirdęs Tavo, Česlovai, pavardę, vienintelio iš Seimo narių, fundatorių sąraše, labai apsidžiaugiau. Štai kas gali padėti Lietuvos partizanams, pagalvojau prisiminęs Tavo 2003 metų paramą, gautą LLL 25-ųjų metinių proga surengtai konferencijai ir knygai apie Lietuvos laisvės lygą (kurioje, gerai žinojai, bus daug kritikos partijos, kuriai iki šiol priklausai, adresu) iki 1990 metų. Jeigu ne Tu, Česlovai, toji knyga būtų buvusi patriotų sunaikinta. Jeigu 800 iš 1000 šios knygos egzempliorių šiandien yra skaitytojų rankose, visų pirma esu dėkingas Tau.
SSRSVokietijos karui prasidėjus, per trejetą pirmų mėnesių net trys milijonai Rusijos kareivių pateko į vokiečių nelaisvę, iš kurių, vienos Rusijos televizijos pripažinimu, net milijonas perėjo į priešo pusę tapdami esesininkais, rusų tautos vadinamais karateliais (baudėjais).
Sibiro ir Uralo konclageriuose bei Magadano tremtyje (bent Tu skiri sąvokas tremtis ir kalinimas lageryje) bendravau ne su baudėjais, o tik su tais, kurie gynė Rusiją nuo įsibrovėlių į rusams šventą žeme. Laikiausi ir tebesilaikau nuomonės, kad ir kokia būtų tavo valstybės valdžios politinė ir socialinė santvarka, kad ir kaip ji tau nepatiktų, privalai ginti ją, kovoti su svetimais įsibrovėliais. Tu gini nuo priešų savo valstybę, o ne jos santvarką. Kovok su, tavo manymu, bloga santvarka, o ne su valstybe, savo Tėvyne.
Taip aš skirtingai traktavau rusus (dažnai komunistus), kurie kovojo už Rusiją ir kurie tapo baudėjais.
Rusai privalo ginti Rusiją, o lietuviai Lietuvą.
Todėl kreipiuosi į Tave, prašydamas padėti konservatoriams pagaliau įvykdyti prieš dešimt metų ant Lukiškių aikštės akmeninės lentos išgraviruotą priesaiką pastatyti aikštėje paminklą Nežinomam Lietuvos partizanui.
Jau prieš dešimt metų rašiau spaudoje, kad kiekviena save gerbianti valstybė turi savo sostinėje supiltą Nežinomojo kareivio kapą ir ant jo pastatytą paminklą, kuriam, prisilaikant tarptautinių tradicijų, nusilenkia į svečius atvykę užsienio valstybių karaliai, prezidentai, kariuomenių vadai. Prieš karą Kaune buvo pastatytas toks paminklas, okupantų sunaikintas ir dainuojančios revoliucijos metais atstatytas.
Lietuva nepriklausoma jau 15 metų, tačiau aukštieji svečiai vedami į Vilniaus stačiatikių, vėliau pervadintas į sovietinių karių kapines. Daugelis garbingų svečių nesąmoningai (o gal ir sąmoningai) įtikinami, kad lietuviai yra ne katalikai ir už Lietuvos laisvę savo galvas paguldė tik apie dešimt ten palaidotų tautos didvyrių. Tokį kapą-paminklą 1995 metais (nebūdami valdžioje) pažadėjo supilti Vilniuje konservatoriai. Dar nepamiršau 1995 m. gegužės 20 d. iškilmių prie minėtos akmeninės plytos. Tačiau lėšas, skirtas paminklui, iššvaistė G.Vagnorius.
Praėjo 10 metų, o paminklo dar vis nėra. Ar tas vilkinimas nėra sąmoningas?
Esu įsitikinęs, jog Tu, Česlovai, iškvietęs į Seimą teisėsaugos pareigūnus, nesunkiai įtikinsi juos, kad pagaliau būtina iškviesti ir buvusius aukštus KGB karininkus, kurie pažadės pasakyti, kur yra iki šiol nežinomos masinės Lietuvos partizanų kapavietės, kur palaidoti visi Lietuvos partizanų vadai, išskyrus tuos, kurie buvo sušaudyti ar nukankinti Maskvos Lubiankoje. Šių Lietuvos partizanų palaidojimo vietų nežino nė pats Rusijos prezidentas V. Putinas. O jeigu ir žinotų, neatsakytų į minėtų anonimų, pasiskelbusių Veido žurnale, kreipimąsi.
Lieku įsitikinęs, jog šį mano prašymą patenkinsi.
Esu girdėjęs, kad Lietuvos partizanų kapaviečių saugojimo nuo mūsų tautos Maskvos KGB įsakymą vykdė generolas majoras R.Vaigauskas. Nežinau, ar jis dar gyvas. Tačiau apie šią problemą ne mažiau žino generolai E.Eismuntas ir M.Misiukonis, pulkininkas E.Baltinas ir kiti.
Pagarbiai,
Antanas Terleckas
Vilnius
© 2005 "XXI amžius"
|