|
Neieškokite kvailų ministrų!
Liaudies išmintis skelbia, jog ne vienas šuo margas. Taip sakoma, jeigu daiktą pametęs pastebi, jog kas nors kitas panašiu naudojasi. Na, tąsyk ir prasideda. Pametusysis paprastai yra linkęs kitą apvaginti, o tas ginasi, jog tuo daiktu vos ne nuo užgimimo naudojasi. Tad ir sako: Nieko aš neradau, ne vienas šuo margas! Tad ir apsiramink, žmogau, ir toliau savo daikto ieškok, o kas mano, tai mano, neatiduosiu. Paprastai tuo ir baigiasi, jeigu pametusysis į teismą nesikreipia.
Tačiau ką daryti, jeigu niekas nepametė, o kažkas rado? Yra gi laimingų žmonių, kuriems pasiseka rasti, kai kiti pameta, o kai gerai paieško, lengvai randa net tai, ko kiti nė negalvoja pamesti. Sako, jog tie laimingieji būna jau su marškinėliais užgimę, tad nėra ko stebėtis, kad jiems taip ir sekasi.
Nedaug tų laimingųjų po pasaulį vaikšto, o gaila, nes kam gi nesinorėtų jų kailyje lindėti, su laime glėbiais matuotis! Rusijoje po revoliucijos toks Ostapas Benderis tiesiog stebuklus išdarinėjo, o Lietuvoje taip pat ne vienas ir ne du laimėje ir garbėje lepinosi - Petrikas su savo laime netgi Amerikon nukako, o Stašaitis kol kas dar Lietuvoje tautiečiams iš pavydo užmigti neleidžia.
Tai kad mūsų ministrai tokie laimingi ir išradingi būtų! Tada kaip mat mūsų Lietuvėlė sužydėtų, suklestėtų ir nei jokių Europos fondų, nei išmokų, nei išmaldų kaulyti nereikėtų! Sėdi ministro kėdėje, automobiliu važiuodamas, randi laimę pakelėje, įsimeti bagažinėn, ir padarai visus tautiečius laimingus ir turtingus! Juokai menki - laimingas ministras savo poste!
Kaip būtų gera, jeigu nors vieną tokį ministrą turėtume! Dabar nors verk, kaip negerai - nei jie turi išmanymo, nei kompetencijos, vis ką nors ne taip padaro, ne taip pasako, koalicija braška, Premjeras nervinasi, Prezidentas pyksta, o mums visiems nei verkti, nei juoktis iš tokių ministrų. Ir Lietuvos gaila, ir atlyginimai maži, ir pensijos nedidelės. O alaus už dyką taigi niekas neduoda.
Tačiau (eina garsas) ir pas mus gali užtekėti laimės žvaigždė. Opozicija koaliciją pjauna pjauna kaip uošvė žentą - be peilio ir be pjūklo. Ir retai kuriam pasiseka baltų pirštinaičių nesusipurvinti. Pagedo pasaulis! Anksčiau tik baimės akys buvo didelės, o dabar didesnių kaip pavydo niekur nesurasi. Taigi negana, kad Prezidentas vienam tokiam, pirštinaites susipurvinusiam, kėdę patogesnę pasirinkti pasiūlė, tai dar tie nenaudos žurnalistai iškapstė, kad žmogus po laiminga žvaigžde ir su auksiniais marškinėliais gimdytas buvo. O kaipgi kitaip, jeigu diplomo niekas nepametė, o jis vis ieško ir ieško. Ir dabar jau jo tas diplomas - ne vienas šuo margas!
Bet laimė viena po pasaulį niekada nevaikšto. Štai ir dabar, ėmė nelaboji ir gretimais prisisuko. Ar tu šunimi losi, ar vilku kauksi, niekas nepatikės, kad esi nekaltas! Jeigu įšalo uodega, vis tiek gausi lupti. Jeigu nebūsi kvailas, uodegą nusitrauksi, užtat kailį sveiką išneši. O jeigu užsispirsi, tai kvaili kaimiečiai ir užmušti gali - ką tu bepadarysi, jeigu uodega tvirtai prikaista?!
Laimingieji ir išradingieji daug gudrybių žino. Jie moka, kaip iš vaško sagą išlieti ir prie marškinių prisiūti, jie moka pinigą iš už ausies ištraukti, jiems vieni niekai kaip visiems matant ir nieko nepastebint milijoną arba du be pėdsakų nudžiauti - jie viską sugeba. Tačiau ir jiems, vargšams, nelaba diena ateina, kai visi į juos akis pakabina ir klausinėti ima: o iš kur tas tavo diplomas, jeigu tu nesimokei? O kaip tu jį gavai, jeigu toje mokykloje tokių mokslų neakivaizdžiai niekas nemoko? Sakyk, pasakyk, atsakyk, netylėk, šnekėk! Nabagas nuo tokio dėmesio dar ir kuoktelėti galėtų, jeigu nebūtų po laiminga žvaigžde gimęs. Ir mėtytas, ir vėtytas būdamas, ne vienam milijonui kojas pritaisęs ir iš kvailų muitininkų, prokurorų ir teisėjų nukukinęs ir per senatis nuzulinęs, negi imtų ir supasuotų tokiu momentu, kai visa Lietuva akis pakabinusi tik ir laukia - kas gi čia bus?
Laukite ar nelaukite, o kaip nieko nebuvo, taip nieko ir nebus! Kad tik mūsų laimingasis ir išradingasis nesugalvotų, kaip iš balos sausam išbristi, o iš peklos neapsvilusiam išlįsti! Žinoma, kad išsisuks ir iš šios kebeknės. Kadangi daug pinigų turi, nuvažiuos, pavyzdžiui, Rusijon, nueis, sakysim, pas tą universiteto rektorių ir sakys: Na, mokslų bokšte, akademike, profesoriau, ar kaip tu ten vadiniesi, ar nori porą milijonų baksų gauti savo mokslo šventovei iš bankroto ištraukti, savo profesorių algoms iki pasaulinio lygio pakelti? Aš, matai, iš Europos Centro atvažiavau tau padėti, nes Rusijai daug sentimentų jaučiu, man nieko negaila jums, kad tik mokslai stebuklus darytų. Na, ir man vieną stebuklą (tik vieną mažą stebuklėlį) padarysi - pasamdyk profesorių kiek tik reikia, tegul dirba ir mane gerai išmoko ekonomikos ir kitų gudrybių, ir tegul diplomą pagal visus Rusijos ir Europos standartus išrašo - kad aš jūsų universitetą, sakysim, dar prie bolševikų vienais penketais užbaigiau.
O ką, bene jis kvailas būtų, kad to nepadarytų?! Mes ir tamstos to nepadarytume, bet mes nė tiek milijonų neturime, kad tokius pokštus išdarinėti pajėgtume. O tie, kurie turi, ir dar po laimės žvaigžde su auksiniais marškiniais gimę, ir dar kiek tik reikia milijonų turi, žinoma, dar ir ne tiek gali, ką jiems tai reiškia! Kol kas eksministras atvežė tik pažymą, jog galbūt studentų sąrašuose buvęs, o vėliau, žiūrėk, ir diplomas atsiras!
O jums, gerbiami tamstos, norėtume iš visos širdies patarti - nevarvinkit seilės į svetimus milijonus, nesigrožėkite, kaip šauniai jie nugvelbti, paglemžti, nukukinti ar pasiimti! Ne jūsų nosiai tie milijonai! Pasitenkinkite minimaliais atlyginimais (kuriuos ir ministrai, sako, savo pavaldiniams moka) ir nespoksokite taip godžiai į televizorių, laukdami, kada Prezidentas vieną ar kitą ministrą išvys - neieškokite kvailių tarp ministrų! Jeigu tamstos užsigeidėte į kvailius pasižiūrėti, turgun nueikite, ten kiekvieną minutę ką nors apsuka ir kvailiu palieka, tik žiūrėkite, patys kvailių beieškodami, kvailiais iš turgaus namo nepareikite. Jeigu ministrais nesate, tai nesipuikuokite! Sėkmės ir laimės Jums, brangieji!
Jonas Kazimieras Burdulis,
Juozas GREVELDA
© 2005 "XXI amžius"
|