Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Gimtas kraštas
Kultūra
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Pasaulis
Pozicija
Teatras

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Į savo ateities kūrimą turi įsitraukti
visa Lietuva

Minint prelato Mykolo Krupavičiaus
gimimo 120-ąsias metines

Prof. Ona VOVERIENĖ

Mykolas Krupavičius, 1905 metais baigęs Veiverių mokytojų seminariją

Kalvarijos klebonas – kun. Mykolas Krupavičius 1935 metais

Mylėk Viešpatį Dievą už viską labiau.
Artimą – kaip pats save.
Tėvynę – už save labiau.
         Prel. M.Krupavičiaus
                   gyvenimo credo

Juo ir prasideda knyga „Prelatas Mykolas Krupavičius“, parengta Ados Urbonaitės, OSF, kuri buvo išleista 1985 metais pogrindžio sąlygomis vos keliasdešimties egzempliorių tiražu. Ji buvo skirta prelato Mykolo Krupavičiaus gimimo 100-osioms metinėms.

Šios knygos reikšmė Lietuvos istorijai ir prelato M.Krupavičiaus atminimui išsaugoti buvo neįkainojama: šimtas metų – tai ta riba, kurią peržengęs mirtingas žmogus tampa nemirtingu, amžinai išliksiančiu tautos atmintyje.

M.Krupavičius gimė 1885 m. spalio 10 d. Balbieriškyje, darbininko mechaniko Pranciškaus ir Rozalijos Malinauskaitės Krupavičių šeimoje. Tai buvo katalikiška šviesuolių šeima, kurios namuose buvo turtinga biblioteka ir knygų ne tik lietuvių, bet ir lenkų, vokiečių, prancūzų ir rusų kalbomis. Šeimoje augo keturi vaikai – Melanija, Mykolas, Veronika ir Marija.

Tėvas išvyko į Ameriką, tikėjosi užsidirbsiąs pinigų ir pastatysiąs savo šeimai naują erdvesnį namą. Bet ten žuvo automobilio avarijoje. Motina R.Krupavičienė liko su keturiais vaikais. Sunkiai vertėsi. Ji mirė 1920 metais.

Mykolas mokėsi Kriaunių kaime, vėliau – Igliškėlių pradžios mokykloje. Mokėsi gerai, todėl mokytojas jam dažnai pavesdavo „mokytojauti“ mažesniesiems. Mokytojo profesija jam atrodė patraukli ir viliojanti. Todėl baigęs mokyklą įstojo į Veiverių mokytojų seminariją. Sunkios gyvenimo sąlygos pakirto vaikino sveikatą ir per baigiamuosius egzaminus jis susirgo džiova.

Pinigų gydytis nebuvo, todėl jį gydė kaimo moterėlės žolininkės. Gerai gydė. Pabuvęs namuose M.Krupavičius sustiprėjo ir išvažiavo mokytojauti į Penchratkos mokyklėlę netoli Lomžos. Vėliau mokytojavo Rutkų kaimelyje, irgi Lenkijoje.

1907 metais grįžo į Lietuvą ir metus iki 1908-ųjų mokytojavo Papilėje. Čia susipažino su jaunu kunigu Petru Gudauskiu, kuriam labai rūpėjo, kad „būtų Lietuva lietuviams, lietuvių dvasinė ir materialinė gerovė, lietuvių tautinė ambicija“ (Prelatas Mykolas Krupavičius. K. 2001. P. 25).

Papilėje M.Krupavičius įsitraukė į aktyvią visuomeninę tautinę veiklą, skaitė paskaitas, žadino tautinę savimonę, kalbėjo apie savo nepriklausomos valstybės atkūrimo būtinybę, organizavo įvairius lietuvių susibūrimus. Net surengė vaidinimą, skirtą šventajai Agnietei, į kurį susirinko ne tik Papilės, bet ir iš aplinkinių kaimų žmonės. Po vaidinimo visi žiūrovai atsistojo ir sugiedojo Vinco Kudirkos „Tautišką giesmę“. Caro žandaras, atėjęs į vaidinimą, giedant himną nenusiėmė kepurės. Prie jo priėjęs kun. P.Gudauskis jam kepurę „nuėmė“. Kilo skandalas, po kurio kunigas turėjo bėgti į Ameriką, o M.Krupavičius neteko darbo. Pasitaręs su motina ir gavęs jos palaiminimą jis išvažiavo studijuoti į Seinų kunigų seminariją. Ją baigęs, tarpininkaujant vysk. A.Karosui, įstojo į Petrapilio dvasinę akademiją. 1914 m. birželio 13 d. vysk. Ciepliakas Petrapilyje jam suteikė kunigystės šventimus. Kun. M.Krupavičius, grįžęs į tėviškę, kukliai aukojo primicijas ir vėl grįžo į Petrapilį mokslų tęsti. Per karą įsitraukė į Talino lietuvių šalpos komitetą, tapo jo pirmininku. 1916 metais kun. M.Krupavičius baigė Petrapilio dvasinę akademiją. Tada Rusijos švietimo viceministru dirbęs Martynas Yčas, pasikvietęs kunigą į ministeriją, jam pasiūlė važiuoti į Voronežą dirbti kapelionu. Čia tarp lietuvių karaliavo raudonieji broliai su šautuvais. Jie troško Lietuvą paversti bolševikinės Rusijos protektoratu, Lietuvoje surengti tokias pat tautos skerdynes, kokios vyko ir to meto Rusijoje.

Kun. M.Krupavičius suprato, kad Voroneže jis pateko į vieną aktyviausių kovos už Lietuvos laisvę sūkurių. Per vienas kruvinas riaušes jis užbėgęs į tribūną bandė belstis į raudonųjų brolių sąžines, jiems primindamas, kad mes tik vieną Tėvynę turime, ir visų jos vaikų pareiga yra ją ginti. Tada broliai su šautuvais lyg ir susimąstė, bet neilgam. Jie „didžiojo brolio“ jau buvo užprogramuoti nekęsti ir žudyti visus, kurie ne su jais. Kun. M.Krupavičius revoliucinio tribunolo buvo nuteistas mirti. Jam pavyko išsigelbėti pabėgant į Lietuvą.

1918 metų gegužę grįžęs į Lietuvą kun. M.Krupavičius tai pėsčias, tai kartais pavežamas aplankė beveik visus stambesnius Lietuvos kaimus ir miestelius. Čia jis pamatė didelį skurdą. Ypač vargo bežemiai ir mažažemiai. Jis suprato, kad tuo metu Lietuvai nebuvo svarbesnio klausimo už žemės reformą.

Lietuvoje įsitraukęs į Lietuvos krikščionių demokratų gretas kunigas organizavo tos partijos konferenciją, kurioje ir papasakojo apie patirtus įspūdžius lankantis įvairiose Lietuvos vietovėse, pasidalijo mintimis apie galimą Lietuvos žemės ūkio reformą. Jis buvo išrinktas Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininku, o 1918 m. gruodžio 1 d. tapo ir Žemės reformos komisijos pirmininku. 1919 metais įkūrus Lietuvoje Žemės ūkio ministeriją kun. M.Krupavičius tapo oficialiu Žemės reformos komisijos sekretoriumi. Tačiau reformą reikėjo įtvirtinti įstatymu. Todėl pradėta aktyviai rengtis Steigiamojo Seimo rinkimams. Lietuvos krikščionių demokratų partija turėjo puikių oratorių, tikrų savo valstybės patriotų, idealistų, kurie netingėjo važinėti po Lietuvą ir kalbėtis su žmonėmis. Ypač aktyvus buvo kun. M.Krupavičius. Knygoje rašoma, kad „jis švietė tarsi švyturys savo gebėjimu vadovauti, nuostabiai aiškių savo idėjų pagrindimu ir gyva, ugninga propaganda susirinkimuose“.

Rinkimuose į Steigiamąjį Seimą dalyvavo 90 proc. balso teisę turinčių Lietuvos žmonių. Iš 112 atstovų į Seimą krikščionys demokratai gavo 59 vietas. Kun. M.Krupavičius tapo Lietuvos Respublikos Seimų atstovu ilgam. 1920-1926 metais Seime jis buvo Lietuvos krikščionių demokratų bloko lyderis ir partijos pirmininkas. Prezidentu tapus Aleksandrui Stulginskiui, kun. M.Krupavičius 1923 metais buvo paskirtas žemės ūkio ministru. Kunigui nebuvo lengva. Jam vadovaujant buvo išdalyta per 40 tūkst. ha žemės: pirmenybė buvo teikiama Nepriklausomybės karų savanoriams, po jų – bežemiams ir mažažemiams. Tačiau dvarų šeimininkai, iš kurių žemė buvo atimama, kėlė triukšmą iki pat Vatikano, skundėsi ir Bažnyčios vadovybei. Tačiau kun. M.Krupavičius buvo kovose užgrūdintas, nebijojo tarti aštresnį žodį ir Bažnyčios vadovybei. Diskusijoje išryškėjo, kad jo žemės reforma buvo vos ne pati pažangiausia Europoje. Jos idėjoms karštai pritarė filosofas teologijos daktaras Šultė, Vilniaus arkivyskupas Jurgis Matulaitis bei vysk. J.Skvirecko sudaryta komisija. Kun. M.Krupavičiui pavyko atsispirti visiems spaudimams, nes jis buvo puikiai išstudijavęs visą Bažnyčios mokslą apie žemės nuosavybę. Kilus triukšmui visa Europa, net ir Romos popiežius pripažino, kad Lietuvoje vykdyta žemės reforma buvo pavyzdinė ir sektina kitiems kraštams.

Po 1926 metų perversmo, į valdžią atėjus tautos vadui Antanui Smetonai ir prof. Augustinui Voldemarui, Lietuvoje prasidėjo keisti, gal tik labai kvalifikuotiems istorikams suprantami dalykai. Visos partijos, išskyrus Tautininkų, ir visi judėjimai, išskyrus skautų, buvo uždrausti. Ypač buvo persekiojami patekę į didelę valdančiųjų nemalonę krikščionys demokratai ir visi kunigai.

Tai bendras proto užtemimas, tarsi kas virš Lietuvos būtų paleidęs mąstymą paralyžiuojančių dujų debesį (Ona Voverienė. Prieškario Lietuvos tragedijos pradžia – suskaldyta tautos dvasia // XXI amžius. 2005 03 16. P.15).

Kun. M.Krupavičius pasitraukė į Vakarus, studijavo Lilyje ir Tulūzoje sociologiją, ekonomiką, teisę ir žurnalistiką.

Grįžęs į Lietuvą 1930 metais buvo paskirtas žeminančioms vikaro pareigoms į Garliavą, vėliau į Veiverius, kur jis dirbo iki pat 1935 metų.

Užsiėmė pačiais kasdieniškiausiais bažnyčios reikalais: atliko kunigo pareigas, remontavo ir tvarkė bažnyčias ir tik 1935 metais paskirtas klebonu į Kalvariją.

Savųjų pažeminimus ir spyrius į krūtinę vienas žymiausių Lietuvos žmonių priėmė kantriai ir nuolankiai. Žinojo, kad nieko nepakeis. O Tėvynėje buvusio didelio politinio erzelio didinti nenorėjo, nes Tėvynė jam buvo pirmoji po Dievo.

1940 metais rusams okupavus Lietuvą, kun. M.Krupavičius vienas pirmųjų prabilo apie okupantų vykdomas skriaudas. Lietuvos vyskupai jam buvo pavedę „zonduoti veiklos galimybes socialistinės santvarkos sąlygomis“ (Ten pat. P. 83). M.Krupavičius parengė „Memorandumą“, kuriame išdėstė, kaip tikintieji galėtų įnešti savo įnašą į bendrą gyvenimą. Jame kunigas prabilo apie tai, kad tikinčiųjų vaikams neleidžiama mokytis tikėjimo: „To dar maža – jie bus verčiami mokytis netikėjimo“ (Ten pat. P. 83). Uždaryti visi katalikų laikraščiai ir žurnalai, katalikiškos knygos išimtos iš apyvartos, atimtos kunigams pensijos ir teisės jas gauti, ir pan.

Knygoje skelbiamas visas „Memorandumo“ tekstas (Ten pat. P. 83-99). Tačiau dabar jau akivaizdu, kad kun. M.Krupavičius buvo nepakankamai įsigilinęs į komunizmo – neapykantos, teroro, melagystės ir dviveidystės – esmę, savo „Memorandume“ kalbėjęs, kad tai, kas yra lietuviška, yra vienodai brangu ir lietuviui katalikui, ir lietuviui komunistui“. Naivu buvo manyti, „kad laimėtų sovietų Lietuva, jei ranka į ranką jos dirvonų vagas verstų komunistai katalikai su komunistais materialistais“ (Ten pat. P. 92).

Kad jis klydo, netrukus parodė šimtai tūkstančių komunistų išžudytų nekaltai kaltų Lietuvos žmonių. Komunistai pirmiausia išžudė ir nukankino kalėjimuose Lietuvos vyskupus ir kunigus, o dvasinio genocido taikiniu pirmiausia tapo religija ir Bažnyčia.

Deja, komunistinė idėja Lietuvą pavergė dešimtmečiams, o dabar komunistus pavertė kapitalistais, Prel. M.Krupavičiaus žodžiais tariant, „suplakė jėgą ir galybę“ komunistų rankose. Jie tapo „stipriaisiais, užvaldžiusiais“ ne tik visą sūriu tautos prakaitu uždirbtą turtą, bet ir jų dvasią. O komunistai, kapitalistai valdžioje tapo „smurtininkais ir nedorėliais“.

Kun. M.Krupavičiui pavyko išvengti sovietų smurto pirmosios okupacijos metais. Prasidėjus nacių okupacijai, jis, matydamas kaip skriaudžiama jo tėvynė, vėl metėsi į kovą. Kartu su kitais šviesuoliais – buvusiu prezidentu K.Griniumi ir buvusiu žemės ministru J.Aleksa – kun. M.Krupavičius parašė ir pasirašė „Memorandumą“ vokiečių okupacinei valdžiai, kuriame piktinosi, kad Lietuva kolonizuojama, Lietuvos ūkininkai iškeliami iš jiems priklausančių ūkių, o į juos atkeliami vokiečiai kolonizatoriai. Šviesuoliai reikalavo sugrąžinti pagrobtus ūkius jų teisėtiems šeimininkams. 1942 m. gruodžio 5 d. visi jie buvo gestapo suimti. Kun. M.Krupavičius įkalintas Eitkūnų kalėjime, vėliau perkeltas į Tilžės kalėjimą. Čia nuteistas sušaudyti. Ir vėl Dievo ar atsitiktinumo valia per stebuklą išliko gyvas, buvo išvežtas ir nuo 1943 metų internuotas Regensburgo karmelitų vienuolyne.

Karo pabaigoje tas kraštas buvo amerikiečių išvaduotas. Prel. M.Krupavičius iki 1957 metų gyveno Vokietijoje, vėliau persikėlė į JAV, gyveno netoli Čikagos, aktyviai dirbo visuomeninį politinį darbą iki pat mirties 1970 m. gruodžio 4 d. Mirė Čikagoje. Savo testamente prelatas (nuo 1948 metų) M.Krupavičius rašė, kad norėtų būti palaidotas šalia savo sesers Melanijos ir svainio Kazimiero Rugių. Prašė jo akis ir krūtinę „užpilti Lietuvos žemele“. Ant jo kryžiaus prie kapo, šalia jo vardo ir pavardės, gimimo ir mirties datų, įrašyti žodžius: „Lietuvi, tebūnie tau pirmais tėvas ir motina, bet virš jų tebūnie: „Tau tavo Tėvynė Lietuva…“ (Ten pat, p.111).

Prel. M.Krupavičiaus kraštiečiai jo gimtinėje Balbieriškyje birželio 11 dieną surengė pirmąją konferenciją, skirtą jo gimimo 120-osioms metinėms paminėti. Šv. Mišias aukojo vysk. R.Norvila, vienas ryškiausių kunigo kovotojo sekėjų mons. A.Svarinskas, jo atminimą pagerbė iš Vilniaus atvykęs vyrų choras „Sakalas“. (Plačiau apie tai rašėme „XXI amžiuje“ Nr. 47)

© 2005 "XXI amžius"