Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Gimtas kraštas
Kultūra
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Pasaulis
Pozicija
Teatras

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Turime naują žodyną

Jonas Kazimieras Burdulis

„Lietuvių kalbos žodyno“ rengėjai po pristatymo Vyriausybės posėdyje

Birželio 22 dieną Lietuvių kalbos institute buvo šventė – Lietuvos visuomenei ir Vyriausybei pristatytas naujas Lietuvių kalbos žodynas. Tai dar 1940 metais pradėto leisti žinomo 20-ies tomų leidinio elektroninis variantas, įdėtas internete (www.lkz.lt).

Naujasis žodynas nėra tiksli „knyginio“ varianto kopija – ištaisyta daugybės rašybos ir kirčiavimo netikslumų bei nepriimtinų lietuvių kalbai sovietinės praeities ideologinių reliktų (pavyzdžiui, Dievo vardas jame rašomas didžiąja raide, atsisakyta sovietinės ideologijos terminų). Be to, tarmių ir senųjų raštų žodžiai bei jų formos pataisyti pagal naujausius kalbotyros tyrimų rezultatus.

Naujajam žodynui buvo skirta mokslinė konferencija, kurioje buvo perskaityti instituto mokslinių bendradarbių pranešimai apie jo šaltinius, reikšmę baltų istorijai ir etnogenezei, apie lituanistikos raidos politiką, daugelio žmonių darbą, kuriant žodyną.

Dr. Zofija Babickienė, VU Baltistikos ir bendrosios kalbos katedros docentė, papasakojo, kaip 15 metų dirbo su žodynu. Viską teko daryti vienu metu – dirbti, auginti ir auklėti vaikus, perprasti visiškai naują – leksikografijos – specialybę. Ji visam gyvenimui įsiminė Vitoldo Doroševskio žodžius: „Žodyno rašymas yra irklavimas prieš vėją. Darbas labai sudėtingas, reikalaujantis aukšto profesinio meistriškumo, tinkamo pasirengimo, didelės ištvermės, išmanyti tarmes, senuosius kalbos paminklus ir jų rašybą, senųjų kalbos formų raidą“. Ji šiltai prisiminė vyresniuosius kolegas, sakė, jog darbo aplinka buvo labai draugiška, nors darbo sąlygos nelepino – nedideli atlyginimai, viename kambaryje tekdavo sutilpti net dešimčiai mokslinių bendradarbių. Galima įsivaizduoti tą ankštybę, kai visi stalai buvo apkrauti šūsnimis žodyno kortelių, kartotekų dėžutėmis. O vasarą dar ir karštis kankindavęs tokioje ankštumoje. Tačiau jauni žmonės, pamėgę savo darbą, į sunkumus mažai tekreipė dėmesio.

Prof. dr. Vytautas Antanas Vitkauskas, žodynui paskyręs visą savo laiką, pasakojo, jog pirmasis tomas buvo spaudai paruoštas dar 1940 metais. Tačiau sovietų valdžia jo leidimą sustabdė, nes naujajai ideologijai nebuvo tinkamas nei jo turinys, nei jo tautinė dvasia. Darbas buvo tęsiamas jau vokiečių okupacijos metais, 1942-aisiais išėjo I tomas. II tomas buvo paruoštas spaudai tuoj pat po pirmojo ir buvo išleistas jau pasikeitus okupantui – 1947 metais, sovietų valdžiai neapsižiūrėjus ir cenzūrai nepatikrinus. II tome paliktas Dievo vardas iš didžiosios raidės, jame nebuvo sovietinės ideologijos štampų. Jam pasirodžius kilo didelis triukšmas, daugelį „nepatikimų“ bendradarbių suėmė ir išvežė į Sibirą. Tuomet lietuvių kalbai tvarkyti pagal sovietų valdžios direktyvas iš Maskvos buvo atsiųstas specialus emisaras Larinas. Jis žiaurumu nepasižymėjo, žmonių nepersekiojo, bet naudos iš to buvo nedaug, nes jam svarbiausia buvo M. Gorkio suformuota taisyklė: „Literatūros kalba – graži ir sutvarkyta, liaudies kalba – netvarkyta“. Mūsų tautos turtas – senieji raštai ir tarmės, jo manymu, jokios vertės neturėjo.

Profesorius yra daug dirbęs su žymiu lietuvių kalbininku prof. J. Balčikoniu. Jis gerai prisimena, kaip 1952 metais prof. J. Balčikonis buvo atleistas iš darbo, – tuomet už tokį sprendimą balsavo visi komunistai: Kubilius, Churginas, Mironas, Kabelka, Grinaveckienė. Tada Lietuvių kalbos institutas ir Lietuvių literatūros institutas buvo sujungti. Tuo sujungtos ir abiejų institutų bibliotekos. Neįmanoma patikėti, bet, atkūrus Lietuvių kalbos institutą, jo ankstesnieji bibliotekos fondai nebuvo grąžinti, institutas ir dabar bibliotekos neturi...

„Netikėkite komunistais, kai jie jums sakys, kad į partiją stojo todėl, kad pagelbėtų tautai. Tai netiesa, aš, tuomet, dar jaunas studentas, nuėjau į tą susirinkimą ir viską stebėjau, visi komunistai balsavo už tai, kad prof. J. Balčikonis būtų atleistas iš darbo“, – sakė profesorius. Vėliau, 1959 metais, kai M. Lukšienė ir kiti jos bendradarbiai buvo pašalinti iš VU Lietuvių kalbos ir literatūros katedros, galutinai neteko darbo ir prof. J. Balčikonis.

Dabar dirbti taip pat nėra lengva. Nedideli atlyginimai išveja iš instituto išugdytus jaunus ir talentingus mokslininkus. O darbo labai daug – reikia važiuoti į kaimą, rinkti žodžius, studijuoti tarmes. Lietuvoje yra nemaža vietų, kur jokia ekspedicija dar nėra apsilankiusi. Trūksta lėšų ekspedicijoms, o seni žmonės, vienintelis tikras kalbos šaltinis, išsineša mūsų kalbos lobius Amžinybėn. Deja, tautos kultūra apleista, jos tyrėjai laukia paramos, bet ne per daug sulaukia. Mokslininkai neturi nei verslo, nei reklamos įgūdžių, nėra sąlygų visuomenei informuoti apie tautos kultūros problemas.

Profesorius dar turi daug jėgų ir atkaklumo dirbti širdžiai mielą darbą. Jis sakė, jog labai daug širdies įdėjo į žodyną: rengiant elektroninį variantą peržiūrėjo visą žodyną, ištaisė daug klaidų ir netikslumų. Darbą žadėjo tęsti ir toliau, vien šiemet žodynui yra surinkęs 100 naujų žodžių.

Zita Šimėnaitė, Leksikografijos centro vadovė, mane pakvietusi į žodyno pristatymą sakė, jog žodyną redagavo Gertrūda Naktinienė (vyr. redaktorė), jau Amžinybėn išėjęs Jonas Paulauskas, prof. Vytautas Antanas Vitkauskas, dr. Jolanta Zabarskaitė. Rengiant elektroninį variantą, buvo stengtasi išsaugoti senojo („knyginio“) varianto turinį. Dirbant su senuoju variantu, visas darbas buvo dirbamas su kortelėmis, o su naujuoju darbas pasikeitė iš pagrindų – buvo dirbama prie kompiuterio, didelę darbo dalį atliko programuotojai Evaldas Ožeraitis ir Vytautas Zinkevičius.

Pristatyme žodyną ir susirinkusiuosius sveikino Jonas Omanas (Öhman), lietuviškų knygų vertėjas į švedų kalbą, iš viso išvertęs septynias lietuvių autorių knygas. Jis gražiai kalbėjo lietuviškai, susirinkusiesiems parodė savo išverstą J. Lukšos knygą „Partizanai“. Ši knyga, išleista 13500 egz. tiražu, per rekordiškai trumpą laiką Švedijoje buvo visiškai išpirkta. Dabar rengiamas antrasis ir, galimas dalykas, trečiasis leidimai. J.Omanas sakė pirmą kartą Lietuva susidomėjęs 1989 metais, susitikęs lietuvius Lenkijoje ir iš jų išgirdęs, jog Lietuvoje vyksta „kažkas įdomaus“. Tuomet jis pradėjo suprasti pokyčius Lietuvoje ir nusprendė prie jų prisijungti. 1993 metais atvykęs į Lietuvą ir pradėjęs dirbti liuteronų bažnyčioje, po pusės metų jau laisvai kalbėjo lietuviškai. Lietuvoje su pertraukomis yra gyvenęs puspenktų metų. J. Omaną pristačiusi instituto direktorė dr. J.Zabarskaitė išdavė „paslaptį“ pasakiusi, jog pas jį namuose Švedijoje matė visus 20 žodyno tomų. Ji taip pat pabrėžė, jog J. Omanas yra didelis Lietuvos ir lietuvių kalbos bičiulis.

Dr. J.Zabarskaitė sakė, jog dirbti sunku nebuvo, nes žmonės matė darbo prasmę. Darbas su naujuoju žodynu buvo atliktas per pustrečių metų. Tai yra savo srities rekordas, nes reikėjo peržiūrėti apie 22 tūkst. puslapių, kas sudaro apie 2200 autorinių lankų. Institute ji pradėjo dirbti 1985 metais, baigusi Vilniaus valstybinį universitetą. Institutui vadovauja nuo 2003 metų gruodžio. Ankstesnis direktorius Giedrius Subačius dirbti mokslinį darbą išvyko į Ameriką. Kolektyvas labai draugiškas, visus vienija idealizmas, praktiškasis interesas ieškoti skalsesnės duonos jiems nebūdingas. Direktorė pasidžiaugė, kad gerai pavyko žodyno pristatymas Vyriausybės posėdyje, finansų ministras žadėjo pagerinti instituto finansavimą. Instituto laukia dar daug darbų, pristatytas žodynas yra tik gera didelio darbo pradžia.

Vladimiro Gulevičiaus (ELTA) nuotrauka

© 2005 "XXI amžius"