| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Kas išgelbės Malaišių sodžių? Vytautas BAGDONAS
Malaišių kaimas, esantis pačiame Anykščių rajono ir Svėdasų seniūnijos pakraštyje, vienas seniausių mūsų šalyje. Rudenį sukaks 750 metų, kai Malaišių vardas buvo paminėtas rašytiniuose šaltiniuose. Praeitis garsi, dabartis liūdna Kalbininko prof. Kazimiero Būgos Rinktinių raštų III tome (Vilnius, 1961) pateikiama daug dokumentų lotynų kalba iš vokiečių išleisto veikalo Livonisches Urkunden Buch (Livonijos aktų knyga). Viename iš 1255 metų dokumentų, bylojančių apie kunigaikščio Mindaugo Kalavijuočių ordinui dovanotas žemes, minimas ir kaimas Maleysine. Lotyniškus pavadinimus Malesine, Malaisen, Maleysen galima užtikti ir 1257, 1398, 1392 metų dokumentuose. Malaišių kaimas, išugdęs žinomą lietuvių literatūros klasiką, visuomenės veikėją kan. Juozą Tumą-Vaižgantą ir vėliau jo kūriniuose išgarsintas, išlikęs iki šių dienų. Gatviniame etnografiniame kaime tebėra keletas paminklinių sodybų, statytų XIX amžiuje, čia daug kas primena žilą senovę. 1923 metų surašymo duomenimis, Malaišiuose būta 14 sodybų, kuriose gyveno 105 gyventojai. Nūnai etnografiniame kaime vienoje sodyboje gyvena tiktai du garbaus amžiaus senoliai. Dauguma trobų tuščios, apleistos, ardomos darganų ir vagišių, chuliganų... Todėl neatsitiktinai veiklūs ir neabejingi etnografinio kaimo likimui malaišiečiai subūrė iniciatyvinę grupę ir sukvietė kraštiečius į sambūrį. Kad skambėtų neiškreiptas Malaišių vardas Malaišiečių sambūris prasidėjo gegužės 28-osios rytmetį Svėdasų Šv. arkangelo Mykolo parapijos bažnyčioje maldomis už šio kaimo žmones jau išėjusius Amžinybėn ir už tuos, kurie tebegarsina savo gimtinę gražiais darbais, lieka ištikimi savo kraštiečio Vaižganto siekiams ir idėjoms. Šv. Mišias aukojo svėdasiškis kunigas Ričardas Banys. Paskui visi susirinko į Malaišius, į Tumų sodybvietę, kur stovi skulptoriaus Bernardo Bučo sukurtas Vaižganto biustas. Viena iš sambūrio organizatorių socialinių mokslų daktarė Rimanta Matlašaitienė (Grižaitė) pasidžiaugė, kad draugėn susirinko nemažas būrys žmonių, kuriems brangus Malaišių kaimo vardas. Jai, dažnai atvažiuojančiai į gimtinę, tenka pabendrauti su ekskursijų dalyviais. Žmonės domisi Vaižganto gimtuoju kraštu, susidomėję vaikštinėja po kaimą, džiaugiasi galėdami nuostabaus grožio gamtos kampelyje pailsėti nuo miesto triukšmo, atitrūkti nuo kasdienybės. Daugelis mielai pasiliktų Malaišiuose ilgesnį laiką, jeigu čia kas nors teiktų kaimo turizmo paslaugas ar veiktų Svečių namai. Iš Šimonių (Kupiškio r.) atvažiavusi Julijona Martinkienė (Dagytė) piktinosi, kad jos gimtasis Malaišių kaimas kažkodėl pradėtas vadinti Maleišiais, ir šis iškreiptas, nežinia kokiais tikslais, kalbininkų sunormintas pavadinimas nuolat šmėkščioja žiniasklaidoje. Jai pritarė ir kiti sambūrio dalyviai. Jos sūnus vilnietis istorikas Algaudas Martinka irgi stebėjosi, kad, publikuojant rašinius, leidinių redaktoriai ir žurnalistai nepaiso, kaip savo gimtinės pavadinimą rašydavo Vaižgantas, kaip kaimą nuo senovės vadina patys malaišiečiai, bet naudojasi sovietmečiu, išleistų žinynų, enciklopedijų duomenimis. Jam teko vartyti Svėdasų bažnyčios knygas ir visur jis radęs tiktai pavadinimą Malaišiai. Minčiai, kad būtina kreiptis į šalies kalbininkus ir prašyti, kad Malaišių vardas nebebūtų norminamas, pritarė ir malaišiečių kaimynas iš Vaitkūnų kaimo kilęs Lietuvos žemės ūkio universiteto prorektorius doc. dr. Gvidas Kazlauskas. Mokslininkas prisiminė, kaip dar prieš dešimtmetį jo brolis architektas, dabar jau šviesaus atminimo Bronius Kazlauskas, ta tema rašė šalies spaudoje, norėjo atkreipti į šią problemą kalbininkų dėmesį. Tačiau į tai nebuvo reaguota, Malaišiai ir toliau vadinami Maleišiais... (Beje, atsižvelgiant į malaišiečių priekaištus ir nusiskundimus, šių eilučių autorius rašinyje visur vartoja tik visiems įprastą ir mielą pavadinimą Malaišiai, nors kalbininkai rekomenduoja, pavadinimą Maleišiai.) Tegul skamba po šalį Vaižganto vardas... Taip sakė doc. dr. G.Kazlauskas, tvirtindamas, jog Malaišių kraštiečių bendrija galėtų rodyti kai kurias iniciatyvas. Antai būtų galima įsteigti Vaižganto literatūrinę premiją jauniesiems literatams ir kasmet ją įteikti. Rokiškio gimnazijoje, prieškario metais pavadintoje Vaižganto vardu, buvo leidžiami literatūriniai almanachai Pirmieji žingsniai. Kodėl nepabandyti vėl jų atkurti ir nepaskatinti jaunimo išbandyti savo jėgų kūryboje? Šalyje yra kelios mokyklos (tarp jų ir Svėdasų vidurinė), turinčios Juozo Tumo-Vaižganto vardą. Būtų gerai, jeigu tos mokyklos gražintų rašytojo gimtinę konkrečiais darbais, o ne žodžiais. Mokslininko nuomone, malaišiečiai taip pat turėtų užrašyti savo šeimų istorijas, senolių prisiminimus, kad visa tai išliktų ateinančioms kartoms. Viena iš sambūrio organizatorių malaišietė Aldona Širvinskienė, gyvenanti Kunigiškių kaime ir vadovaujanti Vaižganto įkurtos Lietuvai pagražinti draugijos Svėdasų skyriui, pasakojo apie tradicinių Vaižganto skaitymų organizavimą Svėdasų krašte. Ji perskaitė Malaišiams ir malaišiečiams skirtus savo sūnaus Karolio (jau išėjusio į amžinybę) eilėraščius. Pasak A.Širvinskienės, kol kas malaišiečių įsteigta literatūrinė Vaižganto premija dar tik vizija, o štai K.Širvinsko vardo premija jau yra įsteigta, šiemet ji pirmą kartą įteikta Aukštaitijos krašto poetų suvažiavime Anykščiuose ir bus teikiama kasmet vis kituose miestuose organizuojamose literatų šventėse. Buvo ką prisiminti... Čia pat gražioje aikštelėje, netoli Vaižganto biusto, išlakių medžių pavėsyje, malaišiečiai vaišinosi naminiais skanėstais, kava, dalijosi prisiminimais. Dr. R.Matlašaitienė parengė garbiems kraštiečiams staigmeną malaišiečių pažymėjimus, kuriuos įteikė doc. dr. G.Kazlauskas. Turėjo apie ką pasikalbėti gimtinėje susitikę broliai kunigiškietis Ipolitas ir Utenos rajone gyvenantis Vytautas Nakučiai. Jie Vaižganto giminaičiai, rašytojo vyresniosios sesers Marijonos Tumaitės-Nakutienės vaikaičiai. Iš savo tėvų jie ne kartą yra girdėję daug gražių atsiliepimų apie Vaižgantą. Kai tėvai tuokėsi 1921-aisiais, Juozapo Nakučio dėdė Vaižgantas jauniesiems dovanojo 200 litų, už kuriuos jaunavedžiai nusipirko porą karvių. Rašytojas ne kartą, lankydamasis gimtinėje, užsukdavo pas juos į svečius, nakvodavo. Kaip pasakojo V.Nakutis, tėvas rudenį priskindavo antaninių obuolių ir juos nusiųsdavo Vaižgantui į Kauną. Jų giminaitis važinėjo kansesine mašina maršrutiniu autobusu Rokiškis-Kaunas: tas autobusas išsukdavo iš vieškelio ir užvažiuodavo į Malaišius obuolių paimti. Ta troba, kurioje gyveno Nakučių šeima ir kur lankydavosi Vaižgantas, tebėra. Tiktai vis kažkas į ją laužiasi, daužo namo langus, visaip trobesius niokoja. Pas sesers dukrą Vilniuje žiemojanti ir tik vasaroti sugrįžtanti į gimtuosius Malaišius Liuda Budreikaitė irgi gyva to krašto istorija. Tik per stebuklą jų šeima nepateko į tremtį, iš Kupiškio geležinkelio stoties buvo paleista namo. Tačiau ir gimtajame krašte buvo ne pyragai teko lenkti nugarą kolūkyje. Seserys Elena ir Valerija Grižaitės gerai mena Malaišių ūlyčioje gyvenusius žmones, iš savo tėvų artimiausių Tumų kaimynų girdėjusios daug šiltų atsiliepimų apie šią šeimą ir jaunėlį Juozuką, vėliau tapusį garsiu žmogumi. Valerija įsikūrusi Utenos rajone, o Elena senojo Malaišių kaimo sergėtoja su broliu Antanu tebegyvena senutėlėje, dar praėjusius šimtmečius menančioje troboje. Daug ką galėtų papasakoti ir kiti žilagalviai malaišiečiai. O ir jaunesnioji karta nuo senolių nenori atsilikti. Tęsia jų darbus, toliau puoselėja gimtinę ir nedaro gėdos Malaišiams. Antai netoliese, Kunigiškių kaime, gyvena Janina Gavėnavičienė (Dagytė), kuri ūkininkauja netoli Vaižganto išgarsintos Popšutės. Neseniai mirusio jau garbaus amžiaus sulaukusio Vitoldo Dagio pėdomis žengia dukra Milda Juškienė, sugrįžusi gyventi į gimtųjų Malaišių vienkiemį ir pasirinkusi nelengvą ūkininkės kelią... Toks malaišiečių sambūris buvo pirmasis. Tačiau ne paskutinis. Sutarta rinktis draugėn kasmet paskutinįjį gegužės šeštadienį. Na, o šį rudenį malaišiečiams vėlgi teks pasimatyti juk reikės iškilmingai paminėti savojo sodžiaus 750-metį. Anykščių rajonas Autoriaus nuotraukos
© 2005 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |