Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Gimtas kraštas
Kultūra
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Pasaulis
Pozicija
Teatras

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

„Sidabro namai“ –

laike ir erdvėje suskambusi dviejų sielų kūrybos giesmė

Rūta JONUŠKIENĖ

Po spektaklio „Sidabro namai“ premjeros A.Jasūdžio teatro artistai padėjo gėlių ant Karolinos Praniauskaitės kapo Utenos senosiose kapinėse. Iš kairės – Karolinos motina (Zita Mackevičienė), Antanas Baranauskas (kun. Saulius Keras), Karolina Praniauskaitė (Sandra Karužytė), Otonas Praniauskas (kun. Andrius Šukys).

Gegužės pabaigoje Utenos dailės mokyklos galerijoje gausiai susirinkę uteniškiai ir miesto svečiai tapo naujo kultūros reiškinio Utenoje liudytojais. Utenos A.Jasūdžio klojimo teatras, vadovaujamas režisierės Nidos Treinytės, pakvietė į vieno veiksmo biografinį vaidinimą „Sidabro namai“, pastatytą pagal Utenos garbės piliečio, nusipelniusio mokytojo, garsaus literato Rapolo Šaltenio biografinę apybraižą „Mūsų Baranauskas“. Teatro premjera skirta poetei, pirmai žinomai lietuvių literatūroje moteriai Karolinai Praniauskaitei (1828-1859) ir jos literatūrinei draugystei su lietuvių literatūros klasiku Antanu Baranausku atminti.

A.Baranausko ir K.Praniauskaitės kūrybinė draugystė

„Viskas gražu, kas sava, kas Utenoj – ir K.Praniauskaitė, kurios kapelis senosiose miesto kapinėse, ir A.Baranauskas, kurio gimimo 170-ąsias metines minime, ir Rapolas Šaltenis, aprašęs trapią šių žmonių kūrybinę draugystę, peraugusią į jaunatviškos meilės pavasarį“, – sako A.Jasūdžio klojimo teatro režisierė N.Treinytė.

Šįmet sukako 150 metų nuo dviejų poetų – K.Praniauskaitės ir A.Baranausko literatūrinės pažinties. Iš pradžių ji buvo neakivaizdinė – savo pirmuosius eilėraščius dvidešimtmetis A.Baranauskas, tuomet dirbęs Sedoje raštininku, perdavė Karolinai per jos seserį Teklę Borisevičienę. Prasidėjo susirašinėjimas, keitimasis laiškais ir eilėraščiais, o jaunasis raštininkas vis dažniau rasdavo reikalų atvykti į Telšius ir susitikti su Karolina, pas kurią jį vedė poezijos ir vilties kelias. Karolina, vadinusi A.Baranauską „širdies broliu“, paskatino jį žadinti jausmus gimtąja kalba ir rašyti tik lietuviškai.

Susitikimas su K.Praniauskaite pasuko jaunojo raštininko gyvenimo kelią visai kita kryptimi – nuo jaunystės polėkių ir svajonių gyvenimo kryžiaus su vyskupo šlovės briliantais link. Dabar jau yra žinomas faktas, kad jaunasis A.Baranauskas yra piršęsis Karolinai, tačiau ji, sunkiai sirgdama džiova ir jausdama savojo gyvenimo laikinumą, prašė savo širdies brolį rinktis dvasininko kelią... Paskutinis dviejų vienas kitą mylinčių žmonių susitikimas įvyko Utenoje: sunkiai serganti Karolina glaudėsi pas savo brolį Utenos kleboną kun. Otoną Praniauską, o A.Baranauskas, prieš išvykdamas studijuoti į Peterburgo dvasinę seminariją, keturias dienas praleido Utenoje ir paskutinįkart matė Karoliną gyvą...

Norėjo turėti savo trupę

Idėja pastatyti spektaklį režisierei N.Treinytei kilo po praėjusiais metais vykusio klojimų teatro festivalio „Rudeninė obelis“, nes lietuviškojo teatro pirmtako A. Jasūdžio vardu pavadintas klojimo teatras neturėjo savo trupės ir nebuvo pastatęs nė vieno spektaklio, o tik kviesdavo žiūrovus į renginius. Tačiau režisierei trūko veiksmo, kūrybos, vaidybos...

„Atsimenu, prie kavos puodelio filosofavome su docentu Petru Bielskiu, kunigais Sauliumi Keru, Andriumi Šukiu, Kultūros skyriaus specialiste Zita Mackevičiene... Mintis prikelti iš užmaršties K.Praniauskaitės ir A.Baranausko meilės istoriją gimė netikėtai“, – prisiminė N.Treinytė.

Teko daug skaityti, gilintis į abiejų kūrėjų gyvenimus, literatūrinį palikimą, laiškus, biografijos detales. Pasak Nidos, ji perskaitė viską, ką tik galėjo rasti (nemažai literatūros lenkų kalba), tačiau labiausiai širdį sušildė R.Šaltenio biografinė apysaka „Mūsų Baranauskas“.

Ir įsisuko kūrybos ratas, atvedęs į „Sidabro namus“, kurių sidabro skambesys brangus, bet šaltas, išdidžiai taurus ir net vienatviškai baugus...

Lyg viskas buvo tik vakar

Tačiau tie, kurie pateko tarp laimingųjų, mačiusių „Sidabro namų“ premjerą ir lyg gėdydamiesi braukė per skruostą riedančias ašaras, ilgai neužmirš diližano, pakinkyto Viktorijos Jovarienės išaugintais žirgais ir tų žirgų žvengimo, nuolat primenančio, kad mūsų visų kelias nesustodamas bėga pirmyn... Trapiai skambėjo stiklo varpeliai – tyros jaunystės meilės, ilgesio ir laikinumo simbolis... Gintarės Armonaitienės rankose raudojo smuikas... Ir literatūriniai tekstai, prikelti iš užmaršties, atrodė lyg vakar rašyti.

Tik jaunystė moka taip džiaugtis – kaip eiliuotą laišką nuo mylimojo gavusi Karolina (Utenos kolegijos studentė Sandra Karužytė), paskendusi svajonėse tarp pavasario obels žiedų. Tik jaunystė moka taip ilgėtis, tačiau ir maksimalistiškai apsispręsti dėl svetimųjų primestų ateities planų – kaip kunigo S.Kero suvaidintas A.Baranauskas. Kun. O.Praniausko – dviejų jaunų žmonių likimus negailestingai išskyrusio ir paskui visą gyvenimą dėl to išgyvenusio – vaidmenį sukūręs kunigas A.Šukys buvo truputį ironiškas, žinantis savo vertę, bet ir pasimetęs dėl sau prisiimtos Dievo teisės lemti svetimus likimus.

Tikrai nuoširdžiai dukters likimu rūpinosi motina – Zita Mackevičienė, lyg nužengusi į XIX a. antrąją pusę tiesiai iš dabarties kultūros konteksto. Net epizodinis tarnaitės vaidmuo (Virginija Pavlovaitė) nuoširdus ir tikras. O pasakotojas Edmundas Vaitiekus aiškiu ir skambiu savo balsu sujungė praeities ir dabarties pasaulius, nes žodis, jau tapęs istorijos kūnu, sklaidėsi erdvėse ir minčių debesiu klojo galvojimus apie visų mūsų – buvusių ir esamų – būties pilnatvę „Sidabro namų“ šviesoje.

Daiktai liudijo praeities dvelksmą

Praeities pasaulius liudijo ir spektaklio scenografo dailininko Nerijaus Treinio kruopščiai atrinkti daiktai iš asmeninės kolekcijos – jo senelio Jono Bernoto iš obels išdrožta daili dėželė laiškams, močiutės Adelės Treinienės išsaugotas senovinis stalelis iš grafų Tiškevičių rūmų, senovinis laikrodis... Erdvėje besisupantys laiškai ir balta spalva – jaunystė, meilė, laikinumas. Juk obels žiedų švytėjimas, kaip ir jausmas, kartais tetrunka akimirką, bet apšviečia šimtmečius.

Kunigai grįžta į bendruomenės gyvenimą

Monsinjoras Alfonsas Svarinskas, atvykęs iš Vilniaus pasižiūrėti spektaklio, džiaugėsi, kad A.Baranauskas ir K.Praniauskaitė prisiminti būtent Utenoje, kur prieš daugelį metų buvo susitikę paskutinįjį kartą. Jo nuomone, spektaklį turėtų pamatyti kuo daugiau jaunų žmonių visoje Lietuvoje. „Gražu, gražu, bet jums, uteniškiams, reikia labai daug dirbti kultūros srityje, nes turite ir daug „griekų“. Pirmas ir didžiausias Lietuvos duobkasys yra Utenos alus, kuriuo girdoma visa Lietuva. Man atrodo, kad alus nužudo daugiau žmonių negu kadaise partija ir KGB. Visos Lietuvos šventės užpiltos alumi. Jūs, uteniškiai, apdovanojote savo premija ir vieną jauną rašytoją, pasišaipiusį iš Lietuvos partizanų. Taip jau yra, kad geriesiems tenka išpirkti blogųjų kaltes“, – sakė mons. A.Svarinskas.

„Esu sujaudintas ir sužavėtas jautriai suvaidintų „Sidabro namų“. Svarbiausias ir gražiausias reiškinys mūsų kultūroje yra tai, kad kunigai grįžta į bendruomenę. Jie tarsi nugali barjerą, kai buvo išstumti iš visuomenės gyvenimo, – sakė Klaipėdos universiteto docentas Petras Bielskis. – Kunigai visada buvo tarp pažangiausiųjų, o tokie žmonės visada eina priekyje ir rodo pavyzdį kitiems. Jauni Utenos kunigai S.Keras ir A.Šukys yra pasaulietiški, kūrybingi, pažangūs, kupini entuziazmo ir verti A.Baranausko, Juozo Tumo-Vaižganto, Maironio atminimo. Tuo nuoširdžiai džiaugiuosi ir vadinu tai Dievo dovana Lietuvai.“

Vaidins įvairiose vietovėse

Po spektaklio „Sidabro namai“ premjeros, Dailės mokyklos galerijoje Utenos A.Jasūdžio klojimo teatro artistai aplankė K.Praniauskaitės kapą senosiose miesto kapinėse, pagerbė jos atminimą ir padėjo gėlių.

Teatro režisierė N.Treinytė sakė, kad spektaklį apie K.Praniauskaitę ir A.Baranauską ketinama rodyti įvairiose sakralinėse erdvėse. Artistų trupė jau pakviesta vaidinti memorialinėje A.Baranausko klėtelėje Anykščiuose, o kunigas Sigitas Grigas labai nori, kad spektaklis pasiektų Sedą ir Telšius – vietoves, susijusias su spektaklio herojų gyvenimu ir kūryba.

Utenos A.Jasūdžio klojimo teatras įsikūręs Utenos rajone, Puodžių kaime, esančioje lietuviško teatro pirmtako A.Jasūdžio sodyboje. Vigimanto ir Laimos Trimonių, K.Jasūdžio ir N.Treinytės iniciatyva Klojimo teatras atidarytas 2003 m. rugsėjo 14 d., minint A.Jasūdžio 125-ąsias gimimo metines. „Sidabro namai“ – pirmasis šio teatro trupės artistų spektaklis.

Utena

Audronės DRISKIUVIENĖS nuotrauka

© 2005 "XXI amžius"