Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Gimtas kraštas
Kultūra
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Pasaulis
Pozicija
Teatras

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

„Ir kolei širdys plaks mūs gyvos…“ Maironis

Arkikatedros Bazilikos mišrus choras „Cantate“ dainomis ir giesmėmis skaidrino renginį

Maironio sodelyje kartu su paukščių giesmėmis suskamba Maironio „Kur bėga Šešupė“… Prasideda tradicinis vakaras, skirtas kunigo, poeto Jono Mačiulio-Maironio mirties 73-iosioms, Maironio lietuvių literatūros muziejaus įkūrimo 69-osioms bei kunigo, poeto Ričardo Mikutavičiaus mirties 7-osioms metinėms paminėti.

Muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė, pasveikinusi susirinkusiuosius, pasidžiaugė, kad muziejuje vykstančiuose renginiuose visada gausu lankytojų. Tąvakar muziejuje svečiavosi daug garbių svečių: Maironio sesers Kotrynos vaikaitės Teklė Jūratė Babonaitė, Aldona Liutkienė, Virginija Paplauskienė ir provaikaitė Audronė Grigaliūtė, taip pat kunigo R.Mikutavičiaus sesuo Liucija Kolaitienė, sūnėnai Ričardas ir Artūras Kolaičiai bei kunigo globotinis vyskupas Romualdas Krikščiūnas. Direktorė prisiminė, kuomet prieš 69-erius metus, birželio 28-ąją, buvo šis muziejus atidarytas.

Rūmai, kuriuose įkurtas muziejus, pastatyti XVIII a. viduryje ant trijų gotikinių XVI amžiaus namų rūsių pamatų. Po 1812 metų karo šiame name buvo ligoninė. Malšinant 1863 metų sukilimą, čia veikė karo lauko teismas, o rūsiuose buvo kalintas ir myriop nuteistas vienas iš sukilimo vadų – kunigas Antanas Mackevičius.

Šiuos namus kun. Jonas Mačiulis-Maironis nusipirko 1909-aisiais, parvykęs iš Peterburgo, kur penkiolika metų profesoriavo Katalikų dvasinėje akademijoje. Visus metus jis remontavo, tvarkė šį namą, o 1910 metais apsigyveno antrojo aukšto aštuoniuose kambariuose, kuriuos dekoravo dailininkas Tadas Daugirdas. Kai kuriuos baldus ir meno kūrinius kunigas ir poetas parsivežė iš Peterburgo, o kitus įsigijo iš vietinių meistrų. Maironis bendravo su menininkais, pirko paveikslus ir skulptūras, užsisakė vertingų pasaulinio garso meno kūrinių kopijų. Jis daugelį metų vis dailino ir puošė, dekoravo ir tvarkė savo butą, kuriame išgyveno iki mirties – 1932 metų. Jam čia gyvenant, šių namų pirmame aukšte buvo įsikūrusi knygų leidykla „Sakalas“, dailiųjų amatų mokykla, pirmoji Kaune viešoji lietuviška biblioteka ir skaitykla, nemažai kitų kultūros organizacijų. Kunigo ir poeto namuose yra gyvenę ir svečiavęsi nemažai iškilių Lietuvos meno, mokslo, Bažnyčios ir visuomenės veikėjų. Po Maironio mirties muziejininkas Paulius Galaunė ir tautosakininkas J.Balys, pasitardami su poeto seserimi Marcele Mačiulyte, pradėjo kurti muziejų.

Praėjus ketveriems metams po kunigo ir poeto mirties, Maironio bute buvo įrengti ir atidaryti trys memorialiniai kambariai. 1940-1944 metais muziejui vadovavo poetas Bernardas Brazdžionis, kurio iniciatyva ir buvo pradėta kaupti kitų rašytojų archyvinė medžiaga. 1989-aisiais muziejui sugrąžintas Maironio vardas. 1992 metais atkurtas visas kunigo ir poeto butas, o autentiškai restauruotas 1998-aisiais. Šiuo metu muziejuje viskas yra taip, kaip Maironiui gyvenant: intensyvus su keistais plunksniniais piešiniais ir ornamentika darbo kambario sienų dekoras, auksu spindintys balto gipso reljefai ir rožių girliandos žydroje Mažojoje svetainėje, kontrastingas lubų ir sienų dekoras Didžiojoje svetainėje.

„Tuomet, prieš 69-erius metus, muziejuje buvo įrengti tik trys memorialiniai poeto kambariai, o dabar didžiuojamės didžiuliu lietuvių literatūros rašytojų muziejumi – vieninteliu visoje Lietuvoje“, – prisiminė A.Ruseckaitė. Ji pasidalijo mintimis apie muziejininkų vykdytą ekspediciją R.Mikutavičiaus klebonautomis vietomis ir pakvietė aplankyti muziejaus fotografo Zenono Baltrušio parengtą meninių fotografijų parodą „Mano parapija – visa Lietuva“.

Aktoriai Petras Venslovas ir Virginija Kochanskytė paskaitė Maironio eilėraščių ir jo laiškų. Prieš mūsų akis tarsi iš laiko srovės vėl pasirodė poetas – su savo mintimis ir išgyvenimais, jauduliu ir buitiniais rūpesčiais. Aleksandras Rubinovas paskaitė R.Mikutavičiaus poezijos iš jo knygos „Viršūnių paukštis“, išleistos Maironio mirties 50-osioms metinėms paminėti.

Susirinkusiųjų sielas skambiomis dainomis Maironio, Just. Marcinkevičiaus, J.Zdebskio, K. Sakalausko-Vanagėlio ir kitų žodžiais skaidrino Kauno Arkikatedros Bazilikos mišrus choras „Cantate“, vadovaujamas Vitos Vaitkevičienės, ir chormeisterių Ingos Poškutės bei Aurelijos Varanauskaitės balsai, o muzikos garsų sodelį pripildė choro vargonininkas Povilas Padleckis.

Muziejaus direktorė apgailestavo, kad tai vienas paskutiniųjų muziejaus renginių šią vasarą. Juk reikia pasisemti naujų kūrybinių jėgų, kad rudenį vėl pakviestume Maironio namų lankytojus į dar įdomesnius ir turiningesnius renginius. „Juk mes dirbame jums ir dėl jūsų. Didelis džiaugsmas būti drauge, dirbti kartu vardan kultūros“, – užbaigė A.Ruseckaitė ir pakvietė kartu su choru visus atsistoti ir sudainuoti Maironio „Lietuva brangi“.

Laima POLAČENKIENĖ,
Maironio lietuvių literatūros muziejaus
šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkė

Kaunas

Zenono BALTRUŠIO nuotrauka

© 2005 "XXI amžius"