Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Gimtas kraštas
Kultūra
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Pasaulis
Pozicija
Teatras

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Iš pogrindžio kūrybos

Žodis skaitytojui

Pradedame spausdinti seriją publikacijų, kur pateiksime kūrinius iš Lietuvoje ėjusių pogrindžio leidinių. Pogrindžio „tiražai“ buvo minimalūs, skaitytojų ratas – negausus, tad daugelis kūrinių taip ir liko nežinomi, ypač jaunajai kartai. Didžiausia jų vertė – tai paliudijimas, kad jokia cenzūra negali užgesinti kūrybinės kibirkšties, jei atsiranda drįstančiųjų mokėti už ją pilną kainą. Manome, kad ši kūryba – ar bent atskiri kūriniai – turi ir išliekamąją vertę, bet apie tai tegul sprendžia skaitytojas.

Spausdinamas Algio Galinio (Algirdo Patacko pseudonimas) straipsnis–studija „Oskaras Milašius. Trys gyvenimai“ yra paimtas iš kultūrinio-religinio leidinio „Pastogė“ (Nr. 1 ir Nr. 2). Šį tęstinį leidinį 1978 metais pradėjo leisti Algirdas Patackas, Juozas Prapiestis, Gina Vosyliūtė, įkvėpti 1975-aisiais žuvusio Mindaugo Tomonio testamento. „Pastogėje“ bendradarbiavo Mečys Laurinkus, buvo spausdinami Mindaugo Tomonio, Gintaro Patacko, kraštotyrininko Juozo Šliavo, rusų disidento Igorio Kalužino eilėraščiai, Vladimiro Toporovo straipsniai, Oskaro Milašiaus kūryba. KGB užsmaugus „Pastogę“, tie patys žmonės išleido rinkinį „Ethos“, kuriame buvo tęsiamas „Pastogėje“ pradėtas darbas. Rinkiniui straipsnius rašė Algirdas Saudargas, Prutenis Janulis, buvo spausdinama Vydūno, Jono Meko, Antano Maceinos kūryba – ta, kuri dėl cenzūros negalėjo pasirodyti to meto spaudoje.

Šioje publickacijoje perspausdinamos iliustracijos yra piešėtos Gražinos Didelytės, pogrindyje išleistam O.V.Milašiaus kūrybos tritomiui.

Algis GALINIS^*

Oskaras Milašius. Trys gyvenimai  ^**

Pratarmė

Prabėgęs laikas neatitolino mūsų nuo Oskaro Milašiaus – šis žmogus ir jo kūrybos paslaptis tebejaudina. Nors praėję jubiliejiniai šventimai ir konstatavo tebeaugantį susidomėjimą O.V.Milašiaus kūryba, tačiau iki populiarumo a la’Picasso yra ir liks toli. Jei ir galima viltis, jog kada nors, ateityje, O.V.Milašiaus kūryba taps populiari, tai šis populiarumas turėtų būti visai kitoks, labiau panašus į paslapties pažadą ar tylų jos laukimą.

Mums, lietuviams, girdintiems apie O.V.Milašių vien tik dėkingumo ar meilės žodžius, tačiau nežinantiems Prancūzijos kultūrinio gyvenimo fono bei jo rinkos svyravimų, gali susidaryti iškreiptas vaizdas. Šiais žodžiais O.V.Milašiaus vardas pagerbiamas tik siaurame bičiulių ir negausiame intelektualų rate. Nors jo raštai leidžiami pakartotinai, nors 1911 metais spausdintų kūrinių retrospektyvinę premiją laimėjo romanas „L’Amoureuse Initiation“, o kūrybai skirtų bibliografinių pozicijų skaičius (Bibliographie de lć France duomenimis) žymiai prašoka O.V.Milašiaus bendraamžių poetų analogišką kraitį, tačiau nereikia turėti iliuzijų – koks nors Gustave Kahn, kaip baltųjų eilių išradėjas, ar Henry de Regnier tebelieka ir labiau žinomi, ir vertinami, ypač literatūros istorikų, ir to priežastys yra gilesnės nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Ta prasme galima sakyti, kad O.V.Milašiaus hieroglifas tebėra nedešifruotas.

Lietuvoje gi apie O.V.Milašiaus kūrybos gilesnį pažinimą kalbėti sunku, nors jo kūryba jau nebėra nebeprieinama^***. Bendra padėtis tokia pati, kaip ir prieškario laikotarpiu – gerbiamas, bet mažai suprastas.¹

Ir vis tiek, nepaisant to, būtent čia, Lietuvoje, yra mūsų viltys. Toje Lietuvoje, kurią jis mylėjo ir kuriai buvo skirti žodžiai – rašau ateities žmonėms.

Šiame darbe bus bandoma įvesdinti jo kūrybos nagrinėjimą į kultūrfilosofinių, ne vien literatūrinių problemų ratą. Tai, kas O.V.Milašiaus kūryboje yra vadinama ezoteriška ir elitariška, gali turėti ir kitą, labiau konkretų pavadinimą.

I dalis

Besidomint knygomis apie O.V.Milašių – o jų yra nemaža – turėtų kristi į akis vienas dalykas, kad daugelis jų turi paantraštes – žmogus ir kūryba. Ar tai atsitiktina?

Kūrėjo ir kūrybos santykis… Iš tikro kodėl vieni vardai susilieja su darbais į nedalomą vienovę, beveik mitą, o kiti lieka savo darbų šešėlyje. Kas nėra girdėjęs apie valkatą Vignon’ą, bet ar daug kas galėtų papasakoti R.M.Rilke biografiją?

Svarbu, matyt, ne biografinė egzotika. Rainer Maria Rilke! Pilko ir trapaus žmogaus atvaizdas slėpė veržlų ir galingą savo kontempliatyvine jėga sielos gyvenimą, kuris betgi išoriniuose biografiniuose faktuose niekaip neatsispindėjo. O Francis Vignon’as juk pradėjo prancūzų literatūrą.

Grįžtant prie O.V.Milašiaus, galima, kaip jau minėjome, teigti, kad dėmesio jo asmenybei ir biografijai netrūko. Tam tikra prasme literatūros tyrėjų dėmesys jo gyvenimui buvo gal net hipertrofuotas – visur rasime būtiną ekskursą į vaikystę, odiozinę tėvo figūrą, jaunystės klajones, senatvę tarp paukščių ir kita. Tačiau ar šis dėmesys aiškintinas vien audringa biografija, sutalpinusia savyje visas pergyvento laikotarpio konvulsijas? Ir vėlgi – ar šis dėmesys buvo pakankamai gilus?

Paprastai biografiniai faktai yra pateikiami kaip papildoma informacija aiškinant kūrybą, nors, pavyzdžiui, vadinamoji hermetiškoji kritika atmeta bet kokią kūrėjo asmenybės projekciją į jo kūrybą, reikalaudama izoliuotai nagrinėti tekstą ir vien tekstą. Kitu metodologiniu kraštutinumu reikėtų laikyti froidistinę tendenciją, tačiau ne metodologinė pusė čia svarbiausia.

Draugų liudijimu, O.V.Milašius yra išsitaręs apie savo kūrybą:

Dieve, kaip tai žmogiška, per nelyg žmogiška…²

Kaip suprasti tuos žodžius? Aišku viena, kad jų nuoširdumu abejoti netenka, ir nuo šiol jis „dailiajai“ literatūrai yra žuvęs (su kai kuriomis išimtimis, tik patvirtinančiomis aną teiginį), dideliam „grynosios“ literatūros kritikų ir mėgėjų nusivylimui. Tačiau neužmirškime, kad tokie dalykai nėra išankstinio apsisprendimo rezultatas, o gilių vidinių poslinkių išorinė apraiška. Prisiminkime – Levas Tolstojus pavadina meną „sujetnoj roskošju“^****, įpuldamas gale gyvenimo į savotišką, daugelio nuomone, religinio pobūdžio pamišimą. Richardas Vagneris sukuria „Parsifalį“, tuo dideliai nuvildamas Nietsche, kurio nuomone, tai yra „Nibelungų žiedo“ autoriaus pralaimėjimas, „suklupimas prieš kryžių“.

Tačiau „Parsifalis“ neabejotinai vainikuoja Vagnerio kūrybą, o Tolstojaus nesipriešinimo blogiui ir prievartai idėjoms galime ir nepritarti, nelaikydami jų realiomis ar dėl ko nors kito, tačiau susipažinti ir pajausti – būtina. Nors ir tam, kad praplėstume savąjį jautrumo diapazoną.

Sąrašą būtų galima tęsti, nors jis tikrai neilgas, tačiau ir šių, kuriančiojo žmogaus teikiamų siurprizų akivaizdoje esame priversti keisti ligšiolinę literatūrinę-estetinę vertinimo sistemą, atvedusią į aklavietę, į kitą, su kitu atskaitos tašku, kurį galima pavadinti moraliniu-etiniu.

Savaime aišku, kad anas atskaitos taškas neturi nieko bendra su moralistiniu literatūros vertinimu. Iš esmės tai yra labai seni klausimai – kas yra literatūra? kas yra gyvenimas?

Bet grįžkime dar kartą prie tų žodžių: Dieve, kaip tai žmogiška, pernelyg žmogiška! Kas dar ir kur yra pasakęs tokios gelmės žodžius apie savo kūrybą? Tai ne rezignacija, ne kūrybinio išsekimo aimana, bet ir ne tolstojiškasis meno neigimas, turintis šaknis budistiniame mokyme apie meną kaip kliūtį kelyje į Nirvaną. Tuose žodžiuose – blaivus, o kartu įkvėptas žmogaus galių įvertinimas, anaiptol nenuvertinantis meno kaip išskirtinio žmogiškojo Aš objektyvacijos būdo. Tai reali, bet kartu ir pakylėta krikščioniška pozicija santykio tarp žmogaus ir Dievo atžvilgiu. Nuolankumas, bet ne nusižeminimas. Šių žodžių išmintis nėra paviršinė, juose slypinti Tiesa yra pasiekiama pakylant iki jos, o ne racionaliai suvokiant. Juos galėjo pasakyti tik žmogus, esąs nuolatinėje savistabos įtampoje, kuri ir yra normali krikščionio būsena. Toje trumpoje sentencijoje, jos emocionalume – visas Milašius, ir būtent čia reikėtų ieškoti rakto į jo kūrybos pasaulį.

Nes Milašius poetas – tai tik dalis O.V.Milašiaus ir anaiptol ne pati svarbiausioji ateičiai. Atmetantys gi metafizinius jo ieškojimus, norintys destiliuoti vien literatūrinę jo kūrybos esenciją ar siūlantys „įstatyti jo kūrybos nagrinėjimą į kitą įrodymų grandinę“ ³ vienodai rizikuoja – rizikuoja prarasti tą universalų atramos tašką, kuriuo buvo ir tebėra krikščioniškoji žmogaus koncepcija – tebėra, nepaisant visų jai tekusių išbandymų, viename iš savo kryžiaus kelio etapų. Jos atspaudas – ir egzistencialistiniame „reikia gyventi, reikia būti žmogumi – nepaisant nieko“, ir netgi protestantiškoji išvada – Dievas mirė – skamba greičiau kaip aimana, o ne sausas teiginys, o infantiliškas ir naivus hipių „mylėk mane! Mylėkime vienas kitą“ Kalno pamokslo fone įgauna evangelišką spindesį.

Reikėtų prisiminti ir oficialiosios Bažnyčios, ypač jos konservatyviųjų sluoksnių poziciją O.V.Milašiaus atžvilgiu. Jacque Maritain’o atsiliepime (tiksliau, atsisakyme pasisakyti) apie O.V.Milašių galima įžvelgti kaltinimą profetizmu ⁴. Kardinolo Pacelli, būsimojo popiežiaus Pijaus XII, laiškas – padėka Armand’ui Godoy, atsiuntus jam „Miguel Mańaros“ dedikuotą egzempliorių, vertinant jį kaip savotišką recenziją, yra mandagi, tačiau neutrali reakcija. Štai tekstas ⁵:

Dal Vatikane

1938 m. liepos 24 d.

Pone,

aš Jums labai dėkingas už maloningą garbę, kurią man suteikėte savo bičiulio, pono O.V. de L.Milašiaus, lygiai taip pat sujaudinusio savo miela dedikacija, vardu. Jo misterija apie Miguel’į Mańarą išties yra istorinis ir religinis prisiminimas, kurį persmelkia tikras poezijos ir tikėjimo įkvėpimas.

Kartu su didžiausiais sveikinimais autoriui prašau Jus, pone, priimti mano geriausius ir nuoširdžiausius linkėjimus M.(ūsų) V.(iešpatyje).

Card. Pacelli

Jei Vatikano poziciją galima suprasti, prisimenant, kad viena jo, kaip ideologinio aparato, pareigų yra „stabdžio“ funkcija, jei J.Maritain’o atsiliepime galima įžiūrėti „konfesinį“ antagonizmą tarp filosofo ir pranašo, tai neotomistinių sluoksnių rezervuotumas turi gilesnes priežastis, slypinčias kartezianiškosios filosofinės mokyklos aristoteliškose šaknyse.

(Yra ženklų, kad šis požiūris pradeda keistis. Kaip pavyzdį galima nurodyti straipsnį prancūzų katalikų dienraštyje La Croix ⁶, skirtą Milašiui. Tai svarbu ne vien dėl istorinio teisingumo. Mūsų nuomone, to reikalauja ir dabartinė Katalikų Bažnyčios situacija, kai katalikybės centras turi tendenciją persikelti į Rytus, ir Milašiaus reikšmė šiame istoriniame posūkio taške yra išskirtinė.

Sakoma, kad O.V.Milašiaus katalikybė nebuvo tradicinė. O gal ji tik nebuvo lotyniška?)

* * *

AŠAI REGĖJAU. KURS MATĖ, LIAUJASI GALVOJĘS IR JAUTĘS.

JIS TEMOKA APSAKYTI, KĄ IŠVYDO.

Tai „Pažinimo giesmės“ citata. Šiuose žodžiuose, vertuose Biblijos pranašo lūpų, yra skelbiamas credo žmogaus, pakilusio į tokį dvasinį lygmenį, iš kurio sugrįžimas jau negalimas.

„Reikia mylėti Milašių už tai, kad jis iš mūsų laikų vėl pradėjo normalų Gyvenimo žygį. Tai buvo žygis didžiųjų poetų – netgi pasakytume, pačių didžiausių, – kurie, aukodami tam žygiui savąjį genialumą, be paliovos kvietė į jį visus žmones. Milašius yra tarp jų“ ⁷.

Taip, O.V.Milašiaus gyvenimas ir kūryba gali tarnauti mums kaip iliustracija krikščioniškajai doktrinai apie žmogaus paskirtį žemėje. Išskyrus Pradžią, tuos archetipinius tolimos vaikystės metus, kurie suformavo jo sielos kristalą ir į kuriuos su beveik liturgine adoracija jis žvelgs visą gyvenimą, jo kelias – tai nuolatinis kopimas aukštyn, per nuopuolių bedugnes, per didįjį neigimo žaizdrą, jaunystės klajones, kurių metu buvo susidurta su savižudybės šmėkla, ta Lafoteno kapinių pamėkle, po to sekusias septynias vienatves, per įšventinimą Meilėn – kol 1914 m. gruodžio 20 d. jį aplankys regėjimas, pradedąs naują jo būtį. Tai kelias ir aukštyn, ir gilyn, į dieviškąsias paslaptis.

Jo didžioji kūryba – tai jo AŠ, tai kelionė iš šešėlio į šviesą, tai ištisi trys gyvenimai, trys didelės pakopos ar lygmenys, kuriuos galima visiškai griežtai ir aiškiai apibrėžti jo dvasinės – pabrėžiame, dvasinės – biografijos faktais. Šių pakopų skiriamieji ženklai – tai didieji jo gyvenimo įvykiai, tikrieji įvykiai, tos nepaprastai intensyvaus dvasinio gyvenimo sublimacinės iškrovos, įvykusios po malonės ženklu.

… – ir net jo mirtis, lengva ir greita, begelbstint paukštelį – kaip dovana, kaip malonė ar atlygis, nes neįmanoma įsivaizduoti Milašiaus karo metų Prancūzijoje, nes nesugretinama mūsų sąmonėje Rugsėjo simfonija ir konclageriai.

Tai kelias, kuris tenka nedaugeliui, kuriame net ir genialūs žmonės pasitenkina pirmosiomis pakopomis, nes genialumas čia nėra nei lengvinanti, nei būtina aplinkybė. Greičiau atvirkščiai – prisiminkime Adrianą Leverkuhną, Thomas Manno „Doktor Faustus“ personažą.

Būtent šiuo požiūriu, šioje šviesoje O.V.Milašiaus pranašystės, jo egzegetiniai ieškojimai, beveik visuotinai nutylimi ar grynų literatūros kritikų ironiškai atmetami, tėra logiškas jo kūrybos tęsinys ir pabaiga, aukštos vertės moralinis aktas ir paskutinis taškas prieš susijungiant su Amžinybe.

Vakarų kultūros fone, europietiškojo untergango laikotarpiu O.V.M. reiškinys yra unikalus tuo, kad čia asmenybė, arba, kitais žodžiais tariant, savojo AŠ kūryba, kurią trumpai galima apibūdinti kaip kopimą Dievop, ir buvo pagrindinis jo genialumo iškrovos tikslas, o poezija, menas tebuvo anos kūrybos integrali ir savotiškai paneigtoji dalis. Ne kūryba, ne pati literatūra jį jaudina visų pirma, o savosios sielos peizažas.

Būtent tame glūdi O.V.Milašiaus lietuviškumo esmingiausios šaknys, jo traukos mums paslaptis. Taip, O.V.Milašiaus nueitasis kelias – tai krikščioniškasis kelias, bet kartu tai ir Vydūno sau-žmogaus, žmogaus savyje, esminio žmogaus idealo objektyvacija. Tai kelias etiškosios – intensyvinės kultūros žmogaus, kurios prafenomenas ⁸ – lyrinė daina, o giliai simboliška ir be galo artima lietuviškai sielai metafora – Rūpintojėlis.

Vakarams jis visuomet liks terra egzoterica, bet ir mums kol kas – taip pat. Tačiau Lietuva yra jo žemė.

Tuo nenorima pasakyti, kad turime O.V.Milašiaus suvokimo monopolį. Kiekvienas žmogus, kiekviena tauta gali rasti sau prieinamą projekciją. Tačiau suvokimo pilnatvė, žiūrint į O.V.M. reiškinį, kaip į tam tikros kultūros pagimdytą vaisių, yra įmanoma tik tos kultūros rėmuose. Ir tik išpažįstant teleologinę kiekvienos kultūros paskirtį (A.Toynhee), yra vilties nugalėti šį fatalistinį uždarumą.

… Jis (O.V.M. – aut. pastaba) pakartoja tvarinio trajektoriją – jo lėtą kopimą į Dievo meilę, jo prapultį ir jo prisikėlimą toje meilėje ir jos dėka… (Pierre Garnier).

Tad pasekime šią trajektoriją, šiuos tris laiptus, tris gyvenimus, vienijamus pastangos, liudijančios nuolatinę ir jaudinančią krikščioniškojo idealo reinkarnaciją. Pasekime šį kelią, padedami biografinių faktų ir bibliografinių rodyklių.

II dalis

1877 m. gegužės 28 d. – atėjo į šį pasaulį. Ir netrukus po to sekė pirmasis Įvykis – tai čia, Čerėjos soduose, mažasis berniukas sutinka savąją Beatričę, amanza del primo amanta^II, mergaitę su arkangelo blakstienomis, ir visos kitos bus tik atsikartojantis atvaizdas tos, kuri pažadino Poetą. Tai jau pradžia, krikštas meile, ir nuo dabar prasideda jo kelionė į didžiosios raidės Meilę, „...begalinę, gūdžią ir malonią...“ Šios kelionės pradžia ir dugnas – tai, jo paties žodžiais tariant, nirtulingoji meilė, kūniškoji, ir nuo šios žemiausios pakopos, dar tebepriklausančios Tamsos pasauliui, prasidės ilgas ir sunkus kopimas į vienatinę ir aukščiausią tiesą – DIEVAS YRA MEILĖ, į tuos tris žodžius, netikėtai glaustai ir aiškiai sutalpinančius aukščiausią visų religijų tiesą.

Jei reikėtų trumpai nusakyti, apie ką rašė O.V.Milašius, tai atsakytume – jis yra Meilės poetas – pačia ezoteriškiausia ir sakraline šio žodžio prasme.

(Keistu likimo įnoriu, ji, toji vaikystės sodų mergaitė, išliko gyva iki šių dienų, pavirtusi, lyg stebuklų lazdele mostelėjus, maža senute, balta ir šimtamete, jau nebereginčia dienos šviesos, efemeriškų ir neberealių šio pasaulio vaizdų, tačiau nesuprantamu būdu išlaikiusią atminty anų Čerėjos sodų vizijas, tarsi spalvotas ir sustingusias skaidres:

„...bažnyčios šventorius, saulėta diena, mirguliuojantys vidurdienio šešėliai. Ji, maža mergaitė, stumia vežimėlį su kūdikiu. Priešais – ponia su mažuoju Oskaru – jo veidelis baltas, plaukai juodi, akys mėlynos. Ponios geltoną suknelę plaiksto vėjas, skėtis, raudona vėduoklė. Mažasis Oskaras pribėga prie lopšio: Mama, ar tai lėlė? Aš irgi tokios noriu...“ ⁹

1886 m. – krikštas Varšuvoje.

1889 m. – mažas berniukas išvežamas į Paryžių.

Gimta pastoge! Kam jūs leidot man išvykti,

kodėl nebenorėjote išsaugoti mane, o Motin,

kodėl kadais melagiui rudens vėjui ir vakarojimų ugnelei,

tiems kertėtojams gudriems

Jūs, taip gerai pažinus mano širdį, leidot gundyti mane,

beprotiškomis pasakomis, kuriose tiek daug vylingo tvaiko,

senų salų ir burlaivių, nugrimzdusių tyliausio laiko gelmėje,

kur tiek skaisčių merginų, laukiančių pakrantėje Pietų šalies,

o juk tokia protinga būdama žinojot, kad tikri keleiviai,

ieškotojai ištikimybės įlankos ir Arfų tolimos salos

bei miegančios pilies, jau niekad nebegrįžta!

(Nemiga)

1896 m. – baigia licėjų ir pradeda mokslus Sorbonoje.

1899 m. – baigia meno istorijos, archeologijos bei arameistikos studijas Louvro mokykloje ir Rytų kalbų institute.

1899 m. – pirmoji poezijos knygelė „Le Poeme des Descadences“.

Tikslus šio rinkinio pavadinimas lietuviškai turi būti „Nuopuolių poema“, o ne „Dekadanso poema“, kaip kad bandoma jį versti. Šis pavadinimas nėra atsitiktinis.

1901 m. – bandymas nusižudyti.

„...visiškai ramiai, su cigarete lūpose – vis tik keista yra žmogaus dvasia – aš paleidau sau revolverio šūvį į širdį“. ¹⁰

Šis tragiškas jaunystės akibrokštas iki pat pastarųjų laikų buvo apgaubtas paslapties (nebuvo žinomi net metai) ir tik pasirodžius „Laiškams Gausui“^III tapo kiek nušviestas.

Sunku ką nors pasakyti apie psichologinę šio įvykio pusę. Ar tai buvo jaunatviškos desperacijos gestas, kiek pozuotas, iššauktas weltschmertzgo nuotaikų – „... esu baisiai liūdnas, makabriškai liūdnas...“ ¹¹, ar kelionės į Čerėją sukeltas slogutis –„...mano tėvas jaučiasi blogai kaip niekad...“ ¹² – sunku ką nors atsakyti, nes bet kokia racionali savižudybės priežasties ieškojimo pastanga yra bevaisė. Pasiryžęs savižudybei žmogus tarsi persikelia į kitą dimensiją, kitą pasaulį, kuriam nebegalioja kasdienės logikos dėsniai. Nuo anapus savižudį skiria tik pats aktas, jo būklė yra jau savotiška klinikinės mirties atmaina.

Tačiau egzistencialistiniu požiūriu savižudybės problema yra vienintelė svarbi. Akistata su mirtimi jaunajam Milašiui nepraėjo be pėdsakų. Tai buvo tarsi ženklas, ir nors nuopuolis tebesitęsia, tačiau ano įvykio šešėlis, juodi jo sparnai jau temdys kiekvieną tuščios linksmybės valandą. Jaunuolis tampa vyru, ir štai turime „Nuopuolių“ poemos periodo Milašių – periodo, kurį simbolizuoja sarkazmu persunktas eilėraštis „Beždžionės šokis“. Tai šiame periode įvyks lūžis, kreivė, pasiekusi dugną, pradės kilti – iš šešėlio į šviesą. Nors inercija tebėra didelė, nors ir tebesitęsia kelionė po didmiesčius, tuos „...atgrasius rūko, purvo ir kraujo okeanus...“ ¹³ – kelionė, kuri iš tikro yra bandymas pakeisti „epochą, bet ne vietovę“.

Tad kas gi buvo ta atrama, ta „vilties burė, neleidusi nugrimzti“? ^IV

Atsakymą rasime kūryboje. Tai Vaikystės šalis, jos prisiminimas, kurio nė pėdsako nėra ankstesniame rinkinyje ir kuris su desperatiška jėga nuskamba „Septyniose vienatvėse“.

Šis ilgesys, šis atsiminimas, kurio reikšmė O.V.Milašiaus kūrybai nesulyginama su niekuo, kaip pabrėžia visi jo kūrybos tyrinėtojai, tam tikra prasme yra išskirtinis ir neturintis precedento. Kaip niekas kitas jis gali pasakyti – aš visas esu iš savo vaikystės. Tai ne Prousto estetizuotas praėjusio laiko ilgesys – net ir jautriausi A la recherche du tempes perdu puslapiai – pvz., santykiai su motina, – yra skaitomi šaltai grožėjantis. Gi Čerėjos sodų prisiminimas yra kažkas daugiau nei vaikystės reminiscencija – tai greičiau pirmykštės harmonijos, prarastojo rojaus ilgesys. Ta desperacija, ta jėga, kuria nostalgija persunkia O.V.Milašiaus kūrybą, gali atrodyti beveik neurotiška, jeigu neturėtų etninių šaknų.

Prisiminkime, jog dar jaunoje lietuvių literatūroje galėtume išskirti atskirą nostalgijos temą, kur vaikystės prisiminimai yra keistai persipynę su tėvynės ilgesiu – nuo Andriaus Vištelio „Op op Nemunėli“ iki modernistinio Škėmos.

XIX amžiaus mūsų poezijoje nostalgijos tema yra netgi vyraujanti, ir galime atsekti tolydį jos stiprėjimą, literatūros gemalui atsiskiriant nuo savo tautosakinių įsčių, lyrizmui peraugant į graudulį ir sentimentą. Dar daugiau – drįstame tvirtinti, kad, nors ir niekam nėra svetimas gimtos pastogės ilgesys, tačiau lietuvišku atveju susiduriame su kažkuo daugiau, kažkuo sunkiai paaiškinama ir kitos kultūros pasauliui neperteikiamu reiškiniu, viena iš tų, kurie duoda pagrindo O.Spengleriui kalbėti apie kultūrų neperimamumą.

(Kultūrinėje plotmėje galime prisiminti, jog baltai – vienintelis etnosas Europoje, kurio branduolys buvo nepaliestas tautų kraustymosi bangos, ir kuris nuo neatmenamų laikų gyvena jam skirtoje vietoje – nes čia jis yra gimęs – ir kurio ryšys su landšaftu, O.Spengler’io terminu, yra „root-like“ – kaip augalo su žeme. Baltų gyventas teritorijas galime nustatyti ne tik iš hidronimikos, archeologijos ar antropologijos duomenų – tiksliausiai jas rodo fizinės geografijos žemėlapiai.

O nostalgija, kaip indoeuropietiškosios vaikystės, pirmykštės pramonoteistinės harmonijos ilgesys yra viena iš rojaus komplekso emocinių pusių – komplekso, įspaudusio neišdildomą žymę baltiškosios kultūros archetipui.)

1906 m. – eilėraščių rinkinys „Les Sept Solitudes“ (Septynios vienatvės).

 Pavadinime vaizdžiai atsispindi vienišos būties skundas. Anas įspėjimas nepraėjo veltui. Pajutusi pavojų pačiai savo esmei, savo sielai, žmogiškoji būtybė suklūsta ir sustingsta, atsiriboja septyniomis vienatvėmis, apgyvendina sergančią savo sielą Vaikystės Šalyje, apgaubia ją nekaltos ir kūdikiškos meilės šydu. Nors kūnas dar tebeserga ir tebemaištauja, tačiau orgiastiškas didmiesčio liūnų tvaikas nepajėgia nustelbti Čerėjos sodų dvelksmo.

 Palaukite! Ką gi mums primena tas žmogus iš „Septynių vienatvių“? Taip, tai jis, klounas, raukšlėtu veidu, dažnai girtas, tačiau išsaugojęs lūpų kamputyje mažytę liūdną raukšlelę, net ne šypseną, o šypsenos šešėlį ar prisiminimą. Taip, tai neįmanomasis monsieur Triks-Triksas, – O, yes, eheu! – iš „Labai paprastos monsieur Triks-Trikso, juokdario, gyvenimo istorijos“.

Be reikalo užmirštamas šis mažas O.V.Milašiaus šedevras – paprastai, kai kalbame apie naująjį Milašių, kai ieškome takoskyros tarp šešėlio ir šviesos, turime galvoje visų pirma romaną „L’amoureuse Initiation“ (1910 m.). Tačiau jau ano kūrinėlio, parašyto dar 1906 metais, epiloge sakoma: „...Reikia gyventi! Praeivi, per arti žengiąs upės pakrante! Reikia gyventi! Nevalia žudyti mūsų viduje gyvenančio juokdario...“

Šis beveik egzistencialistinis – reikia gyventi!, jau vėliau aidu atsikartojantis žemės dvasių chore iš „Miguel Mańaros“ trečiojo veiksmo, – gyventi reikia! gyventi reikia!, – yra tarsi preliudas anam bebrėkštančiam, saulės nutviekstam peizažui.

Ir kaip atpildas – už rūpestį sava siela, visų pirma siela, nes, kaip pasakyta Naujajame Testamente – kas iš to, jei bus užkariautas pasaulis, bet pražudyta siela – kaip dovana, ateis toji akimirka, tos kelios minutės, per kurias gims „Miguel Mańara“, naktis, per kurią karštligiškai bus parašytas ketvirtas veiksmas, paskui pirmas ir kiti, o jau šeštasis – grįžus iš kelionės po Ispaniją. Ir visa tai – „...sklindant vidinei muzikai, kurios aidas verčia mane virpėti dar ir šiandien...“ ¹⁴.

(Bus daugiau)

^* Algirdo Patacko slapyvardis.

^** pirmoje dalyje (Pastogė, Nr.1) buvo aptariami bendrieji – žmogaus ir kultūros, žmogaus ir kūrybos santykio klausimai, kurie antroje dalyje palydimi atitinkamai interpretuotais biografijos bei kūrybos faktais. Tačiau pats kūrybos nagrinėjimas nebuvo šio rašinio tikslas. Kūryba čia minima tik kaip komentaras pirmoje dalyje išdėstytoms tezėms.

^*** reikėtų išskirti Vaclovo Šiugždinio vertimus, gal kiek „sulietuvintus“ – tačiau bendru lygmeniu gerokai prašokančius dabartinio poezijos vertimo „cecho“ kūrybinius pajėgumus ir dažnai perkeliančius mus į tą nuostabos būseną, kurią nusako žinomas posakis: kiekvienas pavykęs eilėraščio vertimas – tai stebuklas.

^**** „tuščia prabanga“ (rus.).

¹ G.J.Židonytė-Vėbrienė, Milašius tampa klasiku, Aidai, 1969, p. 299.

² Andre Lebois, L’Qeuvre de Milosz, Paris, 1960, p. 164.

³ Vytautas Kubilius, Įvardinti daiktus su meile, Literatūra ir menas, 1977.

⁴ Andre Lebois, L’Qeuvre de Milosz, Paris, 1960, p. 171.

⁵ Armand Godoy, Milosz, Le poets de l’amour, Paris, 1969, p. 3.

⁶ La Croix, 1-2, XII, 1977.

⁷ Pierre Garnier, Signification de Milosz aujordhui. Cahiers de l’Associaton Les Amis de Milosz, 11, p. 27.

^II „pirmosios meilės mylimoji“ (ital.)

^III O.V.de L.Milosz, „Lettres inedites a Christian Gauss“, Paris, 1976 (toliau vartojamas sutrumpinimas L.G.) – čia skelbiami O.V.M. laiškai Christianui Gaussui, vienam artimiausiųjų ir ištikimiausiųjų jo draugų. Ch.Gaussas, vokiečių kilmės amerikietis, Princetowno universiteto romanų kalbų ir literatūros profesorius, susipažino su O.V.Milašiumi 1838 m. Paryžiuje.

^IV eilėr. „Meilei“

⁸ Antanas Maceina, Das Volkslied als Ausdruck der Volksseele (Geist und Charakter der litauischen Dainos), Commentationes Baltice II, 3, 1955, Baltischer Forschungsinstitut, Bonn

⁹ „Kelionė į Čerėją“ – kraštotyrinė medžiaga, mašinraštis, 1977, Kaunas, p. 7. Užrašyta pagal Ksenijos Minovič, gimusios 1874 m., pasakojimą.

¹⁰ L.G. 1901 03 12, p. 24

¹¹ L.G. 1900 10 09, p. 21

¹² ten pat

¹³ L.G. , p. 51

¹⁴ L.G., 1912 10 03, p. 59

© 2005 „XXI amžius“