Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Gimtas kraštas
Kultūra
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Pasaulis
Pozicija
Teatras

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Moterys, pralenkusios vyrus

Kondoliza Rais

Hilari Klinton

Madlena Olbrait

Naujoji JAV valstybės sekretorė Kondoliza Rais prieš savo pirmąjį valstybinį vizitą po Europos sostines kreipėsi į Europos lyderius, ragindama juos „nepamiršti, kad ji yra ne tik JAV valstybės sekretorė, bet ir moteris“. Kreipimąsi ji padarė po to, kai keli dideli Europos laikraščiai paskelbė seriją gana nepalankių ir netgi įžeidžiančių straipsnių apie ją.

Pavyzdžiui, Vokietijos laikraščiai ją pavadino „kokete“. Reikia pasakyti, kad pirmasis K.Rais vizitas į Europą gerokai pagerino gana prastokus Europos ir JAV santykius. Pavyzdžiui, Paryžiaus muzikos mokyklos studentams ji pažadėjo, kad kitą kartą atvykusi į Paryžių ji paskambins fortepijonu jos mėgstamiausius čekų kompozitoriaus Antonino Dvoržako kūrinius. Tai susilaukė labai teigiamų Paryžiaus spaudos vertinimų. Beje, meilę muzikai ji parodė dar būdama trejų metų. Ir jos vardą motina parinko nuo itališko muzikinio termino „Con dolcezza“. Tai raginimas atlikėjui skambinti „su meile ir švelnumu“.

Bet kelionės po Europos sostines metu K.Rais nebuvo laiko užsiimti muzikavimu. Ji dalyvavo per 30 diplomatinių priėmimų, jau nekalbant apie darbo pietus ir vakarienes su garbiausiais politikais, verslo veikėjais. Vienoje tokioje oficialioje vakarienėje Izraelio premjeras Arielis Šaronas pažadėjo, jog stengsis, kad pokalbis per ilgai neužtruktų. Mat valstybės sekretorė vėlavo į televizijos transliaciją apie amerikietiško futbolo finalo varžybas. O K.Rais yra labai aktyvi amerikietiško futbolo sirgalė. Paryžiaus dienraštis „Figaro“ K.Rais vizitą ir derybas su Prancūzijos vadovais pavadino „naujos elegantiškos Vašingtono politikos išraiška“.

Žinoma JAV politinės etikos specialistė Meri Uornok K.Rais prilygino legendinei Didžiosios Britanijos premjerei Margaret Tetčer, gavusiai „geležinės ledi“ pavardę, ir pažymėjo, kad silpnosios lyties atstovių dalyvavimas aktyviojoje politikoje yra didesnis privalumas nei vyrų. Geležinės ledi M.Tetčer pavyzdys įkvėpė daugelį amerikiečių moterų veržtis į politiką. To rezultatas – paskutiniuose visuotiniuose rinkimuose į Kongresą moterys surinko rekordinį skaičių balsų per visą JAV istoriją. Dabar JAV Senate yra keturiolika moterų, o Atstovų rūmuose – 65. Beje, irgi pirmą kartą istorijoje Virdžinijos valstijai atstovauja juodaodė moteris Gven Mur.

Bet viena didžiausių politinių „intrigų“ dabar vyksta aplink buvusio prezidento B.Klintono žmoną Hilari Klinton, Niujorko valstijos senatorę. Paskutiniųjų apklausų duomenimis, buvusi pirmoji Amerikos ledi dabar yra populiariausia politikė JAV Demokratų partijoje ir viena galimų pretendentų į JAV prezidento postą per 2008 metų rinkimus. Daugiau kaip 40 proc. apklaustųjų Demokratų partijos narių nori matyti JAV prezidento poste energingąją Hilari. (Už demokratų kandidatą Džoną Kerį, pralaimėjusį respublikonui Džordžui Bušui, pasisakė tiktai 25 proc. demokratų.) Pripažindami, jog iki kitų rinkimų dar nemažai laiko, JAV laikraščiai vis tiek įvertino tokius apklausų rezultatus kaip istorinius, nes dar niekada jokia amerikietė moteris neturėjo tiek rimtų galimybių būti iškelta kandidate į JAV prezidento postą.

H.Klinton, kuriai dabar 57 metai, pagarsėjo ne kaip politikė. Jos paskutinioji knyga „Mano gyvenimo istorija“ (išleista ir lietuvių kalba) išėjo daugelyje šalių ir jos buvo parduota daugiau kaip trys milijonai egzempliorių. Savo knygoje H.Klinton rašo, kad ji suderino savyje ir šeimos židinio sergėtoją, ir veiklos moterį. 1992 metų prezidento rinkimų kampanijoje agituodama už savo vyrą B.Klintoną, H.Klinton pareiškė: „Mūsų gyvenimas – tai įvairių jame atliekamų vaidmenų suderinimas. Geriausiai tai padariusiems pavyksta surasti balansą tarp šeimos, darbo ir pilietinės pareigos“.

Aišku, tarp moterų politikių yra ir tokių, kurios, realizuodamos save profesionalioje veikloje, aukoja tai, kas vadinama moterų laime. Pavyzdžiui, K.Rais, būdama 50 metų, dar nė karto nebuvo ištekėjusi. Buvusio Alabamos valstijos medvilnės plantacijų juodaodžio darbininko, savo prakaitu aplaisčiusio Alabamos laukus, vaikaitė tapo solidžia politike dar šaltojo karo laikais. Ji puikiai moka rusų kalbą, o jos disertacija apie sovietų ir čekoslovakų problemas studijuojama iki šiol. Būdama 38 metų, K.Rais tapo jauniausia garsiojo Stenfordo universiteto profesore ir pirmąja ne tik moterimi, bet ir juodaode šio universiteto istorijoje. „Joje puikiai derėjo asmeninis žavesys ir tikras plieninis reiklumas“, – apie K.Rais sakė jos buvę kolegos, kai ji dirbo JAV prezidento Dž.Bušo-vyresniojo Saugumo taryboje.

Neatsitiktinai K.Rais lyginama su kita JAV politike, irgi pirmąja JAV istorijoje moterimi, užėmusia valstybės sekretorės postą, Madlena Olbrait. Kažkada senas sovietų KGB šnipas ir buvęs Rusijos užsienio reikalų ministras Jevgenijus Primakovas M.Olbrait pavadino „plienine moterimi“. Ir ji ne kartą patvirtino šį „titulą“. Štai vienas pavyzdys. Kurį laiką M.Olbrait buvo JAV atstovė Jungtinėse Tautose. Kartą Saugumo Taryboje balsuojant dėl JAV pateiktos rezoliucijos dėl komunistinės Kubos, Kinijos atstovas ilgai negalėjo sulaukti nurodymų iš Pekino, kaip jam balsuoti. M.Olbrait neleido Saugumo Tarybos nariams išsiskirstyti iki ketvirtos valandos ryto, kol Kinijos atstovas pagaliau balsavo. O kada Irako laikraščiai ir jo atstovas Jungtinėse Tautose pavadino ją gyvate, kitą dieną ji atėjo į Saugumo Tarybos posėdį įsisegusi sagę, vaizduojančią gyvatę.

Žinoma, nepaisant tokių ryžtingų moterų politikų veiksmų, jos sieloje vis tiek išlieka moterimis. Štai „geležinė ledi“ M.Tetčer, būdama paskutinę dieną Anglijos premjere, graudžiai apsiverkė, sužinojusi apie kai kurių konservatorių partijos, buvusių jos bendražygių, išdavystę. O M.Olbrait, tada dar niekam nežinoma, vieną rytą iš savo vyro išgirdo frazę: „Aš turiu kitą“. Štai tada, kaip teigia M.Olbrait biografai, pasijuto labai įžeista, ir tuo metu atsirado tikroji ponia Olbrait, įrodžiusi ne tik neištikimajam vyrui, bet ir visam pasauliui, ko ji iš tiesų yra verta. Ir tą ji puikiausiai įrodė.

Beje, dar 1994 metais, kai M.Olbrait atstovavo savo šaliai Jungtinėse Tautose, tuometis Rusijos atstovas JT Jurijus Voroncovas jai pasakė: „Jūs, ponia, būsite naująja JAV valstybės sekretore“. – „Ką jūs, – atsakė M.Olbrait, – Amerika dar nepasirengusi, kad šį postą užimtų moteris“. Tačiau jau 1997 metais JAV Senatas vienbalsiai patvirtino M.Olbrait valstybės sekretore.

Dabar panašioje situacijoje atsidūrė ir K.Rais. Londono BBC televizijos pagrindinis vedėjas Devidas Fristas vienoje televizijos laidoje paklausė jos, kaip ji vertina interneto svetainę „Kondi – į 2008 metų rinkimus!“. K.Rais kukliai atsakė: „Vargu ar galima to tikėtis“. Tačiau kas gali žinoti?

Kalbant apie moteris politikoje, kurios dabar aktyviai reiškiasi ne tik JAV, bet ir daugelyje Europos valstybių, ypač Skandinavijoje, negalima nepaminėti Rusijos, kur į aukščiausią valdžią moterims kelias uždarytas. Sovietų Sąjungos laikais, kai buvo pučiamas propagandinis burbulas apie neregėtas pasaulyje moterų teises ir rūpinimąsi jomis, jokios civilizuotos šalies moterys nenešė tokio sunkaus jungo kaip sovietinis. Per visą SSRS gyvavimo istoriją aukščiausiame valdžios organe – SSKP politbiure – nebuvo nė vienos moters. Tiesa, valdant N.Chruščiovui, kultūros ministre buvo aktyvistė J.Furceva, kuri, pasak daugelio Rusijos intelektualų, apie kultūrą nusimanė „kaip kiaulė apie debesį“. Užtat sovietų moterys dažnai tempdavo plūgus ar akėčias kolchozų laukuose, nešiojo plytas statybose, kasė griovius ir sunkiais laužtuvais daužė ledus apledėjusiose SSRS miestų gatvėse. Galima pridurti, kad buvusio pusiau beraščio SSRS Aukščiausiosios Tarybos pirmininko, vadinto „visasąjunginiu seniūnu, K.Kalinino žmona, arši komunistė, sėdėjo Stalino lageryje ir kaip nusipelniusi veikėja jame gavo lengvą darbą – rinko utėles iš kalinių drabužių siūlių...

Ramūno Astrausko (ELTA)

ir Epa-Elta nuotraukos

© 2005 "XXI amžius"