|
Oligarchija beldžiasi į duris
Jonas Kazimieras BURDULIS,
Juozas GREVELDA
Birželio 15 dieną Demokratinės politikos institutas surengė
konferenciją tema Oligarchija Lietuvoje. Pranešimus skaitė Vladimiras
Laučius, Rimvydas Valatka, Darius Kuolys, Rita Miliūtė, Audrius
Bačiulis, diskusijose pasisakė Seimo nariai Andrius Kubilius, Gintaras
Steponavičius, Juozas Olekas.
V.Laučius savo pranešime Kas yra oligarchas pagal
klasikinę sampratą? nurodė, jog oligarchinis valdymo modelis įgyja
galimybę legalizuotis remiantis ydingais archetipais, įsitvirtinusiais
rinkėjų sąmonėje, klaidingas įsitikinimas, neva prisivogęs daugiau
nevogs, yra patikima tokio modelio legalizavimo garantija. Sveikas
protas verčia manyti, jog verslininkas, svarbiausiu savo tikslu
laikantis pelno siekimą, prasibrovęs į politinę erdvę to tikslo
neatsisakys. Tai akivaizdžiai buvo pademonstruota naujųjų Lietuvos
politikų deklaracija, jog jie atėjo ne politikuoti, o tvarkyti reikalus.
Kyla natūralus klausimas kieno reikalus? Taip formuojamas rinkėjų
poreikis matyti valdžioje turtingus žmones: oligarchija gimsta kaip
tik tada, kai rinkėjai geidžia turtingų žmonių valdžioje. Pranešėjas
priminė daug Platono pastebėjimų apie oligarchiją.
R.Valatkos (jo pranešimas Oligarchų įtakos Lietuvos
ūkio raidai ir politiniams procesams) nuomone, kažin ar Lietuvoje
turime tikrų oligarchų. Pripažįstant, jog oligarchinio valdymo apraiškų
nors šakėmis kabink, tačiau į klausimą, ar oligarchų esama nacionaliniu
mastu, atsakymas nėra aiškus. Reikia pripažinti, jog A.M.Brazauskas
yra patogiausia politinė figūra oligarchams rastis, nors jį patį,
nepaisant viešbučio istorijos ir turimo turto, oligarchu pripažinti
tikrai negalima. Abejotina, kad oligarchai Lietuvoje galėtų užgrobti
visas žiniasklaidos priemones, V.Uspaskichas tai sugebėjo padaryti
tik Kėdainiuose, kur visa valdžia yra vieno žmogaus rankose. Tačiau
Vikonda pagal turimą kapitalą negali pretenduoti į vietą netgi
antrajame turtingiausių firmų dešimtuke. Pavyzdžiui, Vilniaus prekybos
apyvarta 2004 metais pasiekė apie du milijardus litų, o Vikondos
tik 400 milijonų. Taigi visos Lietuvos mastu V.Uspaskichas nėra
oligarchas. MG Baltic, turėdama beveik vieno milijardo litų kapitalą,
įsigijo televizijos LNK kanalą. R.Pakso aplinka su dideliu džiaugsmu
šventė tą sandėrį, tačiau LNK taip ir nepradėjo reklaminės kampanijos,
jog MG Baltic vadovas rinkėjams būtų pripažintas tinkamiausias
politikas. Pranešėjas galimo ryšio tarp MG Baltic ir R.Pakso aplinkos
išsamiau nenagrinėjo. Achemos grupė, turėdama 2,3 milijardo kapitalą,
nevengia daryti įtaką politikams, tačiau glaudžių ryšių tarp jos
kapitalo ir politikos nematyti.
Moralinė skurdžiųjų ir amoraliųjų visuomenės sluoksnių įtaka chaosui valstybėje, viduriniajai klasei nesugebant tos įtakos amortizuoti, taip pat yra svarbus veiksnys. Skurdusis sluoksnis Lietuvoje tolydžio mažėja ekonomika auga, o kartu su ja ir pragyvenimo lygis.
Kur kas svarbiau ištirti Rusijos kapitalo skverbimąsi į Lietuvą. Tas skverbimasis matomas svarbiausioje ekonomikos srityje energetikoje. Lietuva priklausoma nuo rusiškos naftos ir dujų tiekimų, be to, Rusija siekia įsigyti elektros energijos gamybos įmones. Sutelkus rusiško kapitalo kontrolę vienose rankose, ryškėja galimo oligarcho dominavimo galimybė. Pranešėjas pabaigoje konstatavo: ačiū Dievui, kad oligarchų Lietuvoje nėra, ir gerai, kad jų nebus.
D.Kuolys (pranešimas Oligarchija Lietuvoje: prielaidos
ir pasekmės) daugiau dėmesio oligarchijai skyrė Lietuvos Didžiosios
kunigaikštystės epochoje. Charizmatinio lyderio vaizdas žmonių sąmonėje
atsirado ne V.Landsbergio laikais, ryšys su tėvu Lietuvoje istoriškai
susiklostė kaip egzistencinis fenomenas. Tėvas buvo dvasinis autoritetas
savo vaikams, ryšys su pasauliu vyko per jį. Per tą ryšį formavosi
pasaulėjauta.
Itin silpna demokratinė tradicija ir dar silpnesnis pasitikėjimas ja prielaida rastis oligarchijai Lietuvoje. Tas pasitikėjimo deficitas ir nustato lietuvio santykį su viešąja erdve: lietuvis yra nereiklus. Yra pastebėta, jog lietuviai patiria didžiausią politinį susvetimėjimą Europoje; lietuvių nepakantumas demokratijai lenkia tas pačias tendencijas Rumunijoje. Lietuviams viešoji erdvė nerūpi, ji užleidžiama kitoms vertybėms, atsiranda pakantumas antidemokratinėms tendencijoms. Iš čia ir kyla valdžios pilietinės kontrolės stygius.
Po nepriklausomybės atkūrimo Lietuva stipraus vertybių ir idealų lauko suformuoti nepajėgė. Vertybes keičia verslo logika ir verslo interesų padiktuoti sprendimai. Pilietinis solidarumas Lietuvoje yra smarkiai sueižėjęs ir sunkiai atkuriamas.
Per penkiolika metų politikai orientavosi į sandorius su verslu, o ne į sutartis su rinkėjais. Dideli gyventojų mokesčiai yra tvirtas tokios gerai įsitvirtinusios praktikos garantas, Lietuvą skurdo dydžiu lenkia tik Ukraina ir Baltarusija. Taigi tenka konstatuoti, jog mažinti skurdą Lietuvoje, regis, nė nebuvo siekta.
Į Europos subsidijas pirmiausia pretenduoja stambiosios įmonės ir latifundiniai ūkiai. Verslas, neapsikentęs tarpininkais, linkęs eiti tiesiai prie tikslo, stiprėja politinės galios ir kapitalo ryšys. Lietuvos oligarchijos politinis nesavarankiškumas Rusijos kapitalo atžvilgiu yra akivaizdus.
Kaip bendrą tendenciją Europoje galima įžvelgti tai, kad grėsmė kyla iš infantilios politikos, kuri neįstengia sukurti atsvaros kapitalo įsigalėjimui. To pasekmės tyli visuomenės erozija, nemažos visuomenės dalies skurdas, Europos dreifavimas į nuošalią provinciją. Tokiomis aplinkybėmis tenka guostis Platono pastebėjimu, jog oligarchija visada perauga į demokratiją, kai žmonės atranda, kad turčiai yra nuo jų priklausomi.
R. Miliūtė (pranešimas Žiniasklaida kaip oligarchinių
struktūrų interesų tenkinimo instrumentas) savo pranešimą pradėjo
nuo B.Milerio, sukūrusio pirmąjį Amerikos televizijoje 90 minučių
formatą, televiziją FOX, televizijos parduotuvę, turinčią 150 milijonų
pirkėjų, perspėjimo, jog žiniasklaidos oligarchija kelia rimtą pavojų.
Jis išreiškė nerimą, kad prastėja laidų turinys. Galiausiai viskas
pradeda priklausyti nuo klišių, įsigalinčių nuomonėse. Kyla pavojus,
kad nebus paisoma istorinio patyrimo, o bus įsisąmoninama tai, kas
brukama į galvą.
Šiuolaikinis pasaulis labai sparčiai vystosi. U.Elemanas Jensenas pastebėjo, jog baltai per dešimt metų pasiekė tai, kam Vakarų Europa sugaišo 60 metų. Žiniasklaida įgavo tiek įtakos, kad kai kada savo valią gali padiktuoti ir valstybių vadovams: Bušui iš savo lėktuvo pranešant apie Irako karo pradžią, žinių laidos režisieriaus reikalavimu prezidento lėktuvui teko leistis tokiu kursu, kad televizijos operatoriui saulė nesugadintų kadro.
Lietuvoje didžioji politinių kampanijų finansavimo dalis skiriama politikų įvaizdžiui formuoti. Į tą įvaizdį įeina tikrų ar tariamų politiko dorybių reklama, taip pat ir jo ydų nuslėpimas. Dar J.Keliuotis prieškario Lietuvoje sakė, jog vieni laikraščiai uždirba milijonus už rašymą, o kiti už tylėjimą. Lietuvoje neturime stiprios tiriamosios žiniasklaidos. Vieniems redaktoriams teko nustoti spausdinti savo tyrimus, kitiems išeiti iš darbo. JAV tai įvyko daugiau kaip prieš 100 metų.
Lietuvoje vienos nekokybiškos prekės platintojui pagrasinus, jog atsiims savo reklamą, televizija buvo priversta nusileisti ir sustabdyti informaciją apie tos prekės kokybę. Paaiškėjus, jog pajamos iš tos reklamos buvo lygios žinių tarnybos dviejų mėnesių biudžetui, verslo įtaka žiniasklaidai darosi akivaizdi. Tokia praktika turėtų baigtis, nes televizijai šie metodai yra žalingi jie atsisuka prieš ją pačią. Tačiau tokia prognozė buvo pareikšta prieš dešimt metų, ir lauktas pagerėjimas taip ir neatėjo.
Prieš kurį laiką LTV parodė kelis reportažus apie vienos Lietuvos įmonės ryšius su Rusijos įmone. Po šio ciklo buvo galima tikėtis platesnio atgarsio, bet po lyg ir atlikto tyrimo pasirodė ne to tyrimo ataskaita, o atitinkama reklama už keletą šimtų tūkstančių litų.
Skaitant pranešimus apie Vilniaus miesto mero bylą Lietuvos ryte ir Respublikoje galėjai susidaryti įspūdį, jog skaitai apie dvi visiškai tarpusavyje nesusijusias bylas. Vienas rašė, kad meras buvo šantažuojamas, kitas kad meras šantažavo. Tai labai vaizdžiai parodo, kiek susiję politikų ir žiniasklaidos interesai. Tai ir suprantama, nes politikai žinomi tik tol, kol apie juos rašo žiniasklaida, o leidėjai tai daro tol, kol jiems politikai už tai sumoka. Nerašymas taip pat yra perkamas: mokėti už nerašymą, vadinasi, pirkti neutralumą. O politikams, ypač prieš rinkimus, yra labai svarbu jį užsigarantuoti, tuo periodu nerašymas gali būti žymiai svarbesnis, pavyzdžiui, už su Abonentu susijusias publikacijas. Viešųjų ryšių firmų darbuotojai pripažįsta, jog už papildomą atlyginimą jie pranešimams apie politikus rezervuoja vietas pirmuose laikraščių puslapiuose.
Taip pat gauti atlygį galima ne pinigais, o sprendimais. Neteiksiu pavyzdžių, nes salėje matau vienos stambios firmos juristą, sakė pranešėja. Situacija darosi beviltiška, kai kalbama apie žiniasklaidą, nes ji per mažai priešinasi neleistinai įtakai. Žurnalistikos fakulteto studentai atvirai deklaruoja savo pasiryžimą imti neteisėtą atlyginimą už paslėptą reklamą. Latvijoje atlikti tyrimai parodė, kad tai mielai darytų du trečdaliai būsimųjų žurnalistų. Taigi nedera visko nurašyti vien tik leidėjams. Viešųjų ryšių ir automobilių prekybos firmų darbuotojai, rengiantys automobilių išbandymo akcijas, skirtas žurnalistams, visada į kiekvieno tokio automobilio pirštinių skyrelį įdeda po voką su pinigais...
Kad savo kėslų atsisakytų politikai, nėra ko tikėtis. Tie penkiolika nepriklausomybės metų yra per mažas laiko tarpas, kad pasiektume kitą rezultatą. Neįmanoma, pavyzdžiui, kad Achemos koncerno kontroliuojamos Lietuvos žinios paskelbtų publikaciją, atskleidžiančią rimtesnius trūkumus kurioje nors koncerno įmonėje.
Į klausimą, ar Lietuvos visuomeninis transliuotojas taip pat susilaukia oligarchinių mėginimų iš politikos ir verslo sferos, R.Miliūtė, nusišypsojusi jai būdinga šypsena, prisiminė atvejį, kai žymus ir gerbiamas politikas prieš laidą paprašė ant stalelio pastatyti butelį jo mėgstamo mineralinio vandens ir tai padaryti taip, kad tą vandenį pardavinėjančios firmos pavadinimas būtinai būtų matomas transliacijos metu.
A. Bačiulis (pranešimas Rusijos oligarchų vaidmens
pasikeitimas B.Jelcino ir V.Putino valdymo laikais) sakė pastebėjęs,
jog dažnai žurnalo Veidas publikacijos būna svarstomos Seime,
lyg tai, kas jose parašyta, būtų konkretaus Seimo nario nuomonė.
Didelė publikacijų dalis būna skirta ne informuoti skaitytoją, o
kompromituoti konkretų asmenį, kad jis imtų blaškytis, pasimestų
ir būtų sutrikdyta jo veikla.
S. Berluskonis, pagal kurį velkasi ne vieno jo nuslopinto skandalo šleifas, yra pats tipiškiausias šiuolaikinio oligarcho pavyzdys. Rusijoje oligarchijos terminas buvo pradėtas vartoti kasdieniniame gyvenime apie 1998 metus, kai vienas bankas įsteigė oligarchinių klientų aptarnavimo departamentą.
Artimiausioje B.Jelcino aplinkoje buvo septyni verslo magnatai, tarp kurių buvo Fridmanas, Potaninas, Chodorkovskis, Berezovskis, Gusinskis. Du pastarieji valdė žiniasklaidą. Jie buvo nuolatiniai pasitarimų pas Jelciną dalyviai. Tuose pasitarimuose buvo sprendžiami svarbiausi valstybės valdymo klausimai, tie žmonės valdė Rusiją. Jie ir lėmė rinkimų, kuriuose nugalėjo Jelcinas, eigą ir baigtį. Nereikia pamiršti, jog tuo metu Jelcino reitingai buvo nukritę iki nulio, jis visuomenėje neturėjo jokios paramos, išskyrus šiuos magnatus. Tai yra vienas ryškiausių pavyzdžių, kaip visuomenei galima primesti kokius norima sprendimus.
Šiandien Rusijoje oligarchai savo žinioje turi visas valdžios sferas ir kontroliuoja žiniasklaidą, jie lemia, kaip gyventi Rusijai.
B.Jelcino valdymo laikotarpiu buvo nusistovėjusi tam tikra pusiausvyra: iš vienos pusės, priimant sprendimus, reiškėsi Jelcinas su šeima, iš kitos oligarchai stengėsi Rusijoje įdiegti vakarietišką laisvosios rinkos modelį, kad Rusija taptų panaši į Ameriką. Jų ideologas buvo A.Čiubaisas.
Patys įtakingiausi Jelcino aplinkoje buvo Černomyrdinas, Koržakovas, Borodinas ir Barsukovas. Korsakovas turėjo tokią galią, kad, nebūdamas vyriausybės nariu, galėjo priversti ją priimti bet kokį jo padiktuotą sprendimą. Černomyrdinas kontroliavo Gazprom. Tuo metu buvo juokaujama, kad, norint visos Rusijos pensininkams išmokėti pensijas, pakanka, kad Gazprom sumokėtų valstybei mokesčius.
1999-2000 metais Rusijoje prasidėjo labai įdomūs pokyčiai. Iš Jelcino rato žmonių Putino aplinkoje tėra likę tik Potaninas ir Fridmanas, susiję su bankais ir metalurgija. Likusieji arba sėdi kalėjimuose, arba pabėgo į užsienį. Plačiai paplitusi nuomonė, neva su Chodorkovskiu susidorota dėl to, kad jis išdrįso rinkimuose remti opoziciją, su tikrove neturi nieko bendra. O iš tikrųjų jo nesėkmė buvo ta, kad jis nesugebėjo numatyti, kaip Putino politiką apspręs jo naujojo klano interesai.
Pirmojo Putino vizito į JAV, kai kartu su juo vyko Kasjanovas ir Chodorkovskis, metu Rusijos prezidentas prašė Dž.Bušo garantijų, kad naftos kaina po Irako karo nekristų žemiau 20,5 dolerių už barelį, Kasjanovas, kaip premjeras, garantavo JAV prezidentui, kad Rusija padengs Amerikai visą karo laikotarpio ir pokarinį naftos deficitą, o Chodorkovskis įsipareigojo įsileisti JAV korporacijas į Rusijos (Jukos) naftos verslą, kas žymiai sumažino V.Putino aplinkos galimybes tiesiogiai kontroliuoti naftos verslą, kurias Putinui vėliau teko susigrąžinti atimant Jukos.
Šiandien Rusijos prezidento artimiausioje aplinkoje yra trylika asmenų, kurie kontroliuoja bankus, naftos ir metalų pramonę svarbiausias strategines ekonomikos sritis. Tarp jų nemaža čekistinės kilmės oligarchų. Tai KGB pulkininkai, tapę generolais, ir armijos generolai, tapę ministrais. Jie į viską žiūri pro KGB ir armijos akinius. Iš šių pozicijų tampa suprantamas Rusijos valdžios požiūris į Vakarus, atsisakymas pripažinti Baltijos valstybių okupaciją.
Tačiau, nepaisant šių aspektų, pati ekonominė oligarcho išraiška Rusijoje niekuo nepasikeitė oligarchija Rusijoje yra jos prezidentas ir prezidento administracija.
© 2005 "XXI amžius"
|