Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Gimtas kraštas
Kultūra
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Pasaulis
Pozicija
Teatras

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Spektaklyje atgijo egzodo pedagogikos dramatiški puslapiai

Edvardas ŠIUGŽDA

Vestuvių scenos akimirka

Rampos šviesą pirmą kartą išvydo režisieriaus dr.Egidijaus Mažinto pastatyta kompozitoriaus Miko Petrausko psichologinė-socialinė operetė „Consilium Facultatis“ (lot. „Gydytojų pasitarimas“), kurio įspūdingose masinėse-mitologinėse vaidilučių procesijose, Birutės ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio vestuvių, okupacijos metais vykusių trėmimų ir deportacijų, Šiaurės Amerikos lietuvių konservatorijos scenose vaidino ypač gausus pulkas artistų, Vilniaus pedagoginio universiteto, Socialinės komunikacijos instituto, Vilniaus kolegijos studentų, dėstytojų, moksleivių, neįgalių žmonių grupės.

Dramatiškos operetės įspūdingos ir teatrališkos scenos buvo intensyviai repetuojamos VPU, Socialinės komunikacijos instituto, Vilniaus kolegijos salėse ir auditorijose, taip pat Vasaros g. 5 įsikūrusiame Vilniaus psichikos sveikatos centre. Čia anksčiau buvo grafo Tiškevičiaus rūmai. Kai juose pasikorė grafo šeimos narys, tą pastatą aristokratas atidavė ligoniams gydyti, o 1927 metais čia įsteigta psichiatrijos ligoninė. Todėl spektaklio statytojai, pasirinkę tragiškus kompozitoriaus Miko Petrausko gyvenimo puslapius (menininkas mirė psichiatrijos klinikoje 1937-aisiais), ne veltui stengėsi, kad, analizuodami kuriamų spektaklio herojų charakterius, studentai, dėstytojai, integruodami neįgaliuosius į sveiką visuomenę, geriau pažintų psichikos ir elgesio sutrikimus, teoriškai ir praktiškai prisiliestų prie teatrinio meno bei kūrybos psichologijos bei užsienyje ypač populiarios meno terapijos praktinio pažinimo.

VPU trečiakursis D.Janutis meistriškai suvaidino LDK kunigaikščio Kęstučio, psichikos ligonio Jėzaus ir M.Petrausko (jaunystėje) vaidmenis. Talentingas solistas ir aktorius VPU Studijų skyriaus vedėjas doc.dr.A.Kiveris šiltai humoristiškai sukūrė kaimo gaspadoriaus Gaspero Bulbickio ir iš JAV atvykusio arogantiško advokato A.Bulotos vaidmenis. Kęstutis Vaškevičius (M.Petrauskas senatvėje) įtaigiai vaidino ir, pritariant gausiam sunkių ligonių chorui, kuriems antipsichozinis gydymas buvo nepakankamai veiksmingas, sudainavo: „Šią naktelę“ ir „Atneša diedas“. Menininkas, net ir atsidūręs palatoje, įkuria ansamblį ir sėkmingai muzikuoja su savo likimo draugais ligoniais. M.Petrausko ligą daugelis vadino velnio apsėdimu, mėginta jį gydyti užkalbėjimais, vaistažolėmis. Džiugina, kad pirmą kartą akademinėje bendruomenėje analizuojama lietuviška kultūra: scenos veikalų „Birutė“ ir „Eglė žalčių karalienė“ autoriaus atlikti talentingi švietėjiški ir kūrybiniai projektai egzodo pedagogikos baruose, kurie, nepelnytai užmiršti, vėl prikeliami. Tik šį kartą – Vilniaus pedagoginiame universitete, kas ypač džiugu. Ir ypač reikšminga tai, kad galbūt pirmą kartą Lietuvos teatro ir pedagogikos baruose psichikos negalią turintys pacientai sudėtingame spektaklyje atlieka pagrindinius vaidmenis. Muzikinio spektaklio meno vadovas ir scenarijaus autorius Egidijus Mažintas, pasikvietęs talkon bendraminčius, – kompozitorių V.Barkauską, parašiusį ypač daug dramatiškos ir įsimintinos muzikos, meno terapijos vadovę V.Aleksienę, baletmeisterę I.Butautienę, etnologę S.Zvicevičienę, garso ir vaizdo operatorių L.Kleniauską, dailininką P.Sideravičių, chormeisterį J.Žitkevičių, dirigentą R.Vitkauską, sukūrė įsimenantį ir žiūrovų dėmesį prikausčiusį reginį. Kitus vaidmenis atliko: I.Saladžiūtė (Birutė), V.Gulbinienė (Birutės motina ir Margarita Bulbickienė), doc.J.Sadauskienė (Kęstučio motina ir Aleksandra Bulotienė), R.Lekečinskaitė (vaidilutė Onutė), prof.V.Voveris (Krivis Lizdeika), N.Buivydaitė (vyriausia vaidilutė). Jautriai, pakylėtai, dėmesingai vaidmenis kūrė V.Peršin (ligoninės vyriausiasis administratorius J.Staklinas), V.Zaksas (sunkių ligonių skyriaus vedėjas A.Muravjovas-Korikas), J.Tubinis (psichiatras A.Hileris), R.Šlepetytė (psichiatrė Jeketerina II) bei T.Laurynienė (med. sesuo M.Melnikova), S.Urbonienė (M.Pilsudska), R.Mackevičienė ir kiti, suvaidinę ypač tragiškas pagoniškos papročių ir lietuviškos kultūros hibridizacijos bei rusifikavimo, polonizavimo ir germanizavimo scenas. Taip pat dalyvavo VPU dėstytojų bei darbuotojų choro „Ave Musica“ bei styginių kvarteto „Credo“ ir jaunimo kolektyvo „Rafaelis“ artistai.

Lietuvoje psichikos sveikatos problemų rizikos veiksnių daugėja. Tai nedarbas, skurdas, migracija, politinis nestabilumas, didėjanti įtampa tarp biurokratinės mašinos ir paprastų gyventojų. Taip pat benamių gausėjimas, įvairių formų narkomanijos plitimas, vienatvė ir socialinių ryšių praradimas, socialinis-ekonominis nestabilumas ir netikrumas. Daugumas minėtų rizikos veiksnių veikia ir Lietuvos meno bei mokslo žmones, menininkus, inteligentus. Studentai ir dėstytojai, atliekantys pagrindinius vaidmenis kartu su psichiatrijos klinikoje besigydančiais pacientais, sėkmingai mokėsi aktorinio meistriškumo stebėdami ir analizuodami veikalo partitūrą (anot E.Mažinto, kiekvienas spektaklio dalyvis įnešė savo dalelę į sudėtingą scenarijaus kūrimą). Veikalo partitūra kupina kūrybinėms asmenybėms būdingų įvairių depresijų formų – šizofrenijos, demensijos, priklausomybės ligų apraiškų scenų, užtat aktoriai turėjo ją atidžiai stebėti ir analizuoti.

Po spektaklio prieštaringi atgarsiai pasklido po universiteto, kolegijos auditorijas, taip pat tarp dėstytojų netrūko diskusijų. Žiūrovams operetėje teko išgyventi neprognozuojamos ir nenuspėjamos situacijos dozę. O M.Petrausko operos „Birutė“ artistams, pagoniškų Birutės ir LDK Kęstučio vestuvių dalyviams, teko susipažinti su sociologine psichikos ligų ir sutrikimų etiologiją, kurią režisierius bei kompozitorius pateikė išsamioje teatrinėmis bei muzikinėmis formomis įgyvendintos Lietuvos muzikinės kultūros psichopatologinėje analizėje, atskleidusioje operetės autoriaus ligos istorijos puslapius.

Štai kaip M.Petrausko ligą komentavo spektaklio autorius dr.E.Mažintas, Maskvoje mokęsis pas muzikinės režisūros patriarchą prof.B.Pokrovskį, paskelbęs keletą mokslinių publikacijų nutylėtiems talentingiems M.Petrausko švietėjiškiems ir kūrybiniams tikslams analizuoti: „Repeticijų metu buvo gilinamasi į psichiatrijos problemas ir analizuojama, ko gali studentai, dėstytojai – artistai pasimokyti iš ligonių. M.Petrauskas galėjo turėti hipomanijos ligos bruožų, kai nuotaikos ir elgesio nenormalumai yra per daug ryškūs, kad būtų galima juos priskirti ciklotimijai. Sutrikimui buvo būdingas pastovus, lengvas nuotaikos pakilumas, padidėjusi energija, aktyvumas, paprastai ir gerovės pojūtis, fizinis ir psichinis produktyvumas. Menininko socialinių normų jutimo praradimą, kalbos skubotumą ir sumažėjusį miego pojūtį, nesutelkiamą dėmesį lydėjo išsiblaškymas bei ekstravagantiški nepraktiški planai, suvokimų bei asmenybės sutrikimas“. Ypač žiūrovus sukrėtė finalinė scena, kai, diriguojant savo operetei „Consilium facultatis“, sugaudžia greitosios pagalbos mašinos sirenos ir tiesiog nuo scenos grubių sanitarų tramdomaisiais marškiniais supančiotas menininkas buvo išvežtas elektros šoko terapijos seansui pakabinant ant geležinio strypo. Kompozitoriaus kūrybinio ir švietėjiško palikimo studijos šiuolaikiškai aktualios dabar, kai nuolat užsienyje gausėja lietuviškos emigracijos telkinių, kuriuose, deja, dominuoja praktiniai motyvai.

© 2005 "XXI amžius"