Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Laikas ir žmonės
Literatūra

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Trys dienos archeologijos

Bronius VERTELKA

Ukmergiškiai Vida ir Darius Vaitkevičiai žavėjo iš molio žiedžiamais gaminiais

Klaipėdietės seserys Zenkevičiūtės dainavo dainas, skambino kanklėmis

Baltarusis Valerijus Zinkevičius teigė: „Menui įveikiamos bet kokios užtvaros“

Tūkstančiai žmonių apsilankė VII tarptautiniame eksperimentinės archeologijos festivalyje „Gyvosios archeologijos dienos Kernavėje“. Buvusioje senosios Lietuvos sostinėje atgijo kadaise viręs gyvenimas – Pilies kalne ir Pajautos slėnyje trims dienoms įsikūrę dalyviai pristatė ne tik archajiškus dirbinius, bet ir autentiškus jų gamybos būdus. Festivalis sulaukė svečių iš užsienio. Senovinius amatus, karybą, archajišką muziką UNESCO globojamame kultūros rezervate pristatė apie 300 meistrų, muzikantų, karių iš Lietuvos ir Baltarusijos, Latvijos, Estijos, Lenkijos, Vokietijos, Rusijos, Prancūzijos.

Viena iš tradicinio festivalio naujovių – amatų ir skirtingų kultūrų pristatymas atskirų genčių kiemuose. Renginio debiutantai iš Karaliaučiaus intrigavo prūsų istorija, minskiečiai rodė, kaip jų krašte buvo gaminami dūdmaišiai ir kauliniai muzikos instrumentai. Bavarų kieme šurmuliavo festivalio svečiai iš Vokietijos. Latviai kvietė į žiemgalių, baltarusiai – į krivičių, lietuviai – į kuršių kiemus.

Amatų miestelyje skambėjo kanklių, dūdmaišių, archajiška būgnų muzika, taip pat egzotiškos senovės keltų melodijos, kurias šiame festivalyje nematytais instrumentais – luromis – grojo vokiečiai. Senąjį baltarusių muzikos paveldą pristatė kolektyvas „Stary Olsa“.

Kol viename iš penkių Kernavės piliakalnių „kariavo“ skirtingų genčių vyrai, moterys audė audinius, džiovino mėsą. Kaip sakė viena iš šeimininkių, jei saulėta ir vėjuota, plonai supjaustyta mėsa išdžiūsta per dieną, ir nors yra nesūdyta, – tuomet dar nebuvo druskos, – ji tinkama valgyti net porą metų.

„Mūsų šeima per Gyvosios archeologijos dienas Lietuvoje ir užsienyje rodo, kaip įvairiais laikotarpiais buvo gaminamas maistas. Dabar lipdytuose puoduose verdame sriubą, o vakare ant laužo kepsime ožį“, – sakė vienas iš šventės organizatorių, Vilniaus universiteto profesorius, Archeologijos katedros vedėjas Aleksas Luchtanas.

Festivalio svečių nuotaiką taip pat skaidrino trys mergaitės. Jų mama Loreta Zenkevičienė džiaugėsi, jog dukros yra muzikalios, dainingos, kuria eiles. Iš Klaipėdos atvykusi šeima į festivalį turėjo atsivežusi paveikslų. Juose – sukurti iš pajūrio akmenukų ir smėlio vaizdai bei nufotografuoti. Režisierės diplomą turinti L.Zenkevičienė prisipažino, jog tokiu menu pradėjo domėtis neseniai. Pirmieji kūrybos žingsniai buvo itin nedrąsūs.

Ukmergiškiai Vita ir Darius Vaitkevičiai rodė, kaip žiedžiami archajiški puodai. Mokytoja dirbančiai Vitai tai jau septintas toks pasirodymas – kiek ir festivalių Kernavėje. Keramika ji užsiima laisvalaikiu. Nuo ukmergiškių tiesiog nesitraukė vaikai, prie meniškos sielos žmonių jie lipo kaip bitės prie medaus. Vita ir Darius leido mažiesiems festivalio lankytojams patiems pamėginti lipdyti iš molio bei surengė gražiausios puodynės konkursą.

Kaip galima keisti keraminių gaminių spalvą, rodė Baltarusijos Breslavo miestelio, turinčio maždaug dešimt tūkstančio gyventojų, muziejaus darbuotojai. Vienas jų – Valerijus Zinkevičius, puodžius, buvo kalbus. Paklaustas, ar lengvai pavyko ištrūkti į festivalį, jis teigė: „ Menui įveikiamos bet kurios užtvaros, – ir atsiduso: – Pavydžiu jums Landsbergio, kuris sugebėjo vesti savo tautą laisvės keliu. Bet ir Lukašenka – tai ne visa mano šalis. Galėjome kitaip gyventi, jeigu 1990-aisiais būtų uždrausta komunistų partija“.

Iš metalo kaldintų kalavijų, kardų bei kitokių dirbinių turėjo Artūras Platakis. Greta iš Plungės rajono, Alsėdžių miestelio, atvykusio menine ir taikomąja kalvyste užsiimančio žemaičio stovėjo šviesiaplaukė moteris. Pasiteiravus, ar ji irgi kala metalą, vyras nepasimetė: „Čia mano sesuo, ji skulptorė“.

Kernavė, Širvintų rajonas

Autoriaus nuotraukos

© 2005 "XXI amžius"