|
Lietuviškos dvasios žadintojas
Apie išeivijos muziką Faustą Strolią
Faustas Strolia Pasaulio lietuvių dainų švenčių Lietuvoje dalyvis, taip pat kompozitorius, dirigentas, chorvedys, išeivijos lituanistinių mokyklų dainų mokytojas.
Kilęs iš anuomet žinomos muzikų šeimos, jau nuo šešerių metų mokėsi smuikuoti pas Šiaulių muzikos konservatorijos dėstytoją Povilą Matiuką. 1947 metais su tėvais Juozu ir Zenta bei broliais Vytautu ir Herkuliu atsidūrė Vokietijoje, Hanau Detmolso ir Uchto pabėgėlių stovyklose. Ten smuiko ir muzikos teorijos jį mokė tėvas kompozitorius Juozas Strolia. Vokietijoje Faustui teko mokytis gimnazijose. Jų šeimai buvo parūpintas net vaikiškas pusinis smuikas, vėliau perdirbtas į tinkamesnį. 1949 metais dvylikamečio berniuko griežimą jau transliavo Londono BBC radijas. Tuo metu mama Z.Strolienė mokė ir kitus lietuviukus skambinti pianinu. Faustas dar mokėsi Romos popiežiškajame bažnytinės muzikos institute, vėliau Čikagos konservatorijos kolegijoje.
Dar tebebūnant Vokietijoje, Vehneno stovykloje Oldenburge, F.Strolia vargonininkavo ir vadovavo chorui ne tik katalikų, bet ir evangelikų parapijose, o pastarojoje dar mokė sekmadieninėje mokykloje. 1950 metais įstojo į amerikiečių armijos Vytauto Didžiojo lietuvių kuopą, esančią Bamberge, Bavarijoje. Iki 1956 metų kuopose dirbo su vyrų chorais. Koncertavo Vokietijoje, Vasario 16-osios gimnazijoje susirinkusiems Heidelbergo, Memingeno, Miuncheno lietuviams, taip pat Šliosenburgo koncentracijos stovyklose, kur žuvo 2480 lietuvių. Ypač daug teko koncertuoti Šiaurinėje Vokietijos dalyje, globojamam tenykščių Lietuvių krašto valdybos darbuotojų.
1956 metais nuvykęs į Ameriką, F.Strolia ėmėsi vadovauti bažnytiniam chorui, vyrų oktetui ir lituanistinei mokyklai. Vėliau net 37 metus vargonininkavo, vadovavo chorui ir dirbo muzikos mokytoju Amerikos parapinėse mokyklose, nes dar Čikagos konservatorijos kolegijoje buvo įgijęs muzikos pedagogikos magistro laipsnį. Pažymėtina, kad beveik 25 metus F.Strolia mokė dainų ir Čikagos aukštesniojoje lituanistinėje mokykloje. Ir ne tik joje, nes dar mokė muzikos Lemonto parapijų pradžios mokyklose, vasaros jaunimo stovyklose pas lietuvius tėvus marijonus ir kitose stovyklose. Penkerius metus dirbo su Čikagos lietuvių opera, Dainavos meno bei kitais ansambliais, septynerius metus vadovavo dr. Leonido Rago suburtam Čikagos lietuvių entuziastų styginiam ansambliui.
1960 metais F.Strolia skiriamas vadovauti Amerikoje gimusių Lietuvos vyčių chorui. (Ten jis suradęs ir dabartinę gyvenimo palydovę.) Šis choras net apie penkis dešimtmečius amerikiečių parapijose garsino Lietuvos vardą.
F.Strolia ne tik kūrėjas, bet ir visuomenininkas. Savo statomiems miuziklams vertė iš anglų kalbos libretus, kūrybiškai pristatydamas juos lietuvių dvasia. Kurdavo muziką lietuviškoje spaudoje pasirodžiusiems eilėraščiams, o tenykščio jaunimo prašomas ir skautų stovykloms dainas. Tokia lietuviška veikla jam padėdavo ištverti ir šeimos rūpesčius (joje susilaukta keturių vaikų). Tiesa, per tas nesibaigiančias pareigas vaikai tėvą mažai tematydavo namuose, o vėliau, jo padedami, ruošdavo pamokas iki vidurnakčio.
Kartą pabudęs iš miego jau po vidurnakčio, tarsi pačios Švč. M.Marijos paskatintas, Lietuvių vyčių paprašytas parašė apreiškimo giesmės Šiluvos Marijai angliškus žodžius, muziką ir akompanimentą. Lietuvos vyčiai šią giesmę paskleidė Amerikoje ir internete. Ir štai jau daug metų Vyčiai ją gieda savo metiniuose seimuose, o 2003 metų spalį giedojo Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje per F.Strolios kūrybos koncertą, kuriame dalyvavo ir devyni Vilniaus chorai.
Kompozitoriaus žmona Teresė Pupninkaitė (knygnešio Tado Abrozaičio iš Eržvilko provaikaitė, o jos tėvai bei senelis jau gimę Amerikoje) ir jos muzikali sesuo Ona Marija Kaselienė dainuoja solo partijas F.Strolios koncertuose. Muzikalumą paveldėjo ir F.Strolios vaikai, kurie mamos rūpesčio dėka gali ne tik mokytis muzikos, bet ir lanko lituanistines mokyklas, dalyvauja lietuviško jaunimo organizacijose.
Toji muzika, daina Lietuvos išeivių žodžiais ne tik ugdo lietuviškumą, bet ir siekia ją išlaikyti išeivijoje. Tos dainos, pasak F.Strolio, esti kaip sultys, gaivinančios ir dainuojančiuosius, ir besiklausančiuosius. O per dainas juk siekiama palaikyti ir gyvą tėvynės meilę bei ją pakylėti.
A.S.
© 2005 "XXI amžius"
|