|
Besarmatija
Petras KATINAS
Manau, atleis man geras pažįstamas satyrikas Augustas Tamaliūnas, kad iš jo humoreskos Kelionė po Besarmatiją, parašytos dar 1990 metais, vos paskelbus Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, pasiskolinau šio straipsnio pavadinimą. Tada šmaikštus satyrikas A.Tamaliūnas rašė apie kelionę į keistą šalį Besarmatiją, turėdamas galvoje, aišku, didžiąją tėvynę. Tą pačią, kurioje galioja kalendorius, pagrįstas ne laiko skaičiavimo vienetais ir ne periodiniais gamtos reiškiniais, o valdžios numatytais vajais: Tolimą ir paslaptingą Besarmatiją, tą pačią Besarmatiją, kuri vienintelė pasaulyje geba pagaminti iš vienos drebulės vieną degtuką, o iš vieno kedro vieną pieštuką.
Gal ir keista, bet pastaruoju metu tų pačių besarmačių vietininkų valdoma Lietuva darosi panaši į A.Tamaliūno aprašytą šalį, kurioje, siekiant įtikti aukštesniems viršininkams, dėl gražumo prie klevų buvo priraišiojami obuoliai, o išdegusi žolė, kad atrodytų kaip pavasarį, dažoma žaliais dažais. Beje, kam teko tarnauti sovietinėje armijoje, patys dažnai buvo verčiami užsiiminėti panašiais darbais, sutinkant kokį nors atvykusį medaliuotą generolą ar maršalą.
Tiktai jau penkiolika metų, kai Besarmatija žlugo, o Lietuvos gauleiteriai taip ir liko valdžioje ir toliau uoliai vykdo tos pačios Besarmatijos atstovų nurodymus bei pageidavimus. Štai nespėjo Gazprom viršininkas pareikšti, kad šio Rusijos koncerno netenkina numatyta dujų paskirstymo tvarka, ir Premjeras suskubo ją pakeisti. Esą tada Rusijos dujų monstras susimylės ir dvejus metus nedidins dujų kainų. Tiktai ar kas gali prisiminti tokį atvejį, kai Maskva vykdytų savo pažadus.
Indijos nepriklausomybės tėvu vadinamas legendinis Mahatma Gandis yra pasakęs: Vieninteliai velniai yra tie, kurie susuko lizdus mūsų širdyse. Todėl tų velnių išvarymas iš žmonių sielų buvo M.Gandžio viso gyvenimo rūpestis. Tenka pripažinti, jog ir daugelio Lietuvos žmonių širdyse ir protuose susuko lizdus to nelemto sovietmečio įtaisyti velniai. Dėl to darosi madinga teigti, jog išvystyto socializmo laikais kokį nors niekdarį valdininką ar socialistinės nuosavybės grobstytoją galėjai apskųsti vietiniam partorgui ar rajono partiniam sekretoriui, ir tas būdavo nubaustas, netgi išverstas iš valdininko kėdės. Bet tai įprasta buvusių nomenklatūrininkų palaikoma nesąmonė. Kas ne kas, o partijos ideologai G.Kirkilas su Č.Juršėnu ir pats buvęs pirmasis sekretorius puikiai žino, jog tokių dalykų nebuvo. Jeigu jau kuris ir buvo išvaromas iš tarnybos, tai aukščiausio rango pareigūnas toks buvo butų valdybos viršininkas ar panašaus rango smulkmė. Jeigu jau partija paskyrė tamstą kokios nors įstaigos, fabriko ar gamyklos direktoriumi, tai tokiu ir liksi iki gyvenimo pabaigos. O jeigu pradėjai per daug ir akiplėšiškai vogti, t.y. savintis socialistinę nuosavybę, tai vis tiek būsi paskirtas kitos įstaigos ar organizacijos direktoriumi. Pavyzdžiui, teatro, nors apie tai išmanai kaip kiaulė apie debesį. Kaip tik tokia velniava užsikrėtusieji ir balsuoja už buvusius partinius veikėjus arba už šiaip gudručiais apsimetančius apsukruolius, skelbiančius: tvarka bus. O kitiems pakanka pamėtyti pasenusių ledų iš sraigtasparnio ar pagirdyti prasčiausio alaus butelaičiu. Todėl be reikalo stebimės, kaipgi čia yra, kad po penkiolikos atkurtosios nepriklausomybės metų tebevaldo tie patys, o valdžia tapo tam tikro luomo prerogatyva. Tai ypač matyti po paskutiniųjų Seimo rinkimų, kai vykdomoji valdžia faktiškai atsidūrė vieno žmogaus rankose. Tiesa, nevisiškai vieno. Yra dar draugė Kazimira, rusų kunigaikštienė. Beje, dar 1990 metų rudenį ilgametis KGB šnipas Didžiojoje Britanijoje ir kitose Vakarų valstybėse, KGB pulkininkas Michailas Liubimovas labai aukštai įvertino Kazimiros Prunskienės veiklą. Štai jo žodžiai, pasakyti atsiskyrusios LKP organo Politika specialiajam korespondentui Kęstučiui Jaskelevičiui: Jūsų labai protinga ministrė pirmininkė. Manau, kad jeigu Rusijoje ir visoje Sovietų Sąjungoje tokia moteris kaip Prunskienė būtų premjerė, kitaip pajudėtų ir perestrojka. Protinga moteris, puiki politikė. Ką gi, KGB pulkininkas jau tada suprato ir įvertino, koks paukštis ta Šatrija. Dabar jau aišku, kad Maskva dėjo labai daug vilčių (ir ne tik) į tai, kad K.Prunskienė laimės Prezidento rinkimus. Tada viskas būtų kaip sviestu patepta. Prezidentė sava, Premjeras irgi savas. Dabar padėtis kiek keblesnė, bet į Prezidentą vykdomoji valdžia, jau nekalbant apie Seimo daugumą, nekreipia jokio dėmesio. Premjeras netgi šaiposi iš jo, kai tas, apsilankęs Nidoje ir išvydęs ten kaip grybus dygstančius prabangius namus, pastatytus nelegaliai, pareiškė, kad reikėtų atsivaryti buldozerius ir nušluoti tas nelegalias statybas. O A.Brazauskas, ironiškai šaipydamasis, pasakė: Būtų labai įdomu pasižiūrėti. Būtinai atvažiuočiau. Beje, žiniasklaida skelbia, jog Premjero žmona jau nusižiūrėjo vieną tokį nelegalų namą ir pageidauja jį nusipirkti. Tad, kaip matome, ponios Kristinos žodis Premjerui lemiamas. Iš tiesų dėl nelegalių statybų Neringos nacionaliniame parke, esą joms pakako kokių nors vietinių valdininkų pasirašytų popierių, nesunku suprasti, kad tai tėra tiktai dar vienas eilinis akių dūmimas. Be aukščiausių pareigūnų palaiminimo tos statybos nebūtų net pradėtos.
Dar didesnė nesąmonė neva buvusių komunistinių funkcionierių vykdoma politika yrasocialinė. Kokią socialinę politiką vykdo Premjero vadovaujama partija, rodo paskutinis sveikatos apsaugos viceministro, socialdemokratų vadovybės deleguoto į šį postą, Rimanto Šadžiaus ciniškas pareiškimas dėl darbiečio ministro ir jo sugalvotos naujos vaistų kompensavimo tvarkos. R.Šadžius aiškiai pasakė, kad nuo šiol gerais vaistais galės gydytis tiktai turtuoliai. Tai yra valdančiojo klano elitas, nes valstybės turtą kaip tik susigrobė ir tebegrobia iki šiol socialiai orientuoti su pačiu vadu ir jo antrąja puse priešakyje. R.Šadžius pateikė pavyzdį, esą turtingieji paprastai valgo gerą ir brangų maistą, o neturtėliai, tai yra tie, kuriais neva nesudėdama bluosto rūpinasi kairiųjų valdžia, pasirenka prastesnį. Ne pasirenka, draugas Šadžiau, o priversti valgyti tai, kas lieka nuo valdančiojo klano stalo. Todėl, anot R.Šadžiaus, ir su vaistais turi būti taip pat: turtuoliams geriausi, o visiems kitiems kas liks. Nauja vaistų kompensavimo tvarka nepatenkintas ir Prezidentas. Visų pirma dėl to, kad, daugelio specialistų (aišku, ne valdžioje esančių) nuomone, nusprendus grupuoti vaistus, neišvengiamai brangs onkologinių, kardiologinių, kvėpavimo takų, psichikos ligų gydymas. Tomis ligomis dažniausiai serga kaip tik nepasiturintys žmonės, pensininkai. Pasak Etinių farmacijos atstovybių asociacijos direktoriaus Gintauto Barcio, daugelis ligonių bus priversti gydytis 30-40 metų senumo gydymo metodais. Socialiai orientuotas Premjeras netgi įsižeidė dėl savo ištikimo partiečio R.Šadžiaus kritikos. Juk to negali būti. Viskas, ką daro darbo ir doros partija, negali būti diskusijų objektu. Matyt, Premjeras ir jo socialinių reikalų ir darbo ministrė siekia, kad kuo greičiau pensininkai iškeliautų į geresnį pasaulį, o tiems, kurie dar liks, bus galima prieš eilinius rinkimus pridėti prie pensijų po keletą litų ir paskui trimituoti visais trimitais, kaip Premjeras ir bičiulė ministrė rūpinasi pensininkais. Visa tai matant sunku suvokti, kaip, bent jau paskutiniais Baltijos tyrimų skelbiamais duomenimis, už vadinamuosius socialdemokratus būsimuosiuose rinkimuose pasirengę balsuoti 12-15 proc. rinkėjų. Nepaisydami jokių socialinių rūpintojėlių išsidirbinėjimų. Štai čia ir yra didžiausias paradoksas.
Premjeras bene pirmą kartą savo gyvenime netiesiogiai pritarė
Tėvynės sąjungos lyderio Andriaus Kubiliaus pareikštam susirūpinimui,
kad Lietuvos politika provincialėja. A.Brazauskas tą provincialėjimą
pavadino parapijine politika. Tačiau kas gi ją tokia padarė? Visi
mato, kad dabartiniams valdantiesiems nei valstybės, nei nacionaliniai
interesai visiškai nerūpi. Kokioje gi dar civilizuotoje valstybėje
galima pamatyti tokių dalykų, kai politikas, pasivadinęs didžiausios
politinės partijos lyderiu, sukvietęs bendražygius į eilinį sąskrydį
prie Kauno marių, dalija šūsniais savo aukštojo mokslo diplomo dublikato
dublikatus. Arba kai žemės ūkio ministrė per pačios javapjūtės įkarštį
kiekvieną dieną iš valdžios tribūnų ir per tam tikrą leidinių grupę
iš peties vanoja savo kolegą iš ministrų kabineto, kad to pavaldiniai
drįso atidaryti dėžę su kažkokiais neaiškiais pakabučiais, pavadintais
rusų kunigaikštienės regalijomis. Ir dar labai pyksta, kai internautai
ir visi kiti ėmė vadinti kunigaikštiene Kazimira Utiugovna (mat
pakabukai buvo supakuoti lygintuvo rusiškai utiug dėžėje).
Na, o pats parapijos galva didele politika paverčia kažkokios
popso grupės sudainuotą dainelę, nepagarbiai atsiliepiančią apie
jo asmenį, ir reikalauja ne tik atgailos, bet ir griežtesnių priemonių.
Kurgi dar gali pamatyti ar išgirsti tokių dalykų?
© 2005 "XXI amžius"
|