|
Rugpjūčio margumynai
Karšta vasara ištižino mūsų visuomenę ir mūsų politikus. Atrodė, nuo to karščio jie tingėjo net ranką pakelti, kad nuvytų įkyrias muses. Tokie įkyrūs yra žurnalistai, tebesikapstantys po seniai ataušusias skandalų sąšlavas. Ir o stebukle vis randantys kokį pikantišką vaizdelį iš mūsų elito gyvenimo.
Didžioji dviejų finansinių-partinių galiūnų kova jau atsibodo ir piliečiams, ir patiems kovos dalyviams. Lyg nuvargę boksininkai, jie tik retkarčiais suduoda pavienius smūgius, primenančius nedrąsius kepštelėjimus. Nors aišku, kad abu peštynių dalyviai mirtinai išsekę ir jau vargu ar kada atstatys savo buvusią sportinę formą, šokinėjimas ringe tęsiasi. Sportininkai laukia finalinio gongo dūžio, tvirtai įsitikinę savo pergale. Piešto ir perpiešto diplomo savininkas V.Uspaskichas pagaliau gavo patvirtinimą apie savo baigtus mokslus Maskvoje. A.Zuokas grįžo vadovauti savo apipešiotai partijai ir kažkiek pasigailėjo anksčiau žadėtų pašalinti kritikų. Ko tik nepadarysi vardan reklaminės kompanijos!
Ir be šitų peštukų užtenka kovos vaizdų. Kartais, stebėtinai reguliariai, susiima žemės ūkio ministrė su URM vadovu. Iš šono atrodo net truputį komiška: ir ko gi nepasidalija šatrijinė kunigaikštienė ir žvalus KGB rezervininkas? Nori įsiteikti raudonskruosčiui teisėjui ar tik guodžia savo nepasotinamą savimeilę? O gal tik dirba žiūrovų miniai? Kad ir ką sakytum, vaizdelis tikrai įdomus.
Rusų kunigaikščio regalijos buvo siūlytos ir A.Brazauskui. Šis atsisakė, ką dabar mėgsta pabrėžti kiekviename interviu. Mat prieš sutikdamas su apdovanojimu ir titulu, Premjeras pasidomėjo, kokia gi kontora tuos vardus dalija. Pasirodo, tai kažkokia komercinė firma, vadovaujama įtartinos reputacijos apsišaukėlių. Taip A.Brazauskas liko moraliai nesusitepęs ir, žiūrėdamas kunigaikštienės Kazimiros pusėn, linksmai kikena. Beliko nekuklus klausimas o kas būtų, jei tokį ar panašų titulą pasiūlytų oficialiosios Rusijos valdžios atstovai? Ar ir tada Premjeras atsisakytų pasiimti tą titulą ar kokį nors garbės apdovanojimą?
Vasara atnešė ir nemalonių dalykų. Mat prabilta apie būsimą gamtinių dujų pabrangimą. Kas, jei prieš pusmetį kalbėta, kad to nebus. Juk Lietuva dar neturi alternatyvaus energijos šaltinio, o Ignalinos AE greitai baigs savo darbą. Net kabelis į Lenkiją nenutiestas. Prieš dešimtmetį apie šiuos dalykus kalbėta rimtai. Bet, kaip sakoma, vežimas vis dar ten pat, o biznis yra biznis.
Kol svarstoma, kurlink tą kabelį tiesti, į Lenkiją sausuma ar į Švediją jūros dugnu, rimtai prabilta ir apie būsimą elektros kainų augimą. Ji gali pabrangti vos ne pustrečio karto, o mums apie tokius planus prabilo vienas V.Uspaskicho konfederacijos šulų. Šis žmogus, D.Orlauskas, pažįstamas kaip gerasis saugumietis. Vos prieš kelerius metus jis viename Lietuvos dienraštyje viešai gyrėsi, koks jis buvo idėjiškas ir kaip mylėjęs Lietuvą Atgimimo laikais. Pasirodo, supykę jo Maskvos viršininkai tada (prieš pat Kovo 11-ąją) jį net išsiuntė dirbti į Ošą Ferganos slėnyje (ten tada buvo žymieji kruvini uzbekų ir kirgizų etniniai susirėmimai). Galima būtų ir susižavėjimo ašarą nubraukti paklausius tokių pasakėlių apie patriotizmą, tik staiga prisimeni V.Putino posakį, kad saugumiečių pensininkų nebūna. Per nugarą nubėga šiurpuliukai...
Na, o kainos tikrai rimta problema. Jos pakilo iš sąstingio ir palengva ėmė lipti viršun. Naftos produktų brangimas jau sumušė visus rekordus. Čia sunku viskuo apkaltinti valdžią arba kokius konservatorius, ant kurių mėgstama karti visus šunis. Bet kai bendrame triukšmelyje apie savo įkainių kėlimą prabyla taksistai, daugiausia važinėjantys gamtinėmis dujomis, ar troleibusų parkas, besinaudojantis elektra, galima tik liūdnai šyptelėti. Beje, toks įtartinas kainų augimas jau nekelia didesnio pasipiktinimo. O turėtų! Juk mums dėl pernelyg didelės infliacijos gali nusikelti ir euro įvedimas. Kita vertus, o gal tai ir gerai? Didysis kainų šuolis bus nukeltas į ateitį?
Žmonės nugrimzdo į didžiausią neviltį. Pamatę mūsų politikų cinišką elgesį, jie jau nežino, kuo dar galima tikėti. Nežino, ką galima būtų pakeisti. Ilgametis smegenų plovimas žiniasklaidoje, depilietizacija ir depolitizacija jau duoda savo karčių vaisių, nes gyvename morališkai pakrikusioje visuomenėje, jau nebetikinčioje šviesiu eurosąjunginiu rytojumi. Tokioje demagogijos baloje puikiausiai jaučiasi senosios rausvos nomenklatūrinės varlės.
Jaunimas irgi ne kitoks. Pasipiktinę vilniečiai su jaunimu priešakyje turėtų protestuoti prieš beveik pusantro karto pabrangusius visuomeninio transporto važiavimo bilietus (algos ir pensijos gi padidėjo tik dešimtadaliu ir tikrai ne visiems), o mes matome tik skystą protestuotojų prieš būsimą Turkijos narystę ES būrelį. Žinoma, turkiška perspektyva tikrai nežavi. Bet žiūrėdamas į įvairiakalbius protestuotojus (lietuvis ten, regis, buvo tik vienas) gali pats savęs paklausti o kas mums aktualiau? Kas šiandien svarbiau? Akylesnis skaitytojas čia pasiguos, kad kaimyninėse valstybėse transporto bilietai kainuoja daugiau nei du litus (Vokietijoje beveik pustrečio euro) ir netgi Minske per paskutinius kelerius metus jie pabrango ar ne trigubai, nors ir šiandien ten bilietas nekainuoja nė pusės lito. O štai Turkija tai rimta... Bet jūs įsitikinę, kad po 10 metų iš viso bus ES? Ar keistokas mūsų jaunimo aktyvumas nereiškia, kad mūsų galvose, ir ne tik jaunimo, sumaišyta tikrųjų aktualijų seka? Kad mums darosi įdomūs tokie dalykai, kurie yra antraeiliai, o gal net trečiaeiliai, palyginti su tikrai opiomis mūsų valstybės ir visuomenės problemomis? Juk mes galime protestuoti kiek norime, bet jeigu visi išlėks į vakarinę ES dalį ir paliks tuščią kraštą, nori nenori teks įsileisti gausius emigrantų būrius jau vien kaip darbo jėgą.
Bet tai tolimos ir globalios problemos. Argi mums rūpi, kad, pagal prognozes, Lietuvoje po 300 metų teliks 100 tūkst. lietuvių? Pagaliau tos problemos ir ne mūsų nosiai. Jas turėtų spręsti mūsų rinktoji valdžia, padedama akylos opozicijos, skrupulingai registruojančios visas oponentų klaidas ir skubiai siūlančios savus, geresnius problemų sprendimus. Ar yra tokių žmonių pozicijoje ir opozicijoje? Opozicija sprendžia savo smulkias vidines problemas: liberalcentristai bando lopyti savo byrančią partiją, konservatoriai džiaugsmingai stebi savo reitingų augimą nesuvokdami, kad tai tik tų pačių zuokininkų griūties aidas. Valdžia su dar didesniu pastabumu ir energija reaguoja į bet kokią, tikrą ar tariamą, grėsmę koalicijai arba užsiima kosmetiniais savo partijų fasado padažymais. Štai ta pati K.Prunskienės partija pareiškė ateinančią žiemą persivadinsianti į valstiečių liaudininkų partiją. Juokinga! Lietuvoje iki 1926 metų perversmo tikrai buvo tokia partija, beje, kairuoliška ir gana populiari. Bet ką bendra turi kolūkių pirmininkų partija su prieškario valstiečiais liaudininkais? Ogi nieko.
Kartais pasirodo gyvybės ženklų ir dešinėje. Štai V.Stundžio vadovaujami krikščionys demokratai (LKD) vėl išsirengė į dviračių žygį po Lietuvą. Kaip kandžiai pastebėjo vienas ciniškas interneto komentatorius, krikščionys demokratai išvažiavo į istorijos šiukšlyną. Pasakyta bjauriai, netgi chamiškai. Tačiau teisybės grūdelis šiame pasakyme yra. Dabar reikia būti ypač išmintingam, kad atspėtum, kurie iš krikščionių demokratų yra tikri, o kurie ne. Viskas sudraskyta ir sujaukta, o kažkada buvusios garbingos partijos vietoje beliko keli nedideli politiniai susivienijimai. Kuris iš jų tikras? Kas atsakys? Atsakymas priklausys nuo to, ko paklausi. Beje, anądien netyčia teko eiti pro LKD būstinę sostinėje. Praėjus pro tą kiemą net teko įsižnybti mat ten prie paradinio įėjimo tebekaba iškaba, skelbianti, kad tai... Lietuvos krikščionių demokratų partijos būstinė. O juk partijos šiuo pavadinimu nėra jau keleri metai!
Piliečiai, nusivylę apsimelavusiais politikais ir vis gerėjančia buitimi, paliko viską savieigai. Lietuva lyg pakrypęs surūdijęs laivas dreifuoja Eurosąjungos vandenyse, laukdama naujų rinkimų ir naujų politikų veidų. Tik ar nauji lyderiai bus geresni? Ar iš inercijos neišrinksime senųjų demagogų? Paprastas piktas rinkėjas pasakytų, kad blogiau jau tikrai nebus. Bet gal dar visko gali būti? Prisiminkime, kaip tvarką įsivaizduoja rašinio pradžioje minėtų politinių kumštynių herojai. Perspektyva gana šiurpoka. Sostinės meras numoja ranka į teismo sprendimus ir nušluoja savo kritiko turtą. Kalbame apie stovėjimo aikštelę, nugriautą slapčia, naktį. O štai Kėdainiuose pavojinga būti net vietinio kunigaikščio kritiko giminaičiu, nes gali bemat pakliūti į policijos rankas.
Sakote, menkniekis? Sakote, kažkur kitur (rytuose) dar ir ne taip būna? Tikrai būna. Bet mes (mūsų politikai) vis mėgstame pakalbėti apie teisinės valstybės kūrimą. Kam tada apgaudinėti pačius save? Pasakykime sau atvirai, kad gyvename formaliai demokratinėje, tačiau faktiškai pokomunistinėje despotijoje, kur elitu save vadina senasis nomenklatūrininkų klanas.
Ar yra kokių galimybių išsivaduoti iš šios despotijos? Ar yra kas nors, galintis pasipriešinti šios klano siautėjimui? Tą šiandien galėtų padaryti Prezidentas, tačiau jis nustumtas į šoną ir tegali vien piktintis. Bet kas iš to?
Šį košmarą galime nutraukti tik mes, rinkėjai. Bet ar nebus vėl išmesta kokia tautos gelbėtojo korta? Kas žino? O laikas tiksi senųjų naudai. Per kelerius ateinančius metus iš šalies emigruos dar keliolika ar keli šimtai tūkstančių piliečių. Dauguma jų bus iš tų, kurie niekada nebalsuotų už socialdemokratus ar darbiečius. Todėl galima įtarti, kad nuo to sustiprės vien nenuskandinamo AMB pozicijos...
Antanas Uosis
© 2005 "XXI amžius"
|