Atnaujintas 2005 rugpjūčio 26 d.
Nr.63
(1364)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Kardinolo katechezė jaunimui

Mindaugas BUIKA

Kardinolas Joachimas Meisneris

Susitikime su Popiežiumi
buvo atstovai iš visų žemynų

 

Dviejų Popiežių dalyvavimas

Vienas ryškiausių praėjusį sekmadienį pasibaigusių 20-ųjų Pasaulio jaunimo dienų bruožų buvo surengta katechetinių užsiėmimų gausa. Vokietijos mieste Kelne vykusiame planetos jaunųjų katalikų susitikime dalyvavo daugiau kaip pusšimtis kardinolų ir 750 vyskupų, daugelis kurių įvairiose bažnyčiose įtaigiai dėstė tikėjimo pagrindus, nevengdami ir sudėtingų šiandieninio gyvenimo aktualijų aptarimo. Toną šiai ganytojiškai katechezei davė pats Pasaulio jaunimo dienų šeimininkas kardinolas Joachimas Meisneris, kuris susitikimo atidarymo šv. Mišių homilijoje rugpjūčio 16 dieną pakvietė jaunus žmones ieškoti Dievo kaip tie pirmieji maldininkai, Evangelijoje minimi Trys Karaliai, kurių relikvijos, kaip teigia Bažnyčios tradicija, yra saugomos Kelno katedroje.

Jis priminė, kad tų trijų Rytų išminčių, keliavusių į Betliejų pas užgimusį Išganytoją, ištarti žodžiai „Mes atvykome jo pagarbinti“ (Mt 2,2) prieš dvejus metus popiežiaus Jono Pauliaus II sprendimu tapo Kelno jaunimo sąskrydžio pagrindiniu šūkiu. Kardinolas J.Meisneris taip pat paaiškino, kad 20-osios Pasaulio jaunimo dienos iš esmės vyko dalyvaujant dviem Popiežiams. Jis paaiškino, jog prieš tris savaites iki popiežiaus Jono Pauliaus II mirties kardinolas jį aplankė Džemelio ligoninėje ir sakė, kad jis labai laukiamas Kelne. „Dabar mes kreipiamės į dangų sakydami: Šventasis Tėve Jonai Pauliau II, mes laukiame tavęs“, panašiai kaip yra laukiamas naujasis popiežius Benediktas XVI. Abiejų apaštalo Petro įpėdinių „buvimu tarp mūsų mes esame stiprinami šioje piligrimystėje“, - sakė kardinolas.

Gyvenimas be bandomojo laikotarpio

Tos maldingos kelionės, atvedusios šimtus tūkstančių vaikinų ir merginų į Kelną, tikslas buvo „ieškoti ir surasti Dievą“. „Jis garantuoja jums didžią ateitį ir gyvenimo išsipildymą. Kristui alternatyvos nėra“, – tvirtino pamokslininkas. Tačiau jau Jėzaus gyvenimo laikais, kaip ir dabar, buvo nemažai tokių, kurie manė kitaip ir nuo Jo pasišalino. Tuomet, Jėzui paklausus, ar ir jo artimiausi mokiniai nori pasitraukti, apaštalas Petras nesudvejojo ir aiškiai pasakė: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius“ (Jn 6,68). Kardinolo J.Meisnerio įsitikinimu, šie žodžiai yra pirmasis ir trumpiausias Šventajame Rašte nurodytas tikėjimo išpažinimas, kuris turi būti savas kiekvienam krikščioniui, norinčiam vertingai nugyventi žemiškąjį gyvenimą, kad pasiektų amžinąjį.

Šio tikslo vedini, susirinkę į Kelną jaunieji krikščionys turi jaustis tarpusavyje kaip artimi bendražygiai, ieškantys vertingo gyvenimo išsipildymo, kuris yra gyvenimas su Dievu. Ir tai yra globalinis uždavinys, nes „pasaulis neišliks vien tik iš gamybos simbolių, šaldytuvų, raketų ir kitų panašių daiktų. Jis gali išlikti pirmiausia per ryšį su gyvuoju Dievu, per grįžimą prie savo gyvybės šaltinio“. Tai taip pat yra ir asmeninis uždavinys kiekvienam jaunam žmogui, kuris turi žinoti, kad gyvena žemėje tik kartą ir turi gyventi atsakingai. „Mums nesuteikiamas bandomasis laikotarpis, laisvas nuo atsakomybės, – sakė kardinolas J.Meisneris. – Nėra laikino leidimo gyvenimui, meilei, tikėjimui ar mirčiai. Tai yra realus dalykas, kurį visi turi primesti su visiška atsakomybe nuo pat pradžių“.

Atsakingas gyvenimas su Dievu yra visiškai įmanomas, nes pats Viešpats „padarė save tokiu mažu“, jog įsiterpė į kiekvieno mūsų gyvenimą. „Tačiau taip pat nesunku Jo ir nepastebėti, jeigu mes eisime per gyvenimą iškėlę aukštyn galvas“, – perspėjo ganytojas. Jėzus Kristus pirmiausia pastebimas, kai Jis nusilenkęs plauna savo mokinių kojas. Todėl ir Viešpaties pagarbinimas pirmiausia yra suklupimas ant kelių prieš Jį, kaip tai darė Rytų išminčiai prie Kūdikėlio ėdžiose. „Jo pagarbinimas suklupus ant kelių nesumenkina mūsų, tai mus iškelia, nes mus suveda akis į akį su Dievu“, - kalbėjo kardinolas J.Meisneris homilijoje per Pasaulio jaunimo dienų atidarymo iškilmes jaunųjų maldininkų perpildytame Kelno „Rhein Energie“ stadione.

Vidinio susikaupimo reikšmė

Vesdamas katechetinį užsiėmimą jauniesiems katalikams tema „Ieškojimas tiesos kaip žmogiškosios egzistencijos gilesnės prasmės“ kardinolas J.Meisneris pirmiausia aptarė pačios katechezės reikšmę , kas, matyt, bus ypač pabrėžiama ir naujajame popiežiaus Benedikto XVI pontifikate. Remdamasis Evangelijos pagal Joną prologo tvirtinimu „Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas“ (Jn 1,1), kardinolas J.Meisneris sakė, jog reikia leisti Dievui kalbėti pačiam ir Jį išgirsti, kas atsitinka gerai parengtoje katechezėje. Tai turi svarbiausią reikšmę evangelizacijai, nes, anot apaštalo šv.Pauliaus, tikėjimas ateina iš klausymo.

Kita vertus, šėtonas, žmonių priešas, iš pat pradžių stengėsi atplėšti krikščionis nuo Dievo žodžio girdėjimo, nes kai žmogus nustoja klausyti ir girdėti, jis nebesuvokia savo tikrosios priklausomybės ir atsiduria visuomeninio gyvenimo žlugdytojų „spąstuose“. Kardinolas J.Meisneris, kuris gimė 1933 metais, kai Vokietijoje į valdžią buvo atėję naciai, ir didžiąją gyvenimo dalį praleido Rytų Vokietijoje, kurią po Antrojo pasaulinio karo valdė komunistai, savo asmeniniu patyrimu gali patvirtinti, kad „kiekviena totalitarinė sistema“ savo egzistenciją pradėjo stengdamasi atplėšti žmones nuo tikėjimo tiesų girdėjimo. Tai buvo „nacių maršų muzika“ ir komunizmo laikotarpio „socialistiniai šūkiai ir socialistinės kovos dainos“.

Tuo tarpu tikrai ir vertingai katechezei reikalingas susikaupimas ir „vidinė tyla“, kad Dievo žodžiai (mokymas) nebūtų painiojami su savaisiais žodžiais (troškimais). Tam gerą pavyzdį yra davęs pats Kristus, kuris, nusišalinęs į dykumą ar pakilęs į kalną, neskaitydavo dangiškajam Tėvui „paskaitų“, bet likdavo „tylus ir laukdavo, kol išgirs Dievo kalbėjimą“. Taip pat, kardinolo J.Meisnerio įsitikinimu, tikra atsvara šėtonui („Diabolos“), triukšmadariui ir painiavos kūrėjui, kurio „biznis yra nuolat maitinti žmones informacija, kad jie taptų kone kurti ir negalėtų gauti reikiamų nurodymų – ypač paties Dievo žodžio, yra Švč. Mergelė Marija.

Padauginimo stebuklas – pirmoji katechezė

Būtent ji surenka šėtono išsklaidytus ir išgąsdintus apaštalus po Kristaus žengimo į dangų, sukviečia į tą patį Jeruzalės namą prie Paskutinės vakarienės stalo ir „tampa pirmosios Sekminių novenos vadove, kurio pabaigoje įvyksta ir pats Sekminių stebuklas“. Taigi Dievo Motina yra išsisklaidžiusių tikinčiųjų „surinkėja“ ir vienytoja, kuri šitaip priešinasi „Diabolai, sąmyšio kūrėjui“. Kardinolas priminė, kaip trys Rytų išminčiai, atvykę į Betliejų bei, „įžengę į namus, pamatė kūdikį su motina Marija ir, parpuolę ant žemės, jį pagarbino“ (Mt 2,11). Taip vėliau apaštalams, o dabar ir visiems krikščionims Švč. Mergelė Marija pateikia Kristų į mūsų gyvenimo centrą ir nuteikia Jo klausyti.

O nuolankios ir ištikimos katechezės rezultatą pirmasis pateikia pats Jėzus duonos padauginimo stebuklu, kai tūkstančiai žmonių buvo atsekę Jį į tyrus ir nebeturėjo ko valgyti. Pasirodžius aiškiems alkio požymiams ir apaštalams dėl to labai sunerimus, Viešpats ramiai visiems liepia susėsti ant žolės. Sėstis ant žemės tokioje aplinkoje, kai „pilvas gurgia ir kišenės tuščios, reikštų beveik savižudybę“, kalbėjo kardinolas J.Meisneris. Bet žmonės visiškai pasitikėjo Jėzumi, taip pat juto, kad tik Jis gali patenkinti jų alkį. Viešpats iš tikrųjų taip padaugino buvusius penkis kepalus duonos ir dvi žuvis, kad maisto visiems užteko ir dar buvo surinkta dvylika pintinių likučių.

Tas Jėzaus maisto padauginimo stebuklas dykumoje yra pirmoji katechezė, kaip atidžiai reikia klausyti Viešpaties žodžio, kuris esmingai pertvarkytų mūsų gyvenimą. Kardinolas J.Meisneris linkėjo Pasaulio jaunimo dienų dalyviams stengtis gyventi vidine malda: „Viešpatie, tark bent vieną žodį, ir mano siela bus išgydyta“, ir šį žodį Dievas pasakys sielos viduje. Tam taip pat reikia stengtis suvokti savosios būties tikrąją prasmę, kad „aš esu Dievo paveikslas“, ir iš naujo atrasti giliuosius savojo gyvenimo troškimus, pagaliau galbūt atrasti ir patį tikėjimą.

Kristaus meilė asmeniška

Kardinolas J.Meisneris savo katechetinėse pastabose rėmėsi vienu pokalbiu su „inteligentišku žmogumi, kuris buvo visiškai netikintis“. Šis ateistas, kuris atvirai prisipažino, kad negali suprasti, kaip protingas žmogus gali tikėti Dievą, kardinolo buvo paklaustas, ar nori būti laikomas blogu žmogumi, ir, žinoma, atsakė, kad nenori. Tačiau atsakyti į logišką klausimą, – juk viskas turi priežastį, – kodėl jis nenori būti blogas, negalėjo. Šį atsakymą turi tik tikintis žmogus: „asmuo negali norėti būti blogas, net jeigu kartais jis toks yra, nes jo prototipas, jo tikroji būties esmė yra Dievo paveikslas“. Dievas yra didžiausias gėris, todėl buvimas blogu žmogumi yra kaip savo paties – Dievo paveikslo – paniekinimas, ir tai pajuntama fiziškai, kai, nutverti ką nors blogai darantys, mes prakaituojame, paraustame, tai yra gėdijamės. Taigi, esant sukurtam pagal Dievo paveikslą, norėjimas būti kitokiu nei geru reikštų „išsinėrimą iš savo paties odos“, sakė kardinolas J.Meisneris.

Kitas klausimas, kuris buvo užduotas ateistui, – „Ar jam patiktų būti nemylimam?“. Tas netikintis žmogus atsakė, jog „tada būtų tarsi pragaras“, tai yra pats to nesuprasdamas, jis pateikė teologiškai tikslų pragaro apibrėžimą. Šį netikėtą atradimą taip pat galima paaiškinti tik remiantis žmogaus, kaip Dievo paveikslo, statusu, o Dievas yra meilės personifikacija. Tai labai aiškiai pasakyta Evangelijoje pagal Joną kaip kūrimo per žodį tęsinys, Žodis – būtent Jėzus Kristus – tampa žmogumi, tampa kūnu ir gyvena, kaip žodis, tapęs kūnu, tarp mūsų, žmonių, kad mylėtų mus apčiuopiamai, asmeniškai.

Šis asmeniškumas susijęs su tuo, kad kiekvienas Dievą sutinka individualiai, kaip kiekvienas individualiai gyvena ir miršta, individualiai prisiima gyvenimo atsakomybę. Kiti žmonės, netgi patys artimiausi ir brangiausi, gali tik patarti ir padėti, tačiau visus sprendimus kiekvienas priima asmeniškai. „Taip pat ir Dievas myli kiekvieną atskirą asmenį. Jis tapo žmogumi kiekvienam iš mūsų ir yra artimesnis kiekvienam asmeniui nei kiti žmonės jam“, - aiškino kardinolas J.Meisneris. Taip, kaip Dievas myli kiekvieną žmogų individualiai, Jis taip pat priima ir kiekvieno rodomą meilę. Evangelijoje patvirtinama, kad Jėzus priima meilę apaštalo šv. Petro, to paties mokinio, kuris nuo Jo atsiribojo ypatingu kančios momentu. Jis taip pat priima meilę nusidėjėlės moters Marijos Magdalietės. Iš to galima daryti išvadą, kad Dievo ir kiekvieno asmens meilė yra abipusė, o tai ir yra tikroji didžioji Meilė.

Svarbu suprasti Dievo planą

Šimtai tūkstančių jaunų žmonių iš viso pasaulio vyko į Kelną kupini nekantrumo ir vidinio troškulio to, „kas yra šventa, gera ir gražu“, tai yra išsiilgę Dievo, kaip tie trys Rytų išminčiai skubėjo į Betliejų vedami žvaigždės. „Taip prasidėjo jų didysis nuotykis, - kalbėjo kardinolas J.Meisneris. – Jie žengė pirmyn savo keliu, sekdami žvaigždę. Kai ji išnykdavo iš jų akiračio, jie žvalgėsi, klausinėjo, ieškojo danguje ir, vėl radę vedančiąją žvaigždę, atvyko į savo tikslą“. Panašus kelias laukia ir jaunų žmonių, kai jie, sugrįžę iš Kelno dvasiškai praturtėję, pateks į labai įvairią aplinką, tačiau neturi prarasti galutinio tikslo.

„Mūsų pareiga – veikti namuose ta kryptimi, kuri buvo pradėta čia, Kelne, - linkėjo ganytojas. – Aš visu savojo tikėjimo tikrumu žinau, kad kiekvieno iš mūsų gyvenimui Dievas turi ypatingą, išskirtinį planą, kuris negali būti perduotas niekam kitam. Mūsų gyvenimo sėkmė priklausys nuo gebėjimo pažinti ir įvykdyti tą planą“. Kardinolas J.Meisneris dar kartą pabrėžė svarbą supratimo, kad yra tik vienas gyvenimas, kuriame negali būti bandomojo laikotarpio be atsakomybės: „Nėra tokio dalyko, kaip praktikavimosi periodas gyvenimui, tikėjimui ir meilei. Todėl reikia išlaikyti rimtumą iš pat pradžių“.

Kad geriau suvoktų, ko Dievas nori ir kokį numatęs planą, jaunam žmogui kardinolas J.Meisneris siūlė atlikti nuoširdžią išpažintį, galbūt iš viso gyvenimo. Susitaikymo sakramento teikimas visada būna svarbi Pasaulio jaunimo dienų dalis: išpažinčių klauso šimtai dvasininkų įvairiomis kalbomis. „Mes turime apvalyti savo sielas, savo širdis nuo visų nuodėmių, viso purvo ir atliekų, kurios mumyse susikaupusios, kad galėtume sau nustatyti aiškią perspektyvą“, - tvirtino kardinolas. Remdamasis asmenine patirtimi, jis kartu pažymėjo, jog tikrieji žmogaus troškimai negalės būti įgyvendinti laikinoje žemiškoje plotmėje. Tikrasis žmogiškosios sielos troškimas yra amžinybė Dieve, nes, kaip teigė šv. Augustinas, „mūsų širdys kupinos nerimo, kol ras ramybę Tavyje“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija