Atnaujintas 2005 rugpjūčio 26 d.
Nr.63
(1364)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Jie buvo prie Tauro apygardos kūrimo ištakų

Angelė BUŠKEVIČIENĖ

Onutę Staugaitytę ir Albiną
Kundrotą-Staugaitį Karagandoje
1955 m. lapkričio 27 d. sutuokė
kun. Pranciškus Adomaitis

Onutė ir Albinas Staugaičių
auksinių vedybų apeigas atliko
tas pats kun. Pranciškus Adomaitis

Kukliose O. Ir A.Staugaičių
vestuvėse Karagandoje
dalyvavo likimo draugai lietuviai

Onutė ir Albinas Staugaičiai
Barzduose mini sidabrininį
santuokos jubiliejų

Onutė ir Albinas Staugaičiai
1980 metais po šv. Mišių
ir sidabrinio santuokos
palaiminimo su dukrele
Aušrine Barzduose
Asmeninio O. ir A.Staugaičių
albumo nuotraukos

Mes, daugelis, visi vienos idėjos;
Ir krūpčiojom, kur viesulas išmes.
Mes – žmogiški, galbūt ir nusidėję...
Bet, Viešpatie, Tu pats žinai, kas mes.

Šios Antano Miškinio eilės skirtos tos kartos žmonėms, kuriems likimas lėmė patirti didžiulius XX amžiaus sukrėtimus – karus, okupacijas, lagerius, tremtį, būti dvasinio ir fizinio genocido liudytojams. Jie, nublokšti į Sibirą, pasiliko Lietuvos istorijos skaudžiausiuose puslapiuose: vieni liko taigos sniegynuose ar virto žinomais ir nežinomais kauburėliais savoje žemėje, kitii šgyveno, išsaugojo žmogiškumą, tautiškumą, o tai padėjo tikėjimas į Dievą, negęstanti viltis sugrįžti į Tėvynę. Tą tikėjimą nuolat kurstė kunigai, tokie pat lagerininkai, ar tremtyje kaip misionieriai. Kunigai tuokė, krikštijo vaikus, rengė Pirmajai Komunijai, laidojo katalikiškai. Jų iniciatyva barakuose prie įrengtų altorėlių buvo aukojamos šv. Mišios, maldos už tėvynę.

Kunigai – ryškios žvaigždelės lageriuose, tremties vietose. Jie – kovotojai už tėvynės laisvę. Vienas tokių – kun. Pranciškus Adomaitis, MIC, kuris šiuo metu gyvena Marijampolėje, seselių vienuolių globoje.

Saulėtą ir šiltą gegužės 21-osios šeštadienį kun. P.Adomaitis Globos namų koplytėlėje aukojo šv. Mišias, suteikė palaiminimą kauniečiams Onai ir Albinui Staugaičiams vedybinio gyvenimo auksinio jubiliejaus proga. Ir neatsitiktinai... Kun. P.Adomaitis 1955 metais Karagandoje, mažoje bendrabučio koplytėlėje, sutuokė Oną Staugaitytę ir Albiną Kundrotą (vėliau pasiėmusį žmonos pavardę), pasiryžusius eiti bendru gyvenimo keliu. Abu jaunieji buvo atblokšti į Karagandą iš Zanavykijos už nenuolankumą okupantams. Sutuoktiniai Staugaičiai prieš šešiasdešimt metų susipažino Gražiškių (Šakių r.) mažoje koplytėlėje. Ir tada švietė saulė, žydėjo gėlės, tik tėviškės dangų aptemdė rytų debesys. Vienas tikslas, bendra idėja – už tėvynės laisvę ir Bažnyčią jaunuolius vienijo ir lydėjo bendrame gyvenimo kelyje. O.ir A.Staugaičiai kantriai nešė savo kryžių, maldoje dėkojo Aukščiausiajam už kiekvieną išgyventą dieną. Staugaičių ir kun. A.Adomaičio bendrystė nenutrūko ir jiems sugrįžus į Lietuvą. Sidabrinio jubiliejaus proga kun. P.Adomaitis Barzdų Kristaus Karaliaus bažnytėlėje taip pat laimino sutuoktinius.

Šio kunigo, O. ir A.Staugaičių veiklos šviesa sklido į žmones, kurie šiandien gražiausiais žodžiais kalba apie kunigus, buvusius dvasine atrama sutemų metais, žadinusius viltį ir tikėjimą, grįžusius skleisti meilę.

Patriotizmą ir ištvermę, šeimos santarvę ir susiklausymą liudija Staugaičių šeimos išgyvenimai. Jie bet kokiomis aplinkybėmis stengėsi laikytis Dekalogo ir tvirtai tikėjo Dievo pagalba.

Kančios ir likimai panašūs, tik žmonės, juos išgyvenę, kiti – nauji liudytojai. Nors komunizmo nusikaltimai jau įvertinti Tarptautinio Vilniaus visuomeninio tribunolo, bet tų nusikaltimų aidas netyla.

* * *

Jau nuo 1945 metų pradžios A.Staugaitis buvo aktyvus „Lietuvos partizanų sąjungos“ narys. Tuo metu mokytojaudamas Gražiškių pradinėje mokykloje „Stirnos“, vėliau „Žalgirio“ rinktinės vado Abromavičiaus-Spyglio ir būrio vado Puišio-Meškos sutikimu ir nurodymu tapo „Meškos“ būrio rezerviniu partizanu, slapyvardžiu Žvalgas. Buvo ginkluotas ir sistemingai teikė partizanams žinias apie vietinius aktyvistus ir stribų rengiamas operacijas, 1945 m. gegužės 12 d. dalyvavo Valkų mūšyje, 1945 m. birželio 29 d. naktį su „Turklio“ būrio partizanais dalyvavo kautynėse su stribais ir garnizono kariais, kur buvo sužeistas. Gydėsi partizanų žeminėse. Truputį pagijęs, prisidengdamas mokytojo ir Kunigų seminarijos klieriko pažymėjimais, atliko daug rizikingų ir drąsių partizanų vadų jam pavestų užduočių. A.Staugaičio veikla ginkluoto pasipriešinimo kovose konstatuota kaip rezervinio partizano. Už pasipriešinimą okupantams A.Staugaitis išgyveno ilgus kalėjimų, lagerių ir tremties metus. Albino bendražygė, vėliau žmona Ona, kilusi iš netolimos nuo Barzdų, Žvirgždaičių parapijos, dar Šakių gimnazijoje besimokydama pradėjo rašyti į pogrindžio spaudą. Tada jiedu susipažino. Vėliau Ona tapo „Meškos“ būrio ryšininke, slapyvardžiu Baltija. Bendras pogrindžio darbas Onutę ir Albiną siejo ir toliau. Juodu su kitais pasipriešinimo dalyviais pateko į išdaviko Zigmo Piečaičio Barzduose suorganizuotą (NKVD nurodymu) pogrindžio organizaciją „Lietuvos partizanų sąjunga“, buvo iškelta baudžiamoji byla. 1945 m. gruodžio 26 d. areštavo Albiną, netrukus „Žiburio“ gimnazijos direktorius išlydėjo iš klasės suolo ir Onutę, paspaudė jai ranką, palinkėjo dvasinės stiprybės. Nuo tada tragiškas gyvenimas saugumiečių naguose jaunai merginai tik prasidėjo. 1946 m. balandžio 20 d. Onutę iš Griškabūdžio kalėjimo išvežė į Marijampolės kalėjimą, vėliau į Vilnių ir vis toliau nuo gimtosios tėvynės. Onutė išgyveno Kengyro lagerio kalinių sopulį, kuris 1954 m. gegužės 16 d. prasiveržė sukilimu. 1955 metų sausį išleista iš Kengyro lagerio ir, gavusi pasą, išvyko pas tėvus ir seseris į Kačergatą Irkutsko srityje, o rugsėjį – į Karagandą, pas Albiną. Juodu sutuokė tais pačiais 1955 m. lapkričio 6 d. kun. P.Adomaitis. Tik 1956 m. birželio 15 d. O. ir A.Staugaičiai išvydo pasiilgtą Lietuvą.

Šiuo metu jie gyvena Kaune. Albinas buvo ilgametis Kauno Sąjūdžio tarybos Kauno skyriaus pirmininkas, Politinių kalinių bendrijos tarybos narys, savo gimtojo Gražiškių kaimo tradicijų puoselėtojas ir gaivintojas. Čia stovi jo darbo kryžiai išėjusiems Amžinybėn, nežinomam partizanui bei „Žuvusiems už tėvynės Laisvę Lietuvoje ir tremtyje“. Gražiškių koplytėlėje, už altoriaus, Albino senelis – garsus to krašto šviesuolis ir knygnešys – slėpė knygas nuo caro žandarų. Kapinaitėse Albinas ir jam pastatė puošnų stogastulpį. Čia, bendrame šeimos kape, palaidoti du mažamečiai Staugaičių sūneliai. Kol jėgos leidžia, Staugaičiai nenurimsta: prie savo namų Kaune, Kovo 11-osios gatvėje, Albino pastatyto kryžiaus, kasmet vyksta Žolinės šventė. Šiais metais rugpjūčio 15-ąją skambėjo giesmės, dainos, eilės ir partizanų, šaulių, kaimynų, svečių kalbos.

* * *

Kun. P.Adomaitis – nuo jaunystės silpnos sveikatos, likimo užgrūdinta dvasia, uolus Viešpaties vynuogyno darbininkas – kentėjo lagerio ir tremties sunkumus daugiau nei 20 metų. Iš pradžių, 1946 m. balandžio 20-ąją, Didįjį šeštadienį, vienuolika Skardupių bylos grupės narių pagal 58a 11 str. – už grupinę veiklą pagal sovietinius „teisėtvarkos vykdymo“ nutarimus buvo „iškviesti“ į teismą. Tarp jų – kun. P.Adomaitis. Visiems atseikėjo po dešimt metų ir penkerius metus tremties. Savo dienoraštyje kun. P.Adomaitis vėliau rašė: „...nemažai gyvenant Skardupiuose su rezistentais, teko kai ką sužinoti iš jų veiklos. Teko būti išoriniu stebėtoju Tauro apygardos kūrimosi dieną – Juozo Daumanto „Partizanuose“ (p. 110) minimą rugpjūčio 3-iąją – ir būti tarp budinčiųjų, sergstinčių nuo galimo užpuolimo. Teko skaityti „Laisvės žvalgą“, girdėti apie Lietuvos išdaviko, sovietinio saugumo generolo Bartašiūno žadamą amnestiją, o „Partizanuose“ (p. 113) minimus bažnyčios giesmininkus net klausyti išpažinčių. Na, o p. 114 aprašytą nelaimingą spalio 18-ąją patirti savo kailiu: apsupta Skardupių klebonija, kun. Ylius areštuotas. Tos dienos naktį mane, antrame aukšte, jau miegantį išbudino rusiškos kalbos ir prožektoriaus šviesa. Man darėsi silpna. Kun.Ylius prašė enkavėdistų, kad mane išleistų ilsėtis, bet išleido tik tada, kai visus išklausinėjo ir vedėsi kun. Ylių...“ Kun. P.Adomaitis patyrė tardymus, provokacijas, kratas. Neretai prikeldavo naktį ir nuolatinis kratų vadovas sušukdavo: „Į bažnyčią!“. Vadinasi, reikia pasiimti raktus. Klebonijoje vienam kambaryje esantys šventiniai rezistentų drabužiai „išgaravo“, ir ne tik jie. Storose bažnyčios prieangio lubose esančiuose stalčiuose rado lietuvišką vėliavą, partizano milinę, pakinktus rogėms, tik nežinojo, kad po bažnyčios vargonais yra stalčiai, o „tas, kuris išdavė, matyt, ir užraktų planą buvo nupiešęs“, prisimena kunigas. Grasino ir įkalbinėjo kunigą pasirašyti bendradarbiauti Marijampolėje, tik jam įsiminė Skardupiuose ministranto seklio akys.

Marijampolės, Vilniaus kalėjimai, taip atsirado ir Borovsko lageryje prie Kamos upės. Kun. P.Adomaitis čia aukojo šv. Mišias. Komunikantų ir vyno gaudavo iš Lietuvos, taip pat ir Mišiolą. Išpažinčių klausydavo lauke pasivaikščiojant.

Vėliau Solikamsko lageryje rašė įvairiausiomis temomis apmąstymus ir siuntė į Lietuvą, diskutavo su likimo broliais kunigais: Račiūnu, Baliūnu, Markaičiu, Kiškiu, Rauda. Daug lagerinių raštų dingo per kratas. „Solikamsko lageriuose gerai man sekėsi: galėjau pagvildenti kai kurias temas. Jas parašydavau smulkiomis raidėmis į kiekvieną skaičiavimo sąsiuvinio langelį“, – rašo prisiminimuose kun. P.Adomaitis.

1949 metų pradžioje jis jau buvo Taišeto (Irkutsko sr.) speclageriuose – Ozerlage. Tada kun. P.Adomaičiui buvo 40 metų. Čia ilgą laiką buvo su kun. Antanu Juška iš Panevėžio vyskupijos. Daug su juo ant narų kalbėjosi pastoracijos temomis ir kitais klausimais. Vėliau – Omskas, Saranė.

Saranėje šventadieniais reguliariai aukojo šv. Mišias vokiečiams, atvykdavo lietuvių ir kitų tautybių katalikų. Vokiečių kalbą mokėsi gimnazijoje, todėl pasirašęs skaitydavo vokiškus pamokslus.

Karagandos kagėbistų buvo suplanuota 1957 m. gruodžio 22-ąją kun. P.Adomaitį suimti už sielovados darbą.

Buvęs politinis kalinys Vytautas Petruškevičius prisimena, kaip kun. P.Adomaitis atvyko į Saranės gyvenvietę. „1957 m. gruodžio 22 d. anksti ryte į mano kambario duris pasibeldė KGB atstovai, iškrėtė mano kambarėlį ir išvežė į Karagandos KGB rūsį. Tris dienas tardė ir klausinėjo, kokia veikla užsiėmė kun. P.Adomaitis“, – teigia V.Petruškevičius.

Mons. Alfonsas Svarinskas apie kun. P.Adomaitį pasakoja: „Su kun. P.Adomaičiu buvome geri draugai. Dar seminarijoje esu girdėjęs apie jį kaip angelaičių vaikų globėją. Kuomet atliko pirmąją bausmę, pasiliko vietoje ir pradėjo apaštalauti. Savo veiklą apvainikavo nauju lageriu. Buvo atvežtas į Mordoviją, gyvenome viename lagery „Sosnovka“, buvome 25 kunigai. Dirbome, draugavome, svajojome ir kūrėme planus ateičiai. 1961 metais mus abu už akių teisė Vilniuje Aukščiausiasis Teismas ir abu mus pripažino „opasnyj recidivist“, sugrūdo į 10-ą spec. lagerį. (...) Dar būnant lagery, prievarta varydavo į politines paskaitas. Kartą lektorius pradėjo pliurpti apie Lietuvos buržuazinius nacionalistus – banditus. Kun. P.Adomaitis neprigirdėjo. Bet tuomet išgirdęs garsiai sušuko: „Lietuvoje nebuvo banditų, bet tik Lietuvos partizanai“. Ir atsisėdo. Jo gestas padarė stiprų įspūdį ir administracijai, ir kaliniams...“

Per 1965 metų vidurvasarį paleido kun. P.Račiūną. Vis dažniau ėmė šaukti per tardymus kun. P.Adomaitį bandydami užverbuoti. Šis stengėsi nenukrypti į kraštutinumus, išlaikyti vidurį.

Sugrįžęs į Lietuvą 1984 m. rugpjūčio 18 d. atšventė savo kunigystės 50 metų jubiliejų. Ta proga kun. P.Račiūnas bičiuliui kun. P.Adomaičiui sveikinime užrašė: „Didelė Dievo malonė – pašaukimas nuo pat jaunystės dienų. Dar didesnė malonė – kentėti dėl Kristaus, Bažnyčios ir Tėvynės“.

* * *

Žmogus kaip žvakė, vis labiau artėja prie savo pagrindo – žemės. Bet visuomet turi likti viltis, Viešpaties duota dalia. Metai papuošė plaukus sidabro gijomis, pagilino raukšles. Tvirti dvasia kun. P.Adomaitis ir sutuoktiniai O. ir A.Staugaičiai, po šv. Mišių apsupti artimųjų, dalijosi prisiminimais, dėkojo Aukščiausiajam už stiprybę ir meilę gyvenimo vingiuose.

* * *

Plačiau apie kun. P.Adomaitį skaitykite knygoje „Trys Sibiro švyturiai“, apie O. ir A.Staugaičius – A.Buškevičienės „Barzdų parapija: istorija, žmonės, likimai“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija