|
Mintys apie tėvynę, 2
Kiekvienais metais rugpjūtį minime mūsų nesenos istorijos įvykį, tragiškai nulėmusį net kelių tautų likimą keliems dešimtmečiams. Tai nusikalstamas Molotovo-Ribentropo aktas, tiksliau, sandėris tarp dviejų tuolaikinių tironų ir diktatorių Stalino ir Hitlerio. Tiesa, netrukus, po šešerių metų, vieno tirono nebeliko, bet pirmasis tironas Stalinas bei jo paveldėtojai dar ir toliau tebekankino pagal tą sandėrį okupuotas ir pavergtas tautas. Lietuva per sovietinę okupaciją neteko šimtų tūkstančių gyventojų tiek gyvybių nusinešė tremtys, deportacijos, partizaninės pasipriešinimo kovos, lageriai ir kalėjimai, taip pat didelės tautos dalies, labai kūrybingos ir darbščios bei patriotinės, emigracija. Bet, svarbiausia, valstybė buvo inkorporuota į kitos valstybės sudėtį, tautai atimta teisė savarankiškai ir nepriklausomai gyventi, sunaikinta ir pagal okupacijos reikmes pertvarkyta nepriklausomos valstybės ūkinė-socialinė struktūra ir politinė santvarka. Taip buvo įvykdyta akivaizdžiausia okupacija, o ne aneksija, kaip pastaruoju metu bando įrodinėti kai kurie Lietuvą okupavusios valstybės politikai ir istorikai.
Beveik dešimt metų tęsusis partizaninė kova, pareikalavusi daug gyvybių, fizinių ir dvasinių netekčių, įeis į auksinį mūsų tautos istorijos lobyną. Nors fizinis pasipriešinimas ir buvo nuslopintas, bet netrukus jis peraugo į dvasinę pasipriešinimo kovą (pogrindžio spauda, religinė ir tautinė atspirtis, atskiri tautinio pasipriešinimo ir antiokupacinio protesto atvejai, pogrindžio sąjūdžiai ir organizacijos, jų įsitraukimas į kovą už okupacijos panaikinimą) ir galų gale, jau demokratėjančios imperijos sąlygomis, virto galingu tautos Sąjūdžiu, pareikalavusiu laisvų rinkimų ir nepriklausomybės. Ir ta nepriklausomybė buvo iškovota.
Tačiau nepriklausomybę iškovojus daugybė įvykių ir reiškinių rodo, kad mūsų dainuojanti revoliucija neiškovojo dar vieno, ne mažiau svarbaus, tikslo: perimti valdžią taip, kad valstybei vadovautų tautai atsidavę piliečiai, o ne su okupacine valdžia kolaboravę asmenys ir sudarę okupacinės valdžios branduolį. Kadangi šios rūšies asmenys ir okupacijos sąlygomis rūpinosi savo siaurais egoistiniais interesais (kartu pateisindami savo tarnavimą okupantams), tai ir dabar jų didžiausias rūpestis lieka rūpintis savimi, savo pačių suteikiamomis privilegijomis. Jiems nerūpi, kad didelė tautos dalis gyvena žemiau skurdo ribos, jiems nerūpi, kad dėl skurdo ir žemo dorovės supratimo tauta atsidūrusi gilioje demografinėje krizėje, jiems nerūpi, kad greitai beveik pusė dirbančiųjų susiras darbą užsienyje (jie nedaro jokių žygių, kad išvykusieji grįžtų į savo gimtąjį kraštą). Jiems rūpi tik jų pačių privilegijos ir kaip toliau, apkvailinant tautą, savo rankose išlaikyti valdžią.
Tiesiog protu tampa nesuvokiama, kai, jau baigiantis beveik antrajam nepriklausomybės dešimtmečiui, valdžioje esantieji mūsų politikai vis tūpčioja aplink Rusiją, visaip stengdamiesi neužgauti buvusių okupantų, nors ir savaip persitvarkiusių, bet vis dar nedrįstančių atsisakyti didžiavalstybinio šovinizmo lozungų. Tai ne tik beveik visuotinis svarbiausių Lietuvos ūkio šakų privatizavimas Rusijos naudai, bet, kas taip pat turi ypač didelę reikšmę mūsų tautos dvasinei, tautinei ir krikščioniškai būklei, tiesiog piktybiškas patriotinių ir krikščioniškų interesų ignoravimas. Įvairiomis progomis stengiamasi sumenkinti arba net pasmerkti mūsų tautinio pasipriešinimo dalyvius. Kai kurie kolaboracionizmui pasidavę istorikai atvirai tikina, kad sovietinė okupacija didelės žalos tautai nepadarė. Nuo platesnės visuomenės akių uždaromi okupacinės valdžios represijų mastą rodantys archyvai. (Archyvų departamentui ir toliau, nepaisant kilusių nesusipratimų, vadovauja su KGB susijęs asmuo.) Ar ne paradoksas, kad Lietuvos valstybės saugumo departamentui ir toliau vadovauja KGB, t.y. okupacinio represinio instrumentui, patikimas asmuo. Kai valdžioje daugiausia tik buvę kolaborantai, o patriotai išstumti iš valstybinių tarnybų, nieko stebėtina, kad daugiau nei dešimt metų Vilniuje nepastatomas Laisvės paminklas paminklas Partizanui. Apie kokį tautinį ugdymą galima kalbėti mokykloje, kai švietimo sistemoje (mokyklose) vis dažniau atsiribojama nuo tautinio, patriotinio auklėjimo, įsivyrauja kosmopolitizmo tendencijos. Tik papiktinimą ar, geriausiu atveju, nesupratimą gali sukelti tokie atvejai, kai mokiniai nemoka Lietuvos himno arba net nežino jo autoriaus. Iškilmingas vėliavos pakėlimas mokslo metų pradžios proga faktiškai jau pamirštas. Tik viena kita mokykla per prievartą atveda dalį savo mokinių į tautos įvykių minėjimus. Tai skaudūs mūsų tautai nepriklausomybės nesubrendimo atvejai ir Rugsėjo pirmajai, kaip mokslo metų pradžiai artėjant, ir kaip Laisvės dienai, kai tapome laisvi nuo okupacinės kariuomenės, artėjant. Ir dar nesenas atvejis. Štai liepos mėnesį vykusi Moksleivių dainų šventė parodė, kaip visokiausiais būdais buvo stengiamasi atmesti bet kokią Bažnyčios įtaką: šventės dalyviams nebuvo suteikta informacija ar kaip nors paraginta, kad Arkikatedroje už jų sėkmę aukojamos šv. Mišios, o kai kurie šventės organizacinio komiteto nariai atvirai džiūgavo, kad buvo eliminuoti bažnytininkai.
Tad dar daug darbų turime padaryti savo tėvynei, kad bent iš dalies atpirktume tas jai padarytas kai kurių mūsų tautiečių kančias visai tautai.
© 2005 "XXI amžius"
|