|
Imperijos griuvėsiuose, 76
Sužalota vaikystė
Petras KATINAS
Rusijos dienraštis Komsomolskaja pravda, remdamasis oficialiais duomenimis, pranešė, kad 2004 metais užsieniečiai įvaikino dešimt tūkstančių rusų našlaičių vaikų. Už kiekvieną jų sumokėjo po dvylika tūkstančių dolerių. Suskaičiavus tuos pinigus, pasirodo, kad už išvežtus našlaičius gauta daugiau kaip 100 milijonų dolerių. Tai yra tiek pat, kiek Rusijos federalinis biudžetas skiria vaikų darželiams ir lopšeliams visoje Rusijoje! Našlaičių ir benamių vaikų, Rusijoje vadinamų bezprizornikais, problema darosi vis aštresnė. Apie tai neseniai kalbėjo Rusijos vaikų fondo vadovas, Rusijos švietimo akademijos narys rašytojas Albertas Lichanovas. Aišku, kaip ir dera ištikimam pavaldiniui, pirmiausia nuolankiai padėkojo prezidentui V.Putinui už tai, kad jis pareiškė didelį susirūpinimą dėl vis didėjančio benamių vaikų ir našlaičių skaičiaus ir įsakė atitinkamoms struktūroms imtis priemonių. Tačiau A.Lichanovo straipsnyje, kurį paskelbė jaunimo žurnalas My (Mes), yra gana teisingų pastebėjimų, kodėl taip atsitiko, jog dešimtys ir šimtai tūkstančių beglobių valkataujančių benamių vaikų užplūdo visą plačiąją Rusiją. A.Lichanovo nuomone, pirmiausia tai atsitiko todėl, kad, griuvus Sovietų Sąjungai ir įsigalėjus laukiniam kapitalizmui, daugelis žmonių atsidūrė ties skurdo riba, vyksta žūtbūtinė kova dėl išlikimo. O nesugebėję prisitaikyti prie naujųjų sąlygų, nekvalifikuoti, silpno charakterio, sovietmečio sugadinti žmonės, žlugus niekam nereikalingais tapusiems fabrikams ir gamykloms, sugriuvus ir taip nustekentiems kolchozams ir sovchozams, atsidūrė socialiniame dugne. Tame pačiame dugne atsirado ir jų vaikai. Pasak A.Lichanovo, tai labai pavojingas reiškinys, o pamiršta vaikystė gali sukelti neprogramuojamų pasekmių. Pirmiausia skurstantys tėvai yra vis augančio vaikų įniršio ir žiaurumo faktorius. Vaikystė nemoka ir negali formuoti savo taisyklių ir apsiginti. Ir veikia labai paprastai renkasi tokį gyvenimą, kokį sugeba. Štai čia ir yra didžiausia bėda, kad, pasirinkdami dugną, tokie vaikai kelia vis didesnį pavojų visuomenei, - teigia A.Lichanovas.
Beje, oficialiais duomenimis, dabar Rusijoje yra daugiau kaip 720 tūkstančių vaikų našlaičių ar tėvų paliktų likimo valiai. Neoficialiai teigiama, kad tokių bedalių vaikų yra bent kelis kartus daugiau. Tuo tarpu, taip pat oficialiais duomenimis, kuriais irgi vargu ar galima tikėti, 1945 metų vasarą, vos pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, našlaičių ir paliktų tėvų vaikų buvo 678 tūkstančiai. Tikėti ar ne šiais skaičiais, tačiau dabartinė padėtis tikrai tragiška. Akademikas A.Lichanovas tai įvardija kaip nepaskelbto karo prieš vaikystę išdavą, ir tas karas tęsiasi jau daugiau kaip dešimt metų. Sunkiai sužeisti skurdo ir nepakeliamų nepriteklių tėvai, tapę vadinamaisiais bomžais, pardavę apsukriems sukčiams savo butus, faktiškai paliko savo vaikus valkatauti ir pavertė juos benamiais. Aišku, šiuos vaikus bandoma surinkti į vaikų namus ir mokyklas internatus. Dalį tokių nelaimėlių pasiima seneliai, dažniausiai gailestingos močiutės, bet jos irgi nesuduria galo su galu ir iš varganų pensijų nieko gera negali duoti savo vaikaičiams. Tačiau tai vis dėlto geriau negu gatvė. Kita problema - benamiai (bezprizornikai), kurie oficialios valdžios skirstomi dar į vieną kategoriją vaikai be priežiūros (beznadzornyje). Tai yra tie, kurie turi tėvus ir net oficialiai gyvena jų butuose, bet ten tėvų paliekami likimo valiai.
Prieš porą metų Rusijos generalinė prokuratūra keliose Rusijos centro srityse tyrė vaikų padėtį: kaip gyvena vaikai, palikę vaikų prieglaudas ir vaikų namus. Tyrimo rezultatai stulbinamai tragiški. Pasirodo, 40 proc. tokių vaikų namų auklėtinių tampa narkomanais ir alkoholikais, 40 proc. nusikalstamų gaujų nariais, 10 proc. nusižudo. Vien todėl, kad tie paaugliai, išvaryti iš vaikų namų sulaukę 18 metų, paliekami be nieko. Be pastogės, be lėšų pragyvenimui. Tiktai 10 proc. vaikų namų ir prieglaudų auklėtinių šiaip taip pavyksta pritapti visuomenėje. Tai didžiulis socialinės ir švietimo sistemos darbo brokas. O mokyklų internatų įstatyme sakoma: Internatinės įstaigos pirmiausia kuriamos našlaičiams ir vaikams, netekusiems tėvų rūpesčio ir paramos. Aišku, dabartinė Rusijos vaikų namų ir mokyklų internatų padėtis kur kas geresnė nei sovietiniais laikais. Įvairios užsienio labdaros organizacijos bei netgi oficialios Stačiatikių Bažnyčios vadovų nekenčiama Katalikų Bažnyčia šimtais tonų nuolat gabena šioms įstaigoms drabužius, įrangą, patalynę, jau nekalbant apie maisto produktus. Galima priminti, kad klestėjusios SSRS laikais vaikų namų auklėtiniui per metus buvo skiriamos dvi medvilninės nosinės, o paprasčiausias į maišą panašus paltukas penkeriems metams! Apie maitinimą sovietiniuose vaikų namuose net kalbėti neverta. Dar ir to oficialiai skirto skurdaus maisto davinio mažiausiai pusę išvogdavo vaikų namų ar internatų personalas. Oficialiai dabar kiekvienam Rusijos vaikų namų auklėtiniui skiriama nuo vieno iki dviejų tūkstančių dolerių per metus. Rusijos masteliais - tai didelė suma. Tačiau išėję iš šių įstaigų paaugliai tarsi puola nuo skardžio į bedugnę. Jie absoliučiai nerengiami gyvenimui. Ir, kaip teigia Rusijos vaikų fondo vadovas, jie netgi paprasčiausios kruopų košės išsivirti nesugeba.
Kaip ir visoje posovietinėje erdvėje, taip ir Rusijoje dėl nežabotos turto, o ypač sekso propagandos, vaikų pamestinukų skaičius auga tiesiog geometrine progresija. Sovietinės tvarkos išsiilgusieji šaukia, kad komunistinio režimo metais nebuvo tokios gausybės našlaičių ir pamestinukų, valkataujančių vaikų ir paauglių. Nieko panašaus. Buvo, ko gero, nė kiek ne mažiau. Ir tai prasidėjo iškart po bolševikinio perversmo 1917 metais, iki šiol vadinamo didžiąja spalio socialistine revoliucija. Pakanka pacituoti pirmuosius bolševikinės valdžios dekretus, kad įsitikintume, nuo ko viskas prasidėjo. Štai 1918 metais Vladimiro srities valdžia paskelbė tokį dekretą: Kiekviena neištekėjusi nuo aštuoniolikos metų moteris skelbiama valstybės nuosavybe ir privalo užsiregistruoti Laisvosios meilės biure, kur devyniolikos-penkiasdešimt metų vyrai gali išsirinkti bet kokią moterį, nepaisydami jokių jos norų ar sutikimo. O Saratove ir Viatkoje bolševikai paskelbė dar įdomesnį dekretą, kuris vadinosi Dekretas dėl privataus moterų išnaudojimo atšaukimo. Tai yra paskelbiant santuoką buržuazine atgyvena, kuri turi būti išrauta su šaknimis. Jame sakoma: Visi, kurie nepaklus šiam dekretui, paskelbiant visas moteris valstybės nuosavybe, ir trukdantys įgyvendinti šį nutarimą, skelbiami sabotuotojais, liaudies priešais ir kontrrevoliucionieriais.
Tad štai kada prasidėjo šeimos, kaip institucijos, griovimas, kuris, deja, tęsiasi iki šiol. Ir ne tiktai Rusijoje. Didžioji Lietuvos žiniasklaida, ypač ta nežinia kam priklausanti leidinių grupė, brukanti pusvelčiui patį bjauriausią skaitalą, sistemingai ir nuosekliai griauna šeimos instituciją, tikėjimą, moralę, jau nekalbant apie paprasčiausią padorumą. Taip skatinamas ir užprogramuojamas absoliutus palaidumas, kuris sudaro sąlygas atsirasti benamiams vaikams, našlaičiams, neturintiems net minimalaus išsilavinimo.
© 2005 "XXI amžius"
|