|
ir kitos kaimo problemos
Jonas Kazimieras BURDULIS
Kiekvienas ūkininkas pasakys, ko jam labiausiai trūksta, pinigų ir technikos. Ūkininkas viską pelno savo paties rankų darbu, bet tas darbas nėra teisingai mokamas iš jo neprasigyvensi ir technikos taip lengvai neįsigysi. Smulkus Lietuvos ūkininkas jau seniai suprato, kad rankų darbu pelnysi tik nuospaudas, o atsidūręs Europos Sąjungoje ir nesugebėdamas ar negalėdamas našiai ūkininkauti turėsi užleisti savo vietą tiems, kurie turi pakankamai kapitalo ir technikos. Deja, mūsų ūkininko darbštumas ne tas vaistas, kuris pakeistų kaimo vaizdą. Šiandien, palikdami kaimiečius beteisiais žiūrovais, nesusivokiančiais, kaip čia atsitiko, kad jie kaime tapo nereikalingi, į kaimą jau skverbiasi finansiškai pajėgūs miesto verslininkai, kuriems greitas pelnas yra vienintelis prasmingas bet kokios veiklos pagrindas.
Kiti gi, atsiėmę savo tėvų žemę ir savarankiškai ūkininkaudami, verčiasi kaip kas išmano ir išgali. Bepigu tiems, kieno žemė geresnė, kas turi jos daugiau, kas galėjo įsigyti daugiau technikos. Jie iš visų jėgų stengiasi nepasiduoti moderniajam plėšikavimui, mėsos ir pieno kainas numušusiam žemiau savikainos. Kad ir šiaip ar kitaip skaičiuotum, bet ūkininkas, kuris laiko nedidelį pieno ūkį, apskritai pelno negauna arba jis toks mažas, kad ir skaičiuoti nėra ko.
Taip ūkininkaujant, kiekvienam ūkininkui opiausia problema yra apyvartinių lėšų stygius. Iš pagrindinės veiklos negaunant pakankamai lėšų naujai technikai įsigyti, tenka ieškotis senos, naudotos įvežamos iš Danijos, Vokietijos, Olandijos, Italijos. Kita labai opi problema darbo jėgos trūkumas. Atrodytų, nuėjai į darbo biržą, pasiėmei kiek reikia bedarbių, ir darbuokis į sveikatą ir tau nauda, ir kita burna duonos turi.
Betgi ne, pasirodo, jog ne viskas taip paprasta. Lietuvos kaime bedarbių nors vežimu vežk, o darbininkų nėra! Tie, kurie nori dirbti ir užsidirbti, seniai susirado, kaip tai padaryti kas Ispanijoje, kas Anglijoje ar Airijoje, kas dar kur nors pinigą kala, o gimtinėje pasiliko tik tie, kurie jau neturi ko prarasti, tiksliau sakant, tie, kurie jau nebeturi ko pragerti. Tie, kurie jau pragėrė ir save, ir savo vaikus. Kas tapo beviltiškais alkoholikais, kas vagimis virto, o štai dirbti ne, prie darbo rankos nelinksta.
Su kaimynu, Širvintų rajono ūkininku Algiu Tamošiūnu vieną dieną sumanėme pasidomėti, kaip galima įsigyti naudotos technikos. Nors mudu esame ir nevienodo lygio ir ne vienodos krypties (jis užsiima pieno gamyba, o aš uogų auginimu), bet technika reikalinga ir jam, ir man. Tad ėmėme rugpjūčio pradžioje ir aplankėme keletą Kaišiadorių rajono verslininkų, vežančių naudotą žemės ūkio techniką iš Europos.
Verslininko kieme privežta nemaža padargų vienas, kitas javų, bulvių kombainas, sėjamosios, šieno rinktuvai, vartytuvai, paketavimo mašinos, plūgai. Jaunas vyras iškrovė sunkvežimį, parvykusį iš užsienio. Nors ir būdamas užsiėmęs, keletu žodžių paaiškino, jog verslas sekasi neblogai, dalyvauja žemės ūkio parodose, savo techniką nuveža į turgų, į Prienus, į kitus kaimiškus rajonus, per porą metų tapo žinomas, susiformavo klientūra, dabar jau net spaudoje reklamuotis nebereikia.
Panašiai buvo ir pas kitus mūsų aplankytus verslininkus. Neapvažiavome mes jų visų, nes per darbymetį ir laiko ne kažin kiek tėra važinėtis, tačiau sužinojome, ką ir kaip pagal savo išgales galėtume įsigyti. Tačiau įdomiausia buvo apsilankius UAB Dinapolis.
Dinapolio direktorius Mindaugas Motiejūnas mena pradžią buvus 1997 metais. Vežė naudotus padargus iš Lenkijos, stengėsi išsaugoti gamybą dar ir šiandien gamina germinatorius, priekabas gyvuliams pervežti, ekskavatorių kaušus, kuriuos mielai perka verslo partneriai iš Danijos, nes jų kaina mažesnė negu ten pagamintų (Danijoje darbo užmokestis žymiai aukštesnis, todėl ten ir produkcijos savikaina aukštesnė).
Germinatorius gamina įvairius nuo 3,6 iki 8 metrų pločio, pagal traktoriaus galingumą. Matėme keletą priekabų viena jau pagaminta laukė, kol ūkininkas ją išsigabens, kitos, dar gaminamos, liudijo, jog gamybos lygis Dinapolyje gana aukštas.
Dinapolis įsiveža kombainus, šieno presus ir rinktuvus, traktorius, plūgus, sėjamąsias, chemikalų purkštuvus ir visa kita, ko tik kaimui prireikia. Mažuosius plūgus vežti teko atsisakyti, nors jų pareikalavimas ir nemažas, nes trūksta darbo rankų jiems sutvarkyti.
Didžiausia problema darbo jėgos stygius. Kvalifikuotų darbininkų, pajėgių remontuoti padargus ar darbuotis gamybos procese, Kaišiadoryse ne tiek jau daug ir belikę jaunesni, aktyvesni, darbštesni išvažiavo į užsienio šalis. Tad ir nesistebėkime, kad nedaugelis ateina balsuoti per rinkimus! Išvažiavo geriausieji, liūdnai šypteli M.Motiejūnas.
Tarp likusiųjų nemaža tokių, kurie į darbą žiūri kaip į katorgą. Šie nepraleis jokių išgertuvių, jokia pasekmė jų neišgąsdins, nes jie puikiai žino, kad darbdavys, juos išvydamas, nesvarbu, ar už girtavimą, ar už nugvelbtą detalę, pats save sužlugdys, be tokių atsiprašant darbininkų palikęs. Kitą dieną po atlyginimo pora darbininkų visada būna girti. Jeigu neapsikentęs jau visai suįžūlėjusį ir išvysi, tai kitas darbdavys tik apsidžiaugs ir su didžiausiu džiaugsmu priims pas save. Prieš porą metų padėtis dar nebuvo tokia sudėtinga. O štai dabar, kai lietuviams atsivėrė Europos sienos, viskas pasikeitė, lyg burtų lazdelei pamojus.
Dinapolyje dabar darbuojasi apie 50 darbininkų. Jeigu surastų dar bent dešimt žmonių, gamybos apimtį būtų galima padvigubinti. Didžioji dauguma Dinapolio darbininkų dirba gerai, bet yra ir tokių, kurie visiškai nesukalbami.
Tačiau išeitį iš kritiškos padėties lietuvis verslininkas visada suras. Gelbėtis tenka kaimynų sąskaita. Štai, jeigu duosi skelbimą Baltarusijos spaudoje, kad Lietuvoje reikalingi darbininkai, visada atsiras norinčiųjų dirbti, nepaisant, kad ten vis dar nemaža žmonių, išsaugojusių sovietinį mentalitetą. Darbštesni ir aktyvesni mielai važiuotų ir į Angliją, ir į Vokietiją, tačiau jiems sunku išvažiuoti toliau kaip iki Lietuvos. Tad ir tenka naudotis proga, kol yra galimybė.
Atvežtai ir sutvarkytai technikai Dinapolis metams ar vienam sezonui duoda garantiją. Gedimo atveju ūkininkui į pagalbą darbymečio metu tenka siųsti remontininkų brigadą. Jeigu remontas sudėtingas, remontuoti parsiveža pas save.
Nepatenkintų remonto kokybe pasitaiko dėl įvairiausių priežasčių. Kartais kaltas būna ūkininko charakteris, o kartais ir darbininkų racionalizacijos. M.Motiejūnas prisiminė atvejį, kai vakarinė pamaina sugalvojo nudažyti negruntuotą priekabą. Darbdavį apgausime, uždarbį atsiimsime lengviau, o nugvelbtas medžiagas parduosime, matyt, toks buvo sumanymas. Tačiau, apgaulei išaiškėjus, teko dažus nušveisti, gruntuoti, dažyti ir už be reikalo sunaudotus dažus iš savo kišenės susimokėti. Buvo atvejis, kai nauji guoliai buvo pavogti, o seni tuoj pat subyrėjo. Kaltininką teko išvyti. Tačiau nesąžiningo požiūrio į darbą net pačiomis griežčiausiomis priemonėmis išgyvendinti nesiseka. Tenka tikėtis, kad laikas išgydys ir šitą negalią, sako verslininkas.
Verslininkas valdžia skųstis nelinkęs. Anot jo, dirbti valdžia netrukdo, tik gaila, kad tarp valdžios ir verslininkų nėra partnerystės ryšių, kaip, pavyzdžiui, Airijoje. Jeigu sumokėsi dalį mokesčių, Mokesčių inspekcija vis tiek nurašys visą sumą, - jai nerūpi, kad tau kartais nepaprastai pritrūksta apyvartinių lėšų. Ir jau visiškai nesvarbu, kaip elgiesi sąžiningai moki mokesčius ar jų piktybiškai nemoki. Matas bendras visiems kirsti iš peties, ir tai labai nemalonu. Būtų gerai, jeigu žiaurios sankcijos būtų taikomos tik piktybiškais atvejais, sako M.Motiejūnas.
Grįžome namo pamatę, jog ir kitur gyvenimas nelepina. Problemų yra visur, tačiau kaime jos yra gyvybiškai opios jeigu bankrutuosi, kur dėtis kaimo žmogui? O šiandien visi lyg susitarę stengiasi, kaip kuo greičiau sužlugdyti smulkų ūkininką, tačiau niekas nesistengia pagalvoti: o kaip padėti mūsų maitintojui? Šioje kelionėje tokio recepto neradome.
© 2005 "XXI amžius"
|