Pirmasis puslapis
Darbai
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Literatūra
Nuomonės
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Širdimi išmokta pamoka

Kryžių Stasiulevičių vienkiemyje žuvusiems partizanams šventina mons. Alfonsas Svarinskas

Renginio sumanytoja Onutė Stasiulevičiūtė-Čepienė Vaivos Mažeikaitės nuotraukos

Lietuva būtų taip ir nesužinojusi apie šalia Kauno, Rokuose, Gustaitynėje, Stasiulevičių sodyboje, įvykusias tragedijas, jeigu ne Šiauliuose gyvenanti Stasiulevičių dukra Onutė Čepienė. Jos iniciatyva tėviškėje, kur žuvo trys partizanai, jų atminimui pastatytas kryžius. Jį rugpjūčio 27 dieną pašventino mons. Alfonsas Svarinskas. Šių partizanų istorijas O.Čepienė aprašė „Varpo“ žurnalo 2004 metų sausio mėnesio numeryje. Trumpai jas priminsiu.

1945 metų Kalėdų naktį prie Stasiulevičių namo buvo nušautas sargyboje stovėjęs partizanas Tautmylis. Iki šiol nežinoma jo pavardė. Jaunučio gražaus vaikino kūnas, granatos išdraskytu šonu, dešimt dienų išgulėjo palangėje; kraujas maišėsi su sniegu, bet kūno laidoti neleido – matyt, laukė, gal kas išsiduos, atpažins. Pokariu po kaimą vaikščiojo daug elgetų. Prie mėlynakio šviesiaplaukio jaunuolio kūno kartą priėjo viena elgetėlė, nusibraukė ašaras, bet šeimininkų nieko neprašė. Gal tai buvo Tautmylio motina ar sesuo? Vėliau stribai leido jaunuolio kūną užkasti pakelėje. Stasiulevičių dukrelės partizano kapą nuolat puošė lauko gėlėmis, nors stribai kaskart viską išspardydavo. Per šešerius metus, iki šeimos tremties, Tautmylio kūno niekas neišsikasė, o grįžę iš Sibiro Stasiulevičiai partizano kapo nerado nė ženklo.

1948 metais Stasiulevičių vienkiemyje, po alyvų krūmu, buvo įrengtas bunkeris. 1951 m. sausio 12 d. sodyboje įvyko susišaudymas. Partizanai nenorėjo grįžti į bunkerį ir taip išduoti šeimininkų, todėl bandė pabėgti. Per susišaudymą žuvo partizanas Jurgis Miliauskas-Sapnas ir vienas iš šešių brolių partizanų Juodžių – Albinas Juodis-Šturmas. Agota Juodienė neteko visų šešių sūnų ir vyro (buvo ištremtas). Spėjama, kad ją, norėdami apsaugoti nuo Sibiro, gydytojai paskelbė psichikos ligone. Bet ar po tokių kančių įmanoma išlikti sveikai? Nei motinos, nei šešių sūnų partizanų palaidojimo vietos nežinomos.

Už Lietuvos partizanų kovos su sovietų okupacija rėmimą, už nepriklausomos Lietuvos siekimą 1951 metais rudenį į Sibirą buvo ištremta visa Stasiulevičių šeima – Jurgis ir Ona Stasiulevičiai su vaikais Justinu, Alfonsu, Aleksandru, Marcele, Teofile, Kaze, Onute.

Jauniausioji Stasiulevičių dukra Ona Čepienė, ilgiau negalėdama pakęsti istorinės neteisybės ir nepelnytos trijų partizanų užmaršties, pasirūpino ne tik kryžiumi tėvų vienkiemyje žuvusiems partizanams, bet ir jų atminimui suorganizavo respublikinę šventę – tremties ir rezistencijos pamoką visuomenei. Į renginį suvažiavo laisvės kovotojai iš Kauno, Šiaulių, Panevėžio, Marijampolės. Šv. Mišias Aukštosios Panemunės bažnyčioje aukojo mons. A.Svarinskas (jis pasakė ir turiningą pamokslą), Aukštosios Panemunės Aleksoto dekanas klebonas kan. Deimantas Brogys, altaristas kan. Pranas Liutvinas ir Rokų klebonas kun. Virginijus Gražulevičius. Atvyko Seimo nariai Donatas Jankauskas, Vida Marija Čigriejienė, Povilas Jakučionis, Arimantas Dumčius, Kazys Starkevičius – artimas Stasiulevičių kaimynas.

Jis daug prisidėjo prie šventės organizavimo. Renginyje dalyvavo Kauno savivaldybės vicemeras Kazimieras Kuzminskas, Panemunės ir Rokų bendruomenių nariai. Šauliai žuvusius partizanus pagerbė salvėmis, laisvės kovotojai prie kryžiaus padėjo gėlių.

Rokų vidurinės mokyklos mokiniai, versdami „Rokų bendruomenės mokyklos“ knygos puslapius, paminėjo su Gustaityne, Stasiulevičių vienkiemiu, susijusias sukaktis: 135-ąsias čia gimusio poeto kunigo Motiejaus Gustaičio metines, 60 metų nuo partizano Tautmylio žūties, 55 metus, kai žuvo partizanai Sapnas ir Šturmas; 40 metų ir 20 metų nuo partizanų globėjų Jurgio ir Onos Stasiulevičių mirties. Prisimintas Rokų apylinkių 505 metų jubiliejus ir... 20 dienų, kai įkurta Rokų parapija. Skaitovams skambia daina ir giesmėmis padėjo mokytojos Rasos Kavaliauskienės vadovaujami Rokų vidurinės mokyklos kudirkaičiai ir Rokų Šv. Šeimos koplyčios choristai. „Rokučio“ darželio direktorės pavaduotoja Julija Bakūnaitė šventę pradėjo liaudies daina apie kovoje kritusį karį, o kad ir renginio dalyviai pritartų, jiems parūpino dainų ir giesmių knygelių.

Lietuvos laisvės kovotojai – politiniai kaliniai ir tremtiniai Antanas Lukša, labai daug padėjęs organizuojant šventę, Povilas Jakučionis, Arimantas Dumčius, Vytautas Raibikis, Vytautas Balsys, Vytautas Juodsnukis, Algimantas Zolubas, Onutė Stasiulevičiūtė-Čepienė – savo kalbose pabrėžė, kaip svarbu išsaugoti dvasinę laisvę, būti tautiškai sąmoningu piliečiu, džiaugėsi aktyviai renginyje dalyvaujančiu jaunimu.

Renginio pabaigoje atsirado daug norinčiųjų tarti žodį. Kalbėjusieji dalijosi skaudžia gyvenimo patirtimi, perteikė istorijos pamokas jaunimui. Šventę pagyvino tremtinės, partizano dukters Romos Bunikytės-Fatejevos daina apie Lietuvos partizanus, rokietės M.Rimienės savos kūrybos eilėraštis laisvės kovotojams.

Stasiulevičių vienkiemį atkūręs Jurgio Stasiulevičiaus vaikaitis Valentinas su žmona Lina jį pavertė rojaus kampeliu. Dabar tai pati gražiausia Rokų apylinkės sodyba. Kaip savo kalboje pastebėjo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos valdybos pirmininkas A. Lukša, partizanų kryžius tarsi užbaigė sodybą ratu juosusį želdinių rožinį. O aplink kryžių (tarsi nuspėjant, kad jis čia bus pastatytas) jau prieš metus pasodinti trys raugerškių krūmai kraujo raudonumo lapais su skaudžiais spygliais, anot dabartinės sodybos šeimininkės Linos Stasiulevičienės, tarsi simbolizuoja trijų čia žuvusių partizanų kančią.

Gausi Stasiulevičių giminė, partizanų Juodžių pusbroliai rūpinosi, kad šventė būtų prasminga, vyktų sklandžiai. Visi renginio dalyviai priimti su šiems laikams jau nelabai būdingu lietuvišku vaišingumu. Pagauti nepaprastos šventės dvasios, Stasiulevičių vienkiemin susirinkę svečiai tapo tarsi broliais ir seserimis – prie bendro stalo skambėjo giesmės ir dainos apie, anot poeto Justino Marcinkevičiaus, rautą, bet taip ir nepajėgtą iš krūtinių išrauti Lietuvą, apie laisvės kovotojus.

Prasmingas buvo rezistencijos ir tremties pamokos puslapis. „Rokų bendruomenės mokyklos“ knygoje jį žymi juodas, krauju pasruvęs kryžius. Šią svarbią istorijos pamoką iki galo padėjo suvokti renginio iniciatorės ir organizatorės O.Stasiulevičiūtės-Čepienės žodžiai, kad be mirties nebūtų ir prisikėlimo, o blogiui nugalėti daug nereikia – užtenka, kad žmonės nebūtų pasyvūs. Džiugu, kad į tremties ir rezistencijos pamoką susirinko šimtai žmonių. Reikia tikėtis, kad dalyviai ją suvokė ne tik protu, bet ir širdimi.

Vanda MAŽEIKIENĖ
Kauno Rokų vidurinės mokyklos mokytoja,
Gustaitynės vaikų organizacijos vadovė

© 2005 "XXI amžius"