|
Dviejų LKP CK plenumų komedija
Petras Katinas
Dūsautojai dėl komunistinės praeities gana dažnai mėgsta priminti, kad tik kolaborantinės LTSR valdžios, tai yra A.Sniečkaus dėka lietuvių tautai pavyko išvengti tokio didelio atvykėlių iš plačiosios tėvynės antplūdžio, kuris ištiko Latviją ir Estiją. Nenagrinėsime tų teiginių. O tai, kaip A.Sniečkus su savo sėbrais saugojo lietuvybę, galima spręsti vien iš to fakto, kad ne tik CK, bet ir rajonų partiniai raštai iki pat nepriklausomybės atkūrimo buvo rašomi rusų kalba. Pats A.Sniečkus kiekvienoje savo kalboje dėkodavo didžiajai rusų tautai. Tiktai nežinia už ką.
Bet šį kartą ne apie tai. Norisi priminti tą baisią paniką, apėmusią LTSR valdžią, kai, mirus Stalinui, liaudies priešo ir tarptautinio imperializmo agento Lavrentijaus Berijos iniciatyva SSKP CK svarstė nutarimą Lietuvos SSR klausimai. Tame 1953 metų birželio pradžios SSKP CK nutarime buvo akcentuojamos didelės LKP CK ir LTSR ministrų tarybos klaidos ir trūkumai. Buvo pabrėžta, kad Lietuvoje visiškai nesirūpinama nacionalinių kadrų auklėjimu ir ugdymu, kad daugelis tų kadrų nemoka lietuvių kalbos, todėl esą valdžiai labai sunku suartėti su masėmis ir taip suteikiamas pagrindas priešiškiems elementams skleisti antirusišką ir antisovietinę propagandą. Gavę tokį SSKP CK raštą, LKP CK biuro nariai 1953 m. birželio 11-13 d. bemat sušaukė savo plenumą ir pakniopstomis ėmė plakti save už nepakankamai pastebėtus trūkumus, gyrė Lavrentijaus Pavlovičiaus Berijos protą ir įžvalgumą. Tačiau tame plenume, vykusiame, aišku, rusų kalba, buvo ir gana įdomių dalykų. To paties kolaboranto Nr. 1 A.Sniečkaus ir kitų kalbose. A.Sniečkus kalbėjo: Ir ankstesniuose SSKP CK nutarimuose buvo nurodoma, kad reikia drąsiau kelti nacionalinius kadrus, tačiau šie teisingi nurodymai buvo vykdomi visiškai nepatenkinamai. Reikia pripažinti, kad nuo 1947 iki 1952 metų LKP CK nomenklatūrinių darbuotojų lietuvių skaičius išaugo tik 5 proc. Sukūrus rajonus, 1950 metais partiniame aparate buvo 1669 darbuotojai, iš kurių tik 600 lietuvių. 1953 m. sausio 1 d. partiniame aparate buvo 2033 partiniai darbuotojai, iš kurių 766 lietuviai. Net kaimo rajonų komitetuose lietuvių tėra tik 40 proc. Daugelyje rajonų komitetų dirba vos 3-4 lietuviai; iš 320 kaimo rajonų komitetų skyrių vedėjų lietuvių turime tik 107. Miestų ir rajonų komitetuose lietuvių dar mažiau. MTS ir tarybinių ūkių direktoriai lietuviai sudaro mažiau kaip pusę. Dešimtyje pramonės ministerijų vadovaujančių kadrų lietuvių tik 33 proc. (...) Reikia paminėti ir administracinių organų kadrus. Iš 41 respublikos prokuratūros vadovaujančių darbuotojų lietuvių tiktai 8. Kai kuriuose teismuose posėdžiai vyksta ne lietuvių kalba. (...) Kovą su nacionalistiniu pogrindžiu sunkino tai, kad buvusios Saugumo ministerijos organai (Stalinui mirus sujungti su Vidaus reikalų ministerija) nuo viršaus iki apačios buvo komplektuojami iš nelietuvių. Centriniame Saugumo ministerijos aparate iš 496 operatyvinių darbuotojų tik 36 buvo lietuviai, iš 17 skyrių viršininkų tik vienas, iš 80 skyrių vedėjų pavaduotojų tik keturi.
Panašiai kalbėjo ir kiti plenumo dalyviai. Štai LKP Vilniaus miesto komiteto pirmasis sekretorius Antanas Paranauskas skundėsi, kad aukštosiose mokyklose, kuriose absoliučią daugumą studentų sudaro lietuviai, svarbiausi dalykai dėstomi ne lietuvių kalba, nes trūksta dėstytojų, mokančių lietuviškai. Studentus tenka egzaminuoti padedant vertėjams.
LKP Klaipėdos miesto pirmasis sekretorius Alfonsas Kairelis sakė, kad Klaipėdoje iš 2442 komunistų tiktai 384 yra lietuviai. Bet įdomiausiai kalbėjo LTSR ministrų tarybos pirmininkas Mečislovas Gedvilas, daręs viską, kad Lietuva būtų atiduota į Maskvos nasrus:
(...) CK nutarimas, draugo Berijos raštas, draugo Sniečkaus pranešimas šiame plenume ir draugų pasisakymai ryškiai iliustruoja mūsų šio darbo klaidas. Sunku čia būtų ką bepridurti. Galbūt reikėtų pabrėžti, kad dauguma iš mūsų taip susitaikė su esama būkle, kad ėmė laikyti ją normalia, net nesusimąstydavo, kaip tie nacionalinės politikos iškraipymai atrodo žvelgiant eilinio piliečio lietuvio akimis, kokias išvadas jis iš to padaro. O išvados piliečių, nesvarbu, kur jie dirbtų kolūkyje, fabrike, mokykloje, buvo nevisiškai palankios tarybų valdžiai. Beveik visose įstaigose, į kurias jam tekdavo kreiptis sostinėje, apskrities ir net iš dalies rajono centre, pareigūnai jam atsakydavo nelietuviškai. Jeigu jį pakviesdavo į kokį nors posėdį ar pasitarimą, tai ten daugiausia taip pat buvo kalbama nelietuviškai. Jeigu į kolūkį ar fabriką atvykdavo pranešėjas, tai dažniausiai jis kalbėdavo rusiškai, nors pats buvo lietuvis. Jei žmogui prireikdavo parašyti į kurią nors įmonę skundą ar pareiškimą, tai rašyti jis būdavo priverstas rusiškai, nes jam buvo žinoma, kad tada jo laiškui bus greičiau duota eiga. Remdamiesi tokiais faktais, buržuaziniai nacionalistai pakišdavo piliečiui išvadą, kad Tarybų valdžia tai rusų valdžia, kad Lietuva okupuota rusų.
Po tokių ritualinių kalbų LKP CK V plenumas atleido iš LKP CK antrojo sekretoriaus pareigų V.Aronovą, du CK biuro narius ir vieną CK narį, atsiųstus iš Maskvos. Antruoju sekretoriumi tada buvo išrinktas nacionalinis kadras V.Niunka, CK biuro nariais kiti lietuviai, patvirtinti nauji CK skyrių vedėjai. Tačiau įdomiausia tai, kad plenumo nutarime buvo nurodyta atsisakyti raštvedybos rusų kalba! Tai sukėlė, aišku, viešai neparodytą nepasitenkinimą. Juk daugelis tų kadrinių bolševikų, vadinamųjų lietuvių, net tarpusavyje bendravo rusiškai, jau nekalbant apie CK posėdžius. Beje, ir to penktojo LKP CK plenumo visi dokumentai buvo parašyti rusiškai.
Bet, praėjus vos dviem mėnesiams po šio LKP CK plenumo, Maskvoje įvyko SSKP bonzų, besipešančių dėl valdžios po Stalino mirties, kovos atomazga. SSKP CK plenume buvo demaskuotas liaudies priešas L.Berija ir netrukus sušaudytas. Lietuvos TSR vadams teko skubiai sušaukti naują plenumą, kuris ir įvyko 1953 m. rugpjūčio 13-14 d. Tų pačių kalbėtojų tonas visiškai pasikeitė. Ką tik liaupsinę ištikimąjį Lenino ir Stalino mokinį Lavrentijų Pavlovičių, Lietuvos kolaborantai prabilo visai kitu tonu.
Štai A.Sniečkus kalbėjo: Liaudies priešas Berija žingsnis po žingsnio stengėsi sugriauti daugiatautę tarybinę valstybę. Negalima pamiršti to, ką Berija darė Lietuvos atžvilgiu, jis tą patį darė Ukrainoje, Latvijoje, Estijoje, Baltarusijoje, nors, pavyzdžiui, Estijoje ir Baltarusijoje jis nesuspėjo padaryti daug žalos, nes buvo demaskuotas mūsų partijos CK. Jis pradėjo savo skaldytojišką veiklą ir tose pietinėse respublikose, kurių anksčiau jo rankos nepasiekė.
Jūs visi prisimenate, jog kai Berija pradėjo savo diversinę veiklą VRM organuose, visur imta kalbėti, kad rusai visiškai iš Lietuvos išvažiuos, kad su čia pasilikusiais lietuviais komunistais nacionalistai susidoros, visus sunaikins, kad bus paleisti kolūkiai ir išdalyta žemė, kad bus įvesta buržuazinė santvarka, ir, kaip būdinga buržuaziniams pakalikams, jie paskelbs, kad Lietuva pakliūva į Amerikos priklausomybę.
Na, o ministras pirmininkas M.Gedvilas, dar visai neseniai šlovinęs Beriją, dabar prabilo irgi visiškai kitaip:
(...) Dar galima prisiminti vieną momentą iš mūsų pokalbio su Berija Maskvoje. Kai drg. Sniečkus pateikė klausimą, ar nereikėtų geriau slopinti užsienio radijo stotis, skleidžiančias priešų propagandą, Berija pareiškė: O aš manau pateikti pasiūlymą visiškai nebeslopinti užsienio stočių, tegu jos sau dirba. Tada toks Berijos mąstymas mus nustebino, dabar tai mums visiškai suprantama.
Visokiais klastingais būdais Berija stengėsi ardyti Tarybų Sąjungos tautų draugystę. Tai aiškiai matyti iš jo rašto TSKP Centro Komitetui apie padėtį Lietuvoje.
Kai dėl partinės raštvedybos lietuvių kalba, tai ji net nebuvo pradėta. Viskas iki pat nepriklausomybės atkūrimo buvo rašoma rusiškai. Ne tik rašoma, bet ir kalbama, nes, prabilęs lietuviškai kokiame nors ne tik CK, bet ir rajono partinio aktyvo susirinkime, galėjai būti apšauktas nacionalistu.
Taigi ir 1953 metų rugpjūčio plenume visi pritarė Jurbarko rajono LKP antrajam sekretoriui, kažkokiam iš Rusijos atsiųstam aktyvistui Markušinui, kuris pareiškė: Niekšiški šito išsigimėlio Berijos veiksmai ypač naudingi buvo nacionalistiniam pogrindžiui Lietuvoje. Pogrindžio buržuaziniai nacionalistai iš karto pakėlė galvas po tokių liaudies priešo Berijos veiksmų, iš karto ėmė kalbėti apie rusų išvežimą. LKP CK V plenumo nutarimą, kur kalbama apie raštvedybą lietuvių kalba, ir visų kadrų pakeitimą nacionaliniais kadrais reikia ištaisyti. Taip ir buvo padaryta. Ir tai tęsėsi iki pat 1990 metų.
© 2005 "XXI amžius"
|