Pirmasis puslapis
Darbai
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Literatūra
Nuomonės
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Dar vienas žingsnis susitaikymo ir dialogo kelyje

Mindaugas BUIKA

Kelno rabinas Natanaelis Teitelbaumas sveikina Šventąjį Tėvą „La Croix“ nuotrauka

Popiežius Benediktas XVI žydų bendruomenės buvo šiltai sutiktas Kelno sinagogoje EPA-ELTA nuotrauka

Vokietijos žydų tragedija

Vienas svarbiausių įvykių popiežiaus Benedikto XVI praėjusio vizito į Vokietiją metu, šalia dalyvavimo Pasaulio jaunimo dienose, buvo taip pat šalies seniausios Kelno žydų sinagogos aplankymas. Vokiečių kilmės Šventojo Tėvo susitikimas rugpjūčio 19 dieną su Kelno žydų bendruomenės atstovais jų maldos namuose, kurie nacių režimo sunaikinti 1938 metais ir atstatyti 1959-aisiais, ženklino ne tik simbolines pastangas užgydyti prieš 60 metų pasibaigusio Antrojo pasaulinio karo dvasines žaizdas, bet taip pat ir toliau plėtoti katalikų ir žydų tarpreliginį dialogą. Tai buvo antrasis Katalikų Bažnyčios vadovo tokio pobūdžio vizitas po to, kai popiežius Jonas Paulius II 1986 metais apsilankė Romos sinagogoje.

Galima teigti, kad Vokietijos žydų 1700 metų istorija yra seniausia Šiaurės Europoje. 1933 metais, kai šalį užvaldė nacių režimas, Vokietijoje gyveno apie 570 tūkst. žydų. Per holokausto tragediją 180 tūkstančių jų buvo nužudyti nacių mirties lageriuose, kiti išvyko į užsienį ir po Antrojo pasaulinio karo (1950 metų statistikos duomenimis) Vokietijoje buvo likę apie 15 tūkst. žydų, kurių bendruomeninis gyvenimas tuomet buvo beveik sunykęs.

Šiuo metu Vokietijoje gyvena daugiau kaip 100 tūkst. žydų, turinčių apie šimtą bendruomenių, kurių didžiausios yra Berlyno, Miuncheno, Frankfurto ir Diuseldorfo miestuose. Tokį atsikūrimą sąlygojo žydų imigracija iš buvusios Sovietų Sąjungos, kurie ir sudaro didžiąją dalį Vokietijos žydų. Teigiama, kad, po Sovietų Sąjungos žlugimo, Vokietijos žydų skaičius yra greičiausiai augantis pasaulyje. Valstybės finansinę paramą gaunanti Vokietijos žydų centrinė taryba leidžia savaitraštį „Allgemeine Judische Wochenzeitung“, išlaiko Heidelbergo mieste veikiančią aukštąją judaizmo studijų mokyklą, organizuoja visos Vokietijos žydų susitikimus („Zentralwohlfahrtsstelle der Juden in Deutschland“) bei kitas priemones bendruomeniniam gyvenimui palaikyti.

Kelno žydų bendruomenė – seniausia Vokietijoje ir visoje Šiaurės Europoje – nuo savosios egzistencijos pradžios IV a. pirmoje pusėje taip pat patyrė daugelį išbandymų. Viduramžiais žydams Kelne buvo uždrausta gyventi, ir jie kūrėsi miesto prieigose. Tačiau didžiausia tragedija Kelno žydus, kaip ir visoje Vokietijoje, ištiko nacių valdymo laikotarpiu. 1933 metais Kelne buvo 20 tūkst. žydų, o Antrojo pasaulinio karo pabaigoje jų buvo likę tik apie 100. (Apie 10 tūkst. sunaikinta nacių lageriuose, kiti išvyko iš šalies.) Dabar bendruomenė yra atsikūrusi, turi penkis tūkstančius narių, kurių keturi tūkstančiai yra atvykėliai iš buvusios Sovietų Sąjungos. (Apie Kelno žydų bendruomenės spartų augimą po „geležinės uždangos“ griuvimo rodo tas faktas, kad dar 1989 metais mieste jų buvo 1400, o dabar jau penki tūkstančiai.)

Popiežius įvertino tarpreliginių santykių pažangą

Gražiai sutiktas Kelno sinagogoje – susitikime dalyvavo apie 500 žydų atstovų iš vietinės bendruomenės ir visos Vokietijos – popiežius Benediktas XVI, savo kalboje neliesdamas asmeninio patyrimo bei pastaruoju metu kiek sutrikusių Šventojo Sosto ir Izraelio valstybės santykių, sutelkė dėmesį į nacių nusikaltimus bei katalikų ir žydų tarpreliginių santykių klausimus. Pirmiausia Šventasis Tėvas patvirtino turėtą „gilų troškimą“ susitikti su Vokietijos judaizmo atstovais ir tęsti savo pirmtako Jono Pauliaus II „kelią į santykių bei draugystės gerinimą su žydų tauta“. Tą popiežius Benediktas XVI pabrėžė ir birželio 9 dieną Vatikane vykusiame jo pirmajame susitikime su Tarptautinio žydų komiteto delegacija.

Kalbėdamas apie neseną tragišką praeitį Popiežius priminė, kad šiemet paminėtos nacių konclagerių, kuriuose buvo nužudyta šeši milijonai žydų, išlaisvinimo 60-osios metinės. Tai buvo „tamsiausias Vokietijos ir Europos istorijos laikotarpis“, kai rasistinės, „iš neopagonybės gimusios“ ideologijos pagrindu valdęs nacių režimas „suplanavo ir sistemiškai vykdė“ žemyno žydų naikinimą. Cituodamas savo pirmtako popiežiaus Jono Pauliaus II sausio 15 dienos pareiškimą minint Aušvico lagerio išvadavimą, Šventasis Tėvas pabrėžė, kad „to laikotarpio baisūs įvykiai turi nepaliaujamai žadinti sąžinę, konfliktų sprendimą ir taikos kūrimą“.

Primindamas kitą „jubiliejų“, II Vatikano Susirinkimo deklaracijos „Nostra Aetate“ paskelbimo 40-ąsias metines, – tas dokumentas atvėrė naują kelią katalikų ir žydų susitaikymui ir dialogui, – Popiežius akcentavo jame patvirtintas abiejų religijų bendrąsias šaknis, taip pat tą „turtingą dvasinį paveldą, kuriuo dalijasi žydai ir krikščionys“. Čia vėlgi rėmėsi savo pirmtako Jono Pauliaus II išsakyta mintimi apie krikščionybės ištakas judaizme, kai jis kalbėjosi su Vokietijos vyskupais pirmojo savo vizito (1980 metais) į Vokietiją metu. Tuomet ankstesnis Popiežius sakė, jog „tas, kuris sutinka Jėzų Kristų, sutinka ir judaizmą“.

Taip pat, priminė „Nostra Aetate“ pateiktą apgailėjimą dėl buvusio antisemitizmo bei kitos žydams rodytos neapykantos ir persekiojimų, Benediktas XVI pabrėžė, kad „Bažnyčia suvokia pareigą perduoti tą mokymą savo katechezėje bei kiekviename kitame gyvenimo aspekte jauniausioms kartoms, kurios nematė tų baisių įvykių, vykusių prieš Antrąjį pasaulinį karą ir jo metu. Tai ypač svarbu dabar, kai stebimas naujas antisemitizmo ir neapykantos kitiems svetimšaliams pakilimas Europos šalyse. Katalikų Bažnyčia aiškiai pasisako už toleranciją, pagarbą, draugystę ir taiką tarp tautų, kultūrų ir religijų.

Popiežius Benediktas XVI konstatavo, kad per praėjusius keturis dešimtmečius tiek Bažnyčioje, tiek ir visoje visuomenėje padaryta didelė pažanga santykiams su žydais gerinti. Šiame dialogo kelyje reikia skatinti nuoširdumą ir pasitikėjimą, nes tik taip bus pasiekta bendra „ginčytinų istorinių klausimų interpretacija“ bei santykių tarp judaizmo ir krikščionybės teologinis vertinimas. Šventasis Tėvas taip pat nurodė, kad, siekiant tame dialoge nuoširdumo, yra svarbu pripažinti ir esamus skirtumus bei juos gerbti. Bendras paveldas ir broliški santykiai turi darniai liudyti ir vieningai veikti tokiuose praktiniuose dalykuose, kaip žmogaus teisių ir žmogaus gyvybės šventumo gynimas, šeimos vertybių, socialinio teisingumo ir taikos pasaulyje stiprinimas. „Dekalogas mums yra bendras paveldas ir įpareigojimas. Dešimt Dievo įsakymų nėra našta, bet nuoroda kelio, vedančio į sėkmingą gyvenimą“, – sakė popiežius Benediktas XVI.

Pripažinta vizito istorinė reikšmė

Patvirtinant istorinio vizito į Kelno sinagogą svarbą Katalikų Bažnyčios delegacijoje Šventąjį Tėvą lydėjo žymūs hierarchai: Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Andželas Sodanas, jo pavaduotojas arkivyskupas Leonardas Sandris, Vatikano komisijos religiniams santykiams su žydais pirmininkas kardinolas Valteris Kasperis, Kelno arkivyskupas kardinolas Joachimas Meisneris, Vokietijos vyskupų konferencijos pirmininkas Mainco vyskupas kardinolas Karlas Lėmanas.

Dėl to ypač reikšmingas buvo Paryžiaus arkivyskupo emerito kardinolo Žano Mari Liustižė dalyvavimas. Šis ganytojas gimė Lenkijos žydų šeimoje, kuri emigravo į Prancūziją XX a. pradžioje. Per nacių okupaciją jo tėvai buvo deportuoti, motina žuvo Aušvice. Pats Ž.Liustižė Antrąjį pasaulinį karą pergyveno prancūzų krikščionių šeimoje ir atsivertęs į katalikybę 1940 metais buvo pakrikštytas. Pasirinkęs dvasininko kelią ir tapęs žymiu Bažnyčios hierarchu, kardinolas Ž.Liustižė labai rūpinosi katalikų ir žydų dialogo skatinimu.

Susitikime taip pat dalyvavo Kelno sinagogos bendruomenės pirmininko Abrahamo Lėrerio senutė motina, ant kurios rankų vis dar matosi nacių lageryje įspaustas kalinės numeris. „Ji niekada negalėjo įsivaizduoti, kad vieną dieną jos sūnus sveikins Popiežių Kelno sinagogoje“, – sakė Kelno rabinas Natanelis Teitelbaumas. Susitikimo pabaigoje Šventasis Tėvas asmeniškai pasveikino šią moterį.

Savo kalboje A.Lėreris, be kita ko, paminėjo, kad Popiežius, tuomet dar kardinolas Jozefas Ratcingeris, davė nurodymus atidaryti viešumai jo vadovautos Tikėjimo doktrinos kongregacijos karo laikotarpio archyvus. A.Lėleris taip pat reiškė viltį, kad bus atidaryti ir slaptieji Vatikano archyvai, ko pageidauja įvairios žydų grupės, bandydamos pagal dokumentus analizuoti Bažnyčios laikyseną nacizmo atžvilgiu. Kaip žinome, ši medžiaga palaipsniui atveriama tyrinėtojams – štai Vatikano archyvų kuratorius monsinjoras Serdžijus Paganas neseniai pranešė, kad 2006-ųjų pradžioje bus prieinami 1939 metų dokumentai, tačiau tam tikrą lėtumą sąlygoja dideli katalogavimo darbai.

Kone visi žydų veikėjai tiek Vokietijoje, tiek ir užsienyje labai teigiamai sutiko popiežiaus Benedikto XVI vizitą į Kelno sinagogą, o Vokietijos žydų centrinės tarybos pirmininkas Paulius Špygelis pavadino jį „istoriniu“. Štai centrą Niujorke (JAV) turinčios įtakingos Antidefamacijos lygos vadovas Abrahamas Foksmenas, kuris šiaip jau gana jautriai reaguoja į katalikų ir žydų santykių problemas, savo pareiškime pripažino, kad popiežiaus Benedikto XVI vizitas į Kelno sinagogą „daug pasako ne tik žydų bendruomenei, bet ir visam pasauliui“. Apsilankymas seniausiuose Šiaurės Europos maldos namuose, kurie buvo sunaikinti „dėl moraliai žlugusio režimo įtakos“, o vėl viltingai atstatyti, „rodo pasauliui, kad mes galime žvelgti į ateitį be praeities ištrynimo“. Žydai pasirengę bendradarbiauti su Šventuoju Tėvu „ginant ir įtvirtinant žmogaus teises, socialinį teisingumą ir taiką pasauliui“.

Prisimenant diplomatinį incidentą

Komentuodamas popiežiaus Benedikto XVI vizito Kelno sinagogoje reikšmę Vatikano spaudos tarnybos vadovas Choakinas Navaras Valsas priminė, jog liepos mėnesį buvo iškilę sunkumų Šventojo Sosto ir Izraelio santykiuose, kai vienas tos šalies vyriausybės atstovas apkaltino popiežius Joną Paulių II ir Benediktą XVI, kad jie neva viešai nepasmerkia teroristų išpuolių prieš žydus. Vatikane į tą pareiškimą buvo tuoj pat reaguota išsamiu komunikatu, kuriame išvardijami gausūs popiežiaus Jono Pauliaus II pasisakymai prieš teroristų išpuolius ir taip pat akcentuojamas popiežiaus Benedikto XVI smerkiamas požiūris į visus tokius prievartos aktus.

Incidentas prasidėjo po liepos 24 dienos Šventojo Tėvo tradicinio pasisakymo prieš sekmadienio vidudienio „Viešpaties Angelas“ maldą, kuriame buvo pasmerkti „pasibaisėtini teroristiniai išpuoliai“ Egipte, Turkijoje, Irake ir Didžiojoje Britanijoje. Popiežius meldė Dievą atversti širdis tų, kurie yra atsakingi už tokį žiaurų kraujo praliejimą. Kitą dieną Izraelio užsienio reikalų ministerija paskelbė pareiškimą, kuriame reiškiamas nepasitenkinimas, kad Popiežius savo pasisakyme nepaminėjo liepos pirmoje pusėje vykusio teroristinio išpuolio Natanijos mieste Izraelyje.

Dar po dienos Izraelio laikraštyje „The Jeruzalem Post“ pasirodė minėtas nepalankus tos šalies užsienio reikalų ministerijos pareigūno komentaras, kritikuojantis Joną Paulių II ir Benediktą XVI.

Atsakydamas į tai Vatikano spaudos tarnybos vadovas Ch.Navaras paaiškino, kad popiežius Benediktas XVI neignoruoja terorizmo prieš Izraelį, tačiau liepos 24 dienos pasisakyme jis, kaip parastai, komentavo praėjusios savaitės, o ne ankstesnius įvykius. Tai, kad Vatikanas neturi praktikos apeiti teroristų išpuolių Šventojoje Žemėje, rodo popiežiaus Jono Pauliaus II daugelis viešų pareiškimų. Kita vertus, su panašiais pasmerkimais anksčiau iškildavo sunkumų, nes po kiekvieno teroristinio išpuolio Izraelis reaguodavo savo karinių pajėgų operacijomis prieš arabus, „kurios ne visada atitikdavo tarptautinės teisės reikalavimus“. Taigi, smerkiant teroristų nusikaltimus, tuo pat metu nebuvo galima nutylėti ir Izraelio kariuomenės išpuolių, dėl kurių nukentėdavo taikūs gyventojai.

Pagaliau liepos 28 dienos Vatikano pareiškime dėl minėto incidento nurodoma, kad „taip, kaip Izraelio vyriausybė pateisinamai neleistų kitiems diktuoti, ką ji turi sakyti, taip ir Šventasis Sostas negali priimti pamokymų ir nurodymų iš kitos valdžios apie savo vertinimus bei savo pareiškimų turinį“. Taigi incidentas buvo išsiaiškintas ir šiuo atžvilgiu reikia daryti skirtumą tarp Vatikano ir Izraelio tarpusavio diplomatinių problemų, katalikų ir žydų tarpreliginių santykių, aiškino Ch.Navaras po popiežiaus Benedikto XVI apsilankymo Kelno sinagogoje. Kaip galima spręsti iš pastarojo meto pareiškimų, minėtą diplomatinį incidentą tarp Vatikano ir Izraelio pavyko užglaistyti. Rugpjūčio 23 dieną Vatikano valstybės sekretoriui kardinolui A.Sodanui buvo įteiktas Izraelio premjero A.Šarono laiškas, kuriame dėkojama Šventajam Sostui už pastangas gerinti žydų ir krikščionių santykius bei kardinolas A.Sodanas kviečiamas apsilankyti Izraelyje. Laišką perdavęs Izraelio ambasadorius Vatikane Odedas Ben Huras, anot informacijos šaltinių, mano, kad minėtas „incidentas yra baigtas“. Vatikano nuncijus Izraelyje arkivyskupas Pieras Sambis interviu Italijos katalikų dienraščiui „Avvenire“ pareiškė dar originaliau: pavadinęs buvusį incidentą „audra stiklinėje“, jis pastebėjo, jog „oras vėl pasitaisė“.

Kai dėl naujausio Izraelio vyriausybės žingsnio – žydų kolonistų vienašališko evakavimo iš arabiškojo Gazos sektoriaus, tai jis Vatikane buvo sutiktas teigiamai, reiškiant viltį dėl Artimųjų Rytų taikos proceso tęsinio. Žydų gyvenvietės 1967 metais Izraelio okupuotoje teritorijoje buvo pastatytos „pažeidžiant tarptautinę teisę“, rugpjūčio 23 dieną sakė Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos pirmininkas kardinolas Renatas Martinas. Jis pažymėjo, kad Vatikanas pripažįsta Izraelio premjero A.Šarono, „kuris nusprendė vienašališkai pasitraukti, nepaisydamas jo paties piliečių kritikos, ryžtą. Iš esmės jis grąžina palestiniečiams tai, kas jiems priklauso“, aiškino kardinolas R.Martinas. Jis tik nusistebėjo, kad paliekami pastatai buvo Izraelio kariuomenės išgriauti, nors juos buvo galima atiduoti, parduoti ar išnuomoti vietos gyventojams. Izraelio atstovai tvirtina, kad palestiniečiams tų pastatų nereikia, o pasitraukusiems naujakuriams psichologiškai būtų sunku priimti, kad juose gyventų arabai.

© 2005 "XXI amžius"