|
Vertinimas per netektis
Jei užrašytume pasakytas kalbas ir raudas prie velionių karstų ar kapo duobių, patirtume, kad į Amžinybę išlydėjome geriausius žmones, iškiliausias asmenybes. Perskaičius tokį nekrologų sąvadą, turėtų apimti nenumaldomas liūdesys ir iškart kiltų klausimai: kas liko šioje ašarų pakalnėje, su kuo turime gyventi? Ieškodami atsakymo pamatysime, kad aplinkui pakanka geriausių, iškiliausių žmonių, tik jų nevertiname, nebranginame, neskubame padėti, kai jiems to prireikia. Todėl po tokių žmonių mirties kyla priekaištai ar graužatis, kad tų žmonių, kai jie gyveno tarp mūsų, nepastebėjome, neįsiklausėme į jų pamokymus, jų gerų darbų nevertinome, nepadėjome jiems, nesekėme jų pėdomis. Dažnai tik po netekties pamatoma, kad tos asmenybės vedė tiesos ir šviesos keliu, kad be jų pasijuntama našlaičiais. Ar ne toks jausmas buvo apėmęs žmoniją, kai į Amžinybę iškeliavo popiežius Jonas Paulius II?
Panašūs reiškiniai vyksta žmogaus santykiuose su gamta. Nekreipiame dėmesio į orą, nes jo ir pamatyti neįmanoma, netausojame vandens, nes jo visur apstu, nevertiname pačios gamtos, nes mus tenkina gyvenamoji aplinka. Tačiau užtektų pajusti bent vienos iš šių gėrybių netektį ar stoką, pačiai gyvybei kiltų pavojus. Jau pasigirsta pranešimų apie viršijamą oro taršą kietosiomis dalelėmis bei kenksmingomis dujomis, vandens šulinių užterštumą nitritais bei nitratais, apie klimato kaitą dėl gamtą žalojančios žmogaus veiklos. Akivaizdu, kad atėjo metas atsigręžti į gamtą, jei norime turėti visavertį gyvenimą.
Visuomenės gyvenime yra dalykų, kurių didelė jos dalis ne tik nevertina, bet, laikydama juos abstrakcijomis, nesuvokia jų svarbos, nors istorinė, dažnai ir asmeninė patirtis rodyte rodo jų lemtingą reikšmę gyvenime. Tai laisvė, nepriklausomybė, savivalda (demokratija). Laisvę, nepriklausomybę ir savivaldą gerai suvokia tie, kurie jas turėjo, tačiau buvo praradę ir patyrę nelaisvę, priklausomybę, diktatūrą. Dėl šios priežasties Lietuvoje matome didžiulį skirtumą tarp senosios kartos ir jaunimo. Jaunimas politika, nuo kurios priklauso laisvė ir nepriklausomybė, beveik nesidomi. Senoji karta į politinę raidą reaguoja labai jautriai, aktyviai dalyvauja politikoje. Kuriant ateities valstybę, turėtų būti atvirkščiai. Savivaldos arba demokratijos patirties neturi ne tik jaunoji, bet ir senoji karta, todėl ir demokratinis mūsų valstybės valdymas yra tik tokio valdymo regimybė, mėgdžiojimas. Visuomenė valstybės valdymo, nuo kurio priklauso laisvė, nepriklausomybė, valstybingumas, atžvilgiu elgiasi atsainiai, žmonės nesuvokia savo galių ir įtakos valdymo kokybei, negausiai ir neatsakingai dalyvauja rinkimuose, todėl jau penkiolika metų neįgali išsirinkti sau tokios valdžios, kuriai iš tikrųjų rūpėtų tautos ir jos valstybės, o ne asmeniniai ar klano reikalai. Dėl šios priežasties mūsų gyvenime daugiau demokratinio valdymo ydų bei grimasų, nei jo privalumų. Tačiau ir tokio valdymo netektis ar jo galutinis išsigimimas mūsų tautai ir jos valstybei virstų tragedija, galimas dalykas, laisvės, nepriklausomybės ir valstybingumo praradimu.
Tiek gamtoje, tiek visuomenės gyvenime vyksta grįžtami ir negrįžtami procesai. Bet iškirstą mišką galime atsodinti, užterštą vandenį išvalyti (grįžtamas procesas), o išnykusių gyvūnų rūšių, pakitusio klimato, mirusio žmogaus, išnykusios tautos grąžinti neįmanoma (negrįžtamas procesas). Štai kodėl vertinti per netektis, mokytis iš netekčių ne ta išeitis.
Šiame trumpame rašinyje nepaliesiu visuomenės dorovės, moralės ir kitų esminių jos pradų, be kurių laisvė, nepriklausomybė ir demokratija išvis prarastų prasmę. Sūnaus palaidūno pavyzdys rodo, kad iš dorovinio nuopuolio įmanoma pakilti. Tačiau žinome ir tai, kad nupulti pastangų nereikia, o pakilti nelengva, kartais nebeįmanoma. Demokratija leidžia viską, ko nedraudžia įstatymas, o žinant, kad visiems gyvenimo atvejams įstatymų nesurašysi, vengiant dorovinio nuosmukio, naudotis ta nuostata reikėtų labai atsakingai, konstitucijų konstitucijos Dešimties Dievo įsakymų pagrindu. Praradimai ar netektys dorovės srityje pragaištingi.
Lietuvių tauta daug netekčių patyrė. Vien praėjusio šimtmečio ištisas penkiasdešimtmetis ženklintas netektimis. Dalis tautos buvo fiziškai sunaikinta, dalis, netekusi bet kokios laisvės, atskirta nuo tėvynės, nešė katorgos jungą gulaguose, dalis buvo tėvynėje, tačiau be laisvės, dar dalis gyveno laisvėje užsienyje, tačiau be tėvynės. Išvengti netekčių, ypač būnant ant vieškelio, ant didžio, ne visuomet įmanoma, tai dažnai ne vien nuo vidinių tautos galių priklauso. Tačiau tūnoti politikos (dažnai nešvarios) šešėlyje, pamiršti netektis ir klaidas, nepasimokyti iš jų nedovanotinas nusikaltimas tautai ir jos valstybei. O pradėti reikia nuo savęs, šeimos, vietos ir Bažnyčios bendruomenių. Ne iš viršaus, ne nuo esamos valdžios, o nuo savęs, iš apačios, nuo tautiškai susipratusios pilietinės visuomenės. Tik tokiu būdu, pažinę savo istoriją, išnagrinėję savo klaidas ir netekčių priežastis, būdami aktyvūs politikos dalyviai, išsiugdysime gerą valdžią, pasieksime tikrą savivaldą, saugią būtį, išvengsime netekčių.
Algimantas ZOLUBAS
Vilnius
© 2005 "XXI amžius"
|