|
Istorijos paralelės
Lietuva 2009 metais minės valstybingumo pirmojo tūkstantmečio sukaktį. Šio periodo paskutinieji du šimtmečiai buvo kupini pastangų ištrinti Lietuvos vardą iš pasaulio istorijos. Šiais metais, minint nepriklausomybės atkūrimo 15-ąsias metines po 50-ies metų sovietinės okupacijos, ne vienam kyla klausimas: kiek mes esame laisvi, nepriklausomi ir saugūs? Nuotaikos, kuriomis šiuo metu gyvena mūsų visuomenė, yra artimos ir panašios toms, kurias patyrė mūsų tautos karta, gyvenusi 1933 metais ir minėjusi 15-ąsias nepriklausomybės paskelbimo metines po 123 metus trukusios svetimšalių priespaudos.
Tų metų krikščioniškos pakraipos žurnalas moksleiviams Ateitis vasario mėnesio numerio straipsnyje Pilnutinė nepriklausomybė nepriklausomybės sąvoką dalija į dvi sudėtines dalis: išorinę ir vidinę. Kadangi 1933 metais Lietuvos nepriklausomybę buvo pripažinusios dauguma valstybių, dėl išorinės nepriklausomybės abejonių nebuvo. Bet yra ir vidinės nepriklausomybės prielaidos dėl kultūrinio bei ekonominio gyvenimo, ir tų metų nuogąstavimai su kaupu aktualūs ir mūsų laikotarpiui. Būtina pažymėti, kad kultūrinis auklėjimas tuo metu, praėjus beveik 30 metų po lietuviškos spaudos atgavimo, buvo itin aktualus ir jis netskiriamai siejamas su patriotizmu. Žurnale buvo rašoma: Neturėdamos nuovokos apie kultūrinę nepriklausomybę, tokios tautos gyvena svetima kultūra ir paprastai neilgai trukus jų galvojimui pradeda vadovauti kiti, jiems idealus suformuoja ir pateikia kiti, ir taip nejučiomis jų dvasios asimiliacija su svetima dvasia, kaskart smarkesniu tempu žengdama į priekį baigiasi tuo, kad jie pasiduoda visai svetimai įtakai
Ar netinka šis įspėjimas mūsų kartai, kai tik metus egzistavusi politinė partija, pažėrusi populistinių pažadų, neparemtų jokiais sveiku protu suvokiamais ekonominiais pagrindimais, vos per plauką aukščiausiame valstybės valdymo organe negavo absoliučios daugumos? Neduoda ramybės klausimas, ar atsiras mūsų mokyklose derama vieta tikram patriotiniam jaunimo auklėjimui nesibaigiančioje mokyklų reformoje?
Gretinant šias dvi istorines datas, reikia pasidžiaugti, kad mes, ši karta, esame saugesni. Vokietijoje 1933 m. sausio 30 d. šios šalies prezidentas Hindenburgas paskyrė valstybės kancleriu Hitlerį, kuris netrukus išplėtė savo įgaliojimus ir ėmėsi siekti revanšo dėl patirtų pralaimėjimų Pirmajame pasauliniame kare. Plačiai buvo žinomas jo šūkis Drang nach Osten. Kaip rašoma žurnale Ateitis, mūsų sostinė dar priešui vergauja, o į Klaipėdą tiesia ranką vokietis. Nors 1926 metais Lietuvoje įvykęs valstybės perversmas pristabdė Sovietų Sąjungos įtaką, pogrindyje veikusi bolševikų partija savo siekių susivienyti su didžiąja kaimyne neslėpė. Tuo metu iki Antrojo pasaulinio karo buvo likę šešeri metai, o iki Lietuvos okupacijos metais daugiau.
Nors šiuo metu mus gina NATO skydas, vidinės nepriklausomybės klausimas lieka aktualus. Rytų kaimynas, prarasdamas įtaką atskirose NVS šalyse, veiksmų dėl savo įtakos Baltijos šalims neatsisako. Jėgos invazija keičiama priemonėmis klibinti vidinės nepriklausomybės pamatus.
Laiko tarpas, kuris skiria dvi šias datas, pasaulio istorijoje pažymėtas skaudžiais įvykiais ir milžiniškais civilizacijos laimėjimais. Daugelyje šalių įtvirtinamas demokratinis valstybių valdymas. Tai, kaip sugebama pasinaudoti visais šiais progreso laimėjimais gerinant politinį bei socialinį-ekonominį gyvenimą, yra vidinis kiekvienos valstybės gebėjimo klausimas. Būtina priminti mūsų valdžios vyrams ir moterims mintis, išsakytas minėtame žurnale dar 1933 metais, turbūt laikytinas pateisinamomis tuo metu buvusių grėsmių apsuptyje: Gi tikra tėvynės meilė jos reikalus padaro mūsų pačių reikalais. O atvirkščiai, jei kas savus reikalus vadina tėvynės reikalais, yra tikriausias jos priešas. Mūsų dienomis šio kategoriško teiginio teisinė kartelė nuleista iki paprastų etikos taisyklių pažeidimo.
Vytautas GULIOKAS
Kaunas
© 2005 "XXI amžius"
|