Pirmasis puslapis
Darbai
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Literatūra
Nuomonės
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Mokykla kaip aruodas,
sklidinas žinių ir gėrio

Panevėžio „Žemynos“ vidurinės mokyklos direktorius Romualdas Grilauskas Autoriaus nuotrauka

Vasaros kaip nebūta. Rytoj – Rugsėjo 1-oji. Į Panevėžio „Žemynos“ vidurinės mokyklos klases susirinks apie 1400 moksleivių, tarp jų bus maždaug 70 pirmokėlių. Pakalbinti šios švietimo įstaigos direktorių Romualdą GRILAUSKĄ pasirinkome todėl, kad jis direktoriauja jau 26-erius metus.

Naujovės žadina smalsumą

Mokslo metams švietimui valstybė skiria du milijardus litų. Ar tai pajutote?

Geras dalykas yra nustatytas mokinio krepšelis. Vadinasi, kuo daugiau bus mokykloje besimokančių vaikų, tuo didesnis bus ir jos biudžetas. Mokslo metus šiemet baigė beveik pusantro tūkstančio moksleivių, tačiau rugsėjo 1-ąją jų susirinks maždaug šimtu mažiau. Atsiradus mokinio krepšeliui, neblogas ir mokyklos biudžetas. Šiuo metu jis yra apie 2,3 mln. litų. Tai leidžia iš esmės atnaujinti mokymo priemones, suteikia galimybę mokytojams kelti savo kvalifikaciją ne tik mieste ar šalyje, bet ir užsienyje. Miesto savivaldybė dar skyrė papildomai lėšų, todėl buvo galima daugiau nupirkti mokyklinių stalų, suolų, vykdyti įvairias kompiuterizavimo programas. Per pastaruosius trejus metus mokyklos materialinė bazė gerokai pasikeitė.

Žvilgtelėkime, kokia ji bus „Žemynoje“ naujaisiais mokslo metais.

Rugsėjį atidaromas trečiasis informatikos kabinetas. Penkiuose mokymo kabinetuose atnaujinome mokyklinius baldus, išgražėjo mokytojų kambarys, biblioteka, joje esanti skaitykla. Valgykloje atnaujinta įranga, pakito interjeras. Remontui vasaros metu skyrėme apie 10 tūkst. litų.

Miesto savivaldybė baseinui remontuoti skyrė per 90 tūkst. litų. Baigiami ir šie darbai. Turiu pažymėti, jog „Žemyna“ – vienintelė šalies mokykla, kurioje rengiami aukšto meistriškumo plaukikai. Vieninteliai Panevėžyje rengiame plaukikus olimpiadoms. Jose dalyvauja po du tris mūsų auklėtinius. Dabar baseiną lanko per pustrečio šimto sportininkų. Iš jų yra renkamas geriausias sportuojančio jaunimo šimtukas. Jame – 14 mūsų moksleivių.

Sunkiai besiverčiančių šeimų vaikams iš valstybės biudžeto skirta du milijonai litų. Ar tai jiems veiksminga parama?

Turime apie 140 šeimų, kurių vaikams reikalinga parama. Kasmet būna 120-150 tokių šeimų. Per savivaldybę gautas lėšas neatiduodame į tų šeimų rankas, bet už jas mokykla perka mokymo priemones. Taip darome todėl, kad neliktų nuskriausti vaikai. Rugsėjo 1-osios proga reikia paremti skurstančias šeimas. Toks valstybės požiūris, manau, teisingas. Niekas nedraudžia, jeigu savivaldybė ar mokykla skurstančio luomo vaikams skiria lėšų papildomai.

Jaunų šeimų ir jų vaikų išvykimas į užsienį – valstybės nelaimė

Tenka girdėti, kad ilgam neužsibūna anglų kalbos mokytojai. Kaip savo mokykloje bandote juos sulaikyti?

Ši problema mokyklą persekioja apie du dešimtmečius. Šiuo metu mums reikia bent dešimt anglistų. Tačiau galiu pasidžiaugti, kad vienuoliktoms, dvyliktoms klasėms anglų kalbą dėsto patyrę mokytojai metodininkai ir jie nesikeičia. Pagrindinėje mokykloje kiekvienais metais trūksta vieno gero specialisto, todėl čia dirba persikvalifikavę ar metus kitus dar pasimokę pedagogai. Nežinome būdų, kaip sulaikyti bėglius. Negalime jiems pasiūlyti buto ar padidinti atlyginimo. Tačiau raginame kelti kvalifikaciją net užsienyje, sudarome sąlygas, kad turėtų didesnį pamokų krūvį. Jauni pedagogai, jeigu jie to pageidauja, gali įgyti antrą ar trečią specialybę, moksleivių atostogų metu gali išvykti į egzaminų sesijas.

Ar nepasitaiko mokytojų, kurie, kaip asmenybės, nepasižymi nei žiniomis, nei autoritetu?

Dažniausiai tenka pasikalbėti su abiturientais, kai jie gauna brandos atestatą ir rengiasi palikti mokyklą. Šiemet išleidome 24-ą abiturientų laidą, į savarankišką gyvenimą palydėjome 124 moksleivius. Smagu buvo klausytis jų atsiliepimų apie buvusius mokytojus. Nepamenu, kad tarp moksleivių ar pedagogų būtų kilęs koks nors konfliktas.

Šimtai tūkstančių jaunų lietuvių bando ieškoti laimės užsienyje. Ką apie tai manote?

Tai didžiulė ir kol kas neišspręsta problema. O vyksta į svetimus kraštus todėl, kad namuose negali užsidirbti tiek, kiek užsienyje. Jaunas žmogus, gavęs aukštojo mokslo diplomą, tampa tarsi niekam nereikalingas savo namuose. Išvykęs svetur ir dirbdamas net juodžiausią darbą, ten gauna gana didelį atlyginimą. Uždarbiauti išvyko ir ne vienas buvęs mūsų mokyklos auklėtinis. Yra įsitaisiusių Airijoje, Ispanijoje. Gerai, jeigu ten pasiliktų dvejiems trejiems metams ir vėl grįžtų į gimtinę. Tačiau yra kita bėda – labai daug išvažiuoja jaunų šeimų. Prieš keliolika metų iš mokyklos neišvykdavo nė vienas pradinės klasės moksleivis, o štai per pastaruosius metus – jau beveik dešimt. Tačiau patyrėme ir džiaugsmo akimirkų, kai ne vienas pradinukas grįžo pas mus mokytis. Paklausus, kodėl, išgirdome, kad Lietuvoje suteikiamas geresnis išsilavinimas. Jaunų žmonių ir jų vaikų išvykimą į užsienį laikau valstybės nelaime.

Kaip išmanydami turtuoliai tėvai išpuošia savo vaikus, juos išleisdami į mokyklą, tarsi tuo parodydami, jog viską gali. Ar nepastebite skirtumo tarp prabangiai apsirengusių moksleivių ir kukliai apsirengusių mokytojų?

Taip puoštis mėgstančių moksleivių neturime, nes mūsų mikrorajone gyvena daugiausia darbininkai. Mokytojai – vyrai ir moterys – rengiasi kultūringai, kaip ir pridera. Erzinančios moksleivių ir juos mokančių pedagogų aprangos pas mus neteko matyti. Tarpusavyje jie yra pakankamai tolerantiški.

Jus, kaip pedagogą, kartu ir mokyklos direktorių, kas šiandien ypač skaudina?

Regiu jaunimo, ypač moksleivių, neigiamą požiūrį į mokslą, nebematau didelio jų noro mokytis. Klesti žalingi moksleivių įpročiai. Gausėja rūkančių merginų, jų netgi daugiau rūko negu vaikinų. Jos negalvoja apie būsimą motinystę. Pagrindinis visų mūsų pedagogų uždavinys – jaunimui rodyti, kas yra gera ir kas bloga, kad dar mokyklos suole sugebėtų tai atskirti.

Didelis kunigų, tikybos mokytojų nuopelnas

Ar pritariate, kad didžiausią dėmesį reikia skirti asmenybės pilietiniam ugdymui?

Pilietiškumas yra tai, kad jaunas žmogus, mokinys privalo turėti savo poziciją, žinoti valstybės tradicijas, jos istoriją ir nueitą kelią, dalyvauti kuriant atnaujintą valstybę. Todėl mes, pedagogai, turime kreipti į tai dėmesį ne tik per istorijos pamokas, bet ir pritaikyti šias žinias prie visų kitų dalykų, akcentuoti vienus ar kitus valstybės momentus. Jeigu vaikas mokosi pagal savo sugebėjimus ir yra mokyklos bei šeimos patriotas, vadinasi, mes ugdome brandžią asmenybę.

Mokykla didžiuojasi ateitininkais, skautais, maironiečiais, bet norisi sužinoti, kokia jų konkreti veikla?

Ateitininkai paprastai būna 10-12 klasių moksleiviai. Jie rengia šeštadienines ir sekmadienines stovyklas, organizuoja įvairius skaitymus, per šventes dalyvauja Panevėžio Kristaus Karaliaus Katedroje vykstančiose pamaldose, net kartais veda bažnytinės bendruomenės renginius. Skautų Panevėžyje yra gausiausia. Jie nagrinėja savo šalies istoriją, domisi, kada nutrūko ir vėl atgijo skautijos veikla, yra įvairių renginių sumanytojai. Ypač jaudinantis būna renginys, kai jaunesnieji vaikai duoda skautų priesaiką ir jiems užrišami kaklaraiščiai, jie supažindinami su skautijos tradicijomis. Maironiečiai dažniausiai imasi literatūrinės veiklos, bendrauja su kitų mokyklų maironiečiais, rašo projektus, organizuoja literatūrines popietes. Visuomeninėse katalikiškose organizacijoje dalyvauja gana daug moksleivių. Iš tėvų ar senelių išgirstame padėkos žodžių, jie patys prisimena, kaip savo vaikystėje ar jaunystėje dalyvavo tokioje veikloje. Tai naudinga plečiant, puoselėjant ir įtvirtinant nepriklausomą Lietuvos valstybę ir skiepijant jos tautines tradicijas jaunumui.

Kokią įtaką turi tikybos mokytojai, į mokyklą ateinantys kunigai?

Monsinjoras Juozapas Antanavičius pirmasis mokykloje ėmė dėstyti tikybą. Jis padarė gerą pradžią katalikiškam jaunimo auklėjimui. Jam dirbant, apie 95 proc. moksleivių lankė tikybos pamokas. Galiu didžiuotis ir tikybos mokytojomis, kurios yra puikios specialistės. Jos turi autoritetą ne tik mokykloje, bet ir dalyvauja Bažnyčios bendruomenės veikloje. Dabar tikybos pamokas lanko 65-68 proc. mūsų auklėtinių. Tam didelės įtakos turi ir šeima.

Antrajame mokyklos aukšte veikia dailės galerija, kuria iš tikrųjų galite didžiuotis. Savo kūrybą čia rodo miesto dailės mokyklos moksleiviai, savo darbus eksponuoja profesionalūs menininkai. Kaip ji pas jus atsirado?

1979 metais pastačius mokyklą, jai buvo skirta lėšų meno kūriniams. Įsigijome gobeleną tautine tematika ir jį pakabinome antro aukšto koridoriuje prie aktų salės. Tačiau dar kažko trūko. Tada ir kilo mintis čia įkurti meno galeriją.

Kuo dar garsi mokykla?

Turime šokių kolektyvą „Pynė“, kuris neseniai atstovavo Lietuvai festivalyje Vengrijoje. Džiaugiamės jaunaisiais šokėjais ir todėl, kad mokiniai, kurie mažiau turi noro mokytis, čia suranda save. Šoka 5-9 klasių moksleiviai, paaugliško amžiaus vaikai, kuriems dar knieti išlieti savo energiją, išsidūkti, paišdykauti. Yra pradinukų kaimo kapela. Retas dalykas, kad liaudiškais instrumentais grotų 1-4 klasių mokiniai. Naudodamasis proga galiu pasididžiuoti, kad mokykloje vaikų laukia arti 40 papildomo mokymo įvairaus pobūdžio grupių.

Studijuodamas institute perskaitė A.Šapoką

Pagal specialybę esate istorijos mokytojas. Juo dirbdamas, kaip išvengdavote apgaulės pasakodamas apie „socializmo sistemos didžiuosius pasiekimus“?

Baigęs tuometį Vilniaus pedagoginį institutą, gavau paskyrimą dirbti į Panevėžio pirmąją vidurinę mokyklą (dabar J. Balčikonio gimnazija). 1976 metais joje buvo nepaprastai drąsių mokinių. Jie buvo išprusę ir apsiskaitę. Ne vienas jų buvo susipažinęs su A. Šapokos „Lietuvos istorija“ ir kitomis tuo metu uždraustomis knygomis. Man, ką tik „iškeptam“ mokytojui, pateikdavo gana daug netikėtų klausimų ir stebėdavo, kaip į juos sugebėsiu atsakyti. Ne kartą mano žinias tikrino į klasę atsinešę enciklopediją. Visgi man pavyko užmegzti kontaktą su moksleiviais. Per pamokas kalbėdavome apie tai, kas buvo reikalinga, bet neaplenkdavome ir to, kaip iš tikrųjų anksčiau buvo.

Su A.Šapokos „Lietuvos istorija“ susipažinau studijuodamas Vilniuje. Knygą aptikau antikvariate. Draudžiamų temų nevengdavome kalbėdami su instituto dėstytojais, tačiau kartu stengėmės būti atsargūs.

Ar jus kas nors bandė įtikinti, kad socializmas negali būti amžinas?

Pirmiausia tai sužinojau iš savo tėvų. Mano mamos šeima stipriai nukentėjo nuo sovietų valdžios. Jai artimiausi žmonės buvo ištremti į Sibirą. Tuo metu mama jau buvo ištekėjusi, todėl jai pasisekė išvengti tokios lemties.

Mama ir tėtis namuose užuolankomis pasakodavo, kaip gyveno ankstesniais laikais. Jų manymu, tai, kas buvo, turėtų vėl grįžti, tada jie galėtų atgauti savo turtą, atsiimti žemę. Ilgą laiką tylėjo apie žmonių trėmimus į Sibirą, nepasakojo apie nekaltų žmonių žudymą pokario metais. Tačiau tėvus erzindavo tas bendras ėjimas į kolūkį, darbadienių rašymas, už kuriuos dažnai negaudavo nė grašio.

Pernai minėjote direktoriavimo mokykloje bei jos pačios 25 metų sukaktis, šventėte vedybinio gyvenimo 25-metį ir savo gyvenimo 50-metį. Papasakokite apie savo šeimą.

Žmona Aldona baigė tą patį Vilniaus pedagoginį institutą ir įgijo buities darbų ir chemijos mokytojos specialybę. Dabar dėsto technologiją „Verdenės“ pagrindinėje mokykloje. Darbovietėse iškilusių problemų namuose stengiamės neaptarinėti. Mano šventadieniai dažniausiai prabėga šeimoje. Žmonos mama gyvena Šilutėje, todėl per vasaros atostogas visa šeima vykstame pas ją į šį pajūrio miestą. Jei yra galimybių, važiuojame ten švęsti ir Kalėdų ar Naujųjų metų.

Užauginome sūnų ir dukrą. Auginant juos nepatyrėme sunkumų, nes abu stiebėsi sveiki ir tvirti. Paaugęs Irmantas susidomėjo karatė. Į varžybas pažiūrėti, kaip jam sekasi, eidavau tik aš, nes žmonai atrodė, kad sūnui toks sportas per žiaurus. Irmantas mokėsi toje pat mokykloje, kurioje dirbo ir mama. Per pertraukas jis stengdavosi su ja nesusitikti, kad kiti nepagalvotų, jog pats ieško jos užtarimo. Sūnus neseniai baigė Kūno kultūros akademijoje magistrantūrą ir ieškosi darbo Kaune. Dukra Gintarė studijuoja Kauno medicinos universitete. Šiemet bus ketvirtakursė. Su žmona gyvename daugiaaukščio namo dviejų kambarių bute. Savo namo pasistatyti neįstengėme, juk verčiamės vien iš algų. O eiti pėsčiomis man yra tikras malonumas. Mieste retai važinėju savo automobiliu.

27-i metai esate tos pačios mokyklos direktorius. Ar patinka šis darbas?

Per tiek metų visko buvo. Jeigu dirbsi sąžiningai, pasitardamas su mokytojais, mokiniais, jų tėvais apie tai, kas yra būtina, tai ir ši kėdė gali būti nekieta.

Jums ir visai mokyklos bendruomenei linkime geros kloties naujaisiais mokslo metais.

Kalbėjosi Bronius VERTELKA

Panevėžys

© 2005 "XXI amžius"