Atnaujintas 2005 rugsėjo 14 d.
Nr.68
(1369)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Okupacinių represinių struktūrų dokumentai neturi būti Lietuvos valstybės paslaptis

KGB rezervas yra sudėtinė KGB struktūros dalis,
bet Lietuvos įstatymai to nereglamentuoja

Saulius Pečeliūnas,

Seimo Nacionalinio saugumo
ir gynybos komiteto narys

Noriu priminti, kad praėjusią Seimo sesiją buvo sudaryta darbo grupė, kuri turėjo „užtaisyti spragas“ įstatymuose dviem klausimais: dėl liustracijos ir archyvų. Grupė darbą kaip ir baigė, pateikė Seimui šūsnį projektų, bet ir anksčiau sudarytoje komisijoje, kuri tyrė KGB rezervo klausimus, ir šioje darbo grupėje liko neišspręstų klausimų. Šiandien norėtųsi pakalbėti – kodėl ir kokie klausimai nėra sprendžiami. Mes galime siūlyti savo įstatymų pataisas, bet sprendimas yra daugumos rankose ir jeigu mes, opozicija, nesulauksime žiniasklaidos ir visuomenės pagalbos, mūsų pastabas dauguma gali ignoruoti. Šiuo klausimu norime veikti kartu. Vėliau mūsų mąstymai atsispindės įstatymų pataisose, kurių dalis jau yra registruota.

Taigi KGB rezervas. Kaip prisimename, Seimo komisijos išvada skelbė – KGB rezervas yra sudėtinė KGB struktūros dalis. Tik nė viename LR galiojančiame įstatyme, kalbančiame apie KGB struktūrą, Lietuvos valstybės santykį su ta struktūra ir su joje dirbusiais ar slaptai ir viešai padėjusiais tai struktūrai žmonėmis, tokia struktūra kaip „rezervas“ nėra minima. Juridiškai ji neegzistuoja. Valstybės santykis su šia struktūra nėra nustatytas. Nei įstatymuose dėl kadrinių, nei dėl slaptųjų bendradarbių tokio dalyko kaip rezervas nėra. Oficialiai įregistruotuose projektuose to taip pat nėra. O, mano požiūriu, tai yra svarbu, nes tiems žmonėms, kurių Lietuvoje yra ne taip daug, – keturi penki šimtai žmonių, – dėmesys buvo skiriamas didelis. Jie buvo tikrinami pagal kadrinio KGB karininko programą ir, gavus jų žodinį sutikimą, jiems buvo pavedamos atlikti tam tikros užduotys. Jie iš dalies buvo etatiniai, tik dar neįtraukti į etatų sąrašus (mat negavo algos), – tai buvo kadrinių darbuotojų pamaina specialiuoju, ypatinguoju laikotarpiu. Tarkime, Atgimimo laikotarpis. Jiems tai ir buvo ypatingas laikotarpis. Prieš ir to laikotarpio metu rezervo karininkai gaudavo elementarias užduotis – pavyzdžiui, pasipraktikuoti verbuojant sovietinės armijos kareivius. Atėjus momentui jie turėjo pakeisti kadrinius KGB karininkus.

Taigi ta struktūra juridiškai su Lietuvos valstybe neturi nieko bendra. Asmuo, buvęs rezervo sąraše, praėjęs visus tikrinimus, gali pretenduoti į viešąsias pareigas ir neturi jokios prievolės net nurodyti apie šį savo biografijos faktą. Tas biografijos faktas visuomenei lieka nežinomas ir už jo nuslėpimą nėra jokių pasekmių.

Kur čia slypi pavojai?

Viešieji asmenys, užimdami atitinkamas pareigas, gali susipažinti su valstybės paslaptimis. Ar, nežinant tokių asmenų visų biografijos faktų, galima spręsti apie jų lojalumą valstybei ir patikimumą susipažįstant su valstybės paslaptimis? O kiek tokių žmonių šiandien užima aukštas pareigas valstybėje, kas gali atsakyti? Visuomenė tokius dalykus turi žinoti. Tai nėra bausmės ar atsakomybės klausimas, o žinojimo ir pasitikėjimo klausimas tiek piliečių savo valstybe, tiek valstybės savo piliečiais.

Dėl Liustracijos komisijos. Ji liko savanoriška, visuomeninė. Klausimas principinis – ar galima tokius dalykus kaip liustracija atlikti visuomeniniais pagrindais? Ar valstybei šie dalykai visiškai nesvarbūs, jeigu gailima kelių etatų, kad darbas būtų atliktas profesionaliai ir kad būtų iš ko pareikalauti darbo kokybės.

Archyvai ir asmens duomenų apsauga. Ne kartą esu kalbėjęs, kad pastarojo dešimtmečio Lietuvos archyvai nuo visuomenės ir nuo mokslininkų yra uždaryti. Naujausia Lietuvos istorija yra beveidė. Ji tampa lyg kokiu pasakų rinkiniu. Argumentuojama, kad tai yra asmens duomenų apsauga, tačiau į daugelį klausimų man niekas negali atsakyti. Ar Lietuvos valstybė nesaugo okupacinės valdžios represinės struktūros neteisėtai surinktų duomenų ir ar jie netampa Lietuvos valstybės paslaptimi? Vadinasi, okupanto ar kolaboranto veiklą saugo Lietuvos valstybė.

Kitas klausimas: ar mirusio asmens duomenys yra saugomi pagal Asmens duomenų apsaugos įstatymą? Teko būti Lenkijoje bei kitur ir kalbėtis su asmens duomenų apsaugos tarnybų vadovais. Jie juokiasi išgirdę mūsų aiškinimą ir į tą klausimą atsako vienareikšmiai – mirus žmogui asmens duomenys nebesaugomi. ES dokumentai labai aiškiai išskiria, kad iš sovietinio jungo išsivadavę kraštai, saugodami asmens duomenis, turi teisę daryti išimtis. Jeigu yra visuomenės interesas, valstybė turi teisę aiškiai apibrėžti, ko ir kodėl jinai nesaugo ir kam netaiko šio įstatymo. Kai kurie kraštai tokiems asmenims, kurie dirbo prieš valstybę, apibrėžia dvi saugomų asmenų duomenų kategorijas – sveikatos duomenis ir seksualinės orientacijos duomenis. Visi kiti biografijos faktai yra vieši. Kas trukdo mūsų valstybei irgi apibrėžti tam tikras žmonių biografijos sritis, kurios gali būtų susietos su asmens privačiu gyvenimu ir nesusietos su jo veikimu prieš valstybę, ir tai apibrėžti kaip saugomas, o kitas paversti viešomis?

 

Reikalauti „didesnių“ standartų gali reikšti norą slėpti informaciją, o ne ginti žmogaus teises

Petras Ragauskas,

Teisės instituto direktoriaus pavaduotojas

Gaila, bet Lietuvos Seimas nesugebėjo įgyvendinti tebegaliojančio Lietuvos Respublikos įstatymo dėl deputatų, įtariamų sąmoningai bendradarbiavus su kitų valstybių specialiosiomis tarnybomis, mandatų patikrinimo. Seimo duomenų bazėje galima rasti projektą jį paskelbti nebegaliojančiu, bet iš tiesų jis galioja, ir vienas iš faktų, parodančių, kad šis įstatymas galioja ir teismai juo remiasi, yra 2002 metų sprendimas K.Prunskienės byloje. Teismas priėmė nagrinėti jos bylą būtent remdamasis tuo įstatymu – jos bylą nagrinėjo Vilniaus apygardos teismas, o ne Administracinis teismas. Seimas nesudarė specialios komisijos, kuri tirtų šiame įstatyme numatytą klausimą. Buvo sudaryta komisija, kurios uždavinys nebuvo susijęs su tuo įstatymu.

Skambiai buvo įvardyta reforma procesų, susijusių su liustracija, bet bent jau praktiškai naujovių šioje srityje nesimato. Iš tiesų Liustracijos komisijai skirtas visuomeninis statusas, bet blogiausia yra ne tai, kad jos nariai negauna atlyginimo. Aš esu Liustracijos komisijos narys ir matau kitas dideles problemas. Visų pirma komisijai gali atstovauti tik komisijos nariai, vadinasi, kad visus teisinius dokumentus, susijusius su teisminiais procesais, rengia ir atstovauja teismuose žmonės, kurie šį darbą atlieka po savo darbo, tuo laiku, kuris lieka jiems nuo jų nuolatinio darbo. Dabartiniai visi penki Liustracijos komisijos nariai turi kitus darbus. Sparčiau vykdyti darbą tiesiog nėra galimybių, nes komisijos nariai pakankamai daug laiko praleidžia teismuose. Įstatymai neleidžia netgi samdyti atstovo – advokato, kuris galėtų atstovauti tokiose bylose. Gerai, kad komisijoje yra du teisininkai, todėl mes dar galime kolegoms pagelbėti, bet jeigu atsitiktų taip, kad komisijoje nebūtų teisininkų, Liustracijos komisija atsidurtų gana keistoje situacijoje. Nėra normalu, kad žmonės, kurie su teismo procesu nėra susiję, turi eiti ginti sprendimą ir negali pasitelkti asmens, kuris turi teisinių žinių.

Dar vienas dalykas – Liustracijos komisijos techninis aptarnavimas. Tai pavesta darbo grupei, kurią formuoja VSD generalinis direktorius. Atrodytų viskas lyg ir neblogai, deja, yra pora problemų dėl to, kad šie žmonės yra VSD pareigūnai. Jie yra pavaldūs VSD direktoriui ir kitiems VSD aukštesniems pareigūnams. Jie nėra pavaldūs Liustracijos komisijai. Liustracijos komisija negali nei skatinti, nei bausti jų už gerą ar blogą darbą. Mes galime išsakyti tik savo pastabas, tikėdamiesi geros valios. Liustracijos komisija yra palikta be priemonių, kuriomis ji galėtų paveikti darbo rezultatus. Archyvų medžiagą renka iš esmės darbo grupės nariai. Visiškai nekalbėdamas apie konkrečius dalykus, norėčiau pasakyti politikos klasiko žodžiais: kas galėtų paneigti, kad tiems pareigūnams kas nors nedaro įtakos, kad jie apie tam tikrus asmenis surinktų visą medžiagą, o apie kai kuriuos pasakytų, kad nieko nerado. Tikiu, kad taip nėra, bet be tikėjimo teisiniuose reikaluose turėtų būti ir tam tikri saugikliai, tam tikros garantijos.

Toliau iš tos reformos, kuri buvo taip išviešinta, kliūva komisijos formavimo principai. Būtų suprantama ir teisinga, jeigu komisiją formuotų aukštesnės politinės institucijos negu yra dabar, kuomet komisiją skiria VSD generalinis direktorius, pritarus Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui. Nepateisinama, kad daugumą narių pagal projektą siūloma skirti iš valdančiosios daugumos. Kas gali paneigti, kad tokia komisija nebus šališka, kad jinai tų politinių jėgų, kurios ją skiria, atžvilgiu nebus palankesnė. Man regis, reikėtų numatyti tokią komisijos formavimo tvarką, kuri leistų išvengti galimybių manipuliuoti jos sudėtimi. Pavyzdžiui, vieną narį galėtų skirti valdančiosios daugumos atstovai, tarkime, Seimo Pirmininkas; kitą galėtų skirti Prezidentas ir generalinis prokuroras arba VSD direktorius. Tai jau būtų bent šioks toks išskaidymas, kuris leistų išvengti galimybės darbo grupei tapti politiškai veikiama.

Nors nesinorėtų kartoti, kas jau ne kartą buvo minima, bet norėčiau dar atkreipti dėmesį į tai, į ką atkreipia dėmesį Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas: duomenys, kurie yra susiję su neteisėta KGB veikla, yra ne tik apie asmenis, kurie bendradarbiavo su šita institucija arba kažkaip kitaip su ja veikė, bet yra ir apie asmenis, kurie nuo jos nukentėjo. Pažiūrėkim, ar yra viešasis interesas tokią informaciją skelbti? Paprastas pavyzdys – teismų sprendimai yra vieši, kas nori, gali ateiti susipažinti. Nors ten irgi yra žmonių, kurie nukentėjo nuo nusikaltimų. Pavyzdžiui, išžaginimo bylų informacija yra slapta. Ir tai yra ne vien Lietuvos praktika. Pažiūrėkime į praktiką institucijos, kuri atstovauja aukščiausiems žmogaus teisių apsaugos standartams – į Europos žmogaus teisių apsaugos teismą. Internete galime rasti visus jo sprendimus. Tiktai keletoje bylų nėra asmenų pavardžių, tarkime, dėl lyties keitimo. Jeigu asmenys patenka į viešąjį interesą, jų duomenys nėra slepiami. Lietuva nėra išskirtinė valstybė. Mes esame Europos Sąjungos nariai ir mums turi būti priimtini ES standartai. Reikalauti „didesnių“ standartų gali reikšti norą slėpti informaciją, o ne ginti žmogaus teises.

Parengta pagal rugsėjo 9 dienos
spaudos konferenciją

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija